Karaliaučiaus pastorius Hugas Linckas (1890–1976), Išpažįstančiosios bažnyčios narys, priešinosi nacionalsocialistų režimui. Iškilus grėsmei, kad Rytų Prūsija bus okupuota Raudonosios armijos, 1945 m. sausį jis apsisprendė nebėgti – liko su savo bendruomene, kol 1948 m. pavasarį buvo ištremtas kartu su žmona ir paskutiniais išgyvenusiaisiais Kaliningrado pragarą. Šiaurės vakarų Vokietijoje jis, Hamburgo pastorius ir Rytų Prūsijos išblaškytosios bendruomenės dvasios tėvas, pradėjo naują gyvenimą.
Tarp mirusios motinos daiktų Henriettė Piper aptiko kartoninę dėžę senelių laiškų. Daugiausia tai buvo laiškai iš apsupto, paskui ir okupuoto Karaliaučiaus. To, kas ten vyksta, Vakaruose niekas nežinojo. Istorijos užribyje atsidūrusių Rytų Prūsijos šiaurinės dallies gyventojų, smurto, epidemijų, šalčio ir bado žlugdomų, 1945–1948 metais sumažėjo daugiau nei perpus. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė. Išstudijavusi daugybę laiškų, kuriuose perteikiama kasdienybė, Rytų Prūsijos grožis, saugumo jausmą teikianti bendruomenė, skausmas, grožėjimasis gamta, sielvartas, Henriettė Piper atkūrė senelio Hugo Lincko – žmogaus, kuriam svarbiau už savo gerovę buvo paklusimas sąžinei ir atsakomybė savo artimui, – biografiją.
Hugas Linckas savo prisiminimus tikėjosi sudėti į knygą, bet ji taip ir neišėjo. Norėjo atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Iš šios medžiagos atsirado biografinė knyga apie „paskutinį Karaliaučiaus pastorių“. Tai bandymas perprasti, kaip jis tuo metu gyveno, taip pat ir vėlesnį, menkiau žinomą gyvenimo Hamburge tarpsnį. Tai pasakojimas apie tai, kaip Harvestehudės Šv. Jono parapijos pastorius sprendė konfliktus su Bažnyčios vadovybe, kokios pozicijos, ir toliau bandydamas išlikti išblaškytos Rytų Prūsijos Bažnyčios bendruomenės dvasios tėvu, laikėsi Bažnyčios politikos atžvilgiu. Jam su žmona pavyko atkurti tai, ką per karą ir tremtį prarado, o tai, kad jie įstengė išgyventi, yra dar vienas stebuklas. Stebuklo galia Hugas Linckas kliovėsi ir sunkiais gyvenimo tarpsniais.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.
Paskutinis laiškas iš Kaliningrado
Paskutinis Hugo laiškas iš Karaliaučiaus skirtas vaikams, jis datuotas 1948 metų kovo 2 d.
Mylimi vaikai!
Mama užsidėjusi kompresą guli lovoje, tad šiandien rašyti teks vienam. Bronchitas neatlėgsta. Kartą jau tiek gerai buvo, kad visai apsidžiaugėm – mama bendruomenėse lankėsi ir mieste, bet paskui ir vėl atkrito, tad dabar tą katarą bando įveikti drėgnais kompresais, gulėjimu lovoje ir atsikosėjimo arbata. O dar negerumas – mūsų krosnis jau kelios dienos prastai dega, daug dūmija, kvėpavimo takams tai tikrai ne į gera. Gal ta krosnies negerovė su oru sietina: prieš kelias dienas pas mus viskas gražiai apšarmojo, betgi tatai reiškia, kad oras labai drėgnas.
Šį mėnesį ir vėl turėtų prasidėti transportavimas, tad būtinai reikėtų, kad mamos sveikata susitvarkytų. Kad tai ne taip paprasta, galite suprasti, nes juk ir skalbtis tenka. Na, o šiaip mūsų sveikatos geresnės nei anksčiau. Labiausiai lebertranas mus kiek tvirčiau ant kojų pastatė.
Kad ir kaip, jaučiausi gana stiprus vykti kelionėn – tai juk įtampa, – ji gerai susiklostė, nors ir išpuolė šalčiausiomis šios žiemos dienomis. Dėkui Dievui! Iš visos širdies! Ši žiema buvo neįprastai švelni. O ir kovą, lig šiol, temperatūra tik palanki: dieną – 3 laipsniai šilumos, naktį – 3 laipsniai šalčio.
Net jei naktį kambarys atvėsta, mes nešąlame, o rytą pirmas darbas – dar prieš skalbimą – pakurti krosnį. Per dvi valandas kambarys tiek įšyla, kad galiu dirbti prie knygų.
Dabar ir vėl tvyro didelė įtampa. Šį mėnesį tikimasi prasidėsiant transportavimą. Širdis viltis ir ilgesys, nekantra ir baimės smelkia. Kuo ilgiau tįsta negalėjimo iš čia išvykti laikas, tuo sunkiau ant širdies dėl tų visų apvylimų. Tad meldžiam Dievą, Visagalį Dangiškąjį Tėvą, ir prašome palankiai vesti mus. Ir Jūsų prašome nesiliauti širdingai užtariant ir pamaldžiai kliaujantis melsti Jį už mus visus čia. Deja, jau seniai jokio pašto negauname, tai skausminga, slegia. Tik keli paieškos laiškai atėjo. Prašau parašyt šiems žmonėms: [surašęs septynias pavardes, adresus, užsiminęs apie jų likimus, Hugas tęsė toliau].
Tenka užkrauti Jums sutvarkyti paštą – nors aš veikiausiai daugiau turėčiau laiko tam nei Jūs, mano mylimi, stropūs vaikai, bet čia stinga rublių ir vokų. Tik Schottkei, 16 Wetzlar / Lahn Silhoferstr. 18 pas Jonnecką išsiųsiu tuo pačiu paštu atvirlaiškį, kad jo žmona vas. 28 mirė apskrities ligoninėje; rytoj laikysiu gedulines pamaldas pagal Jeremijo žodžius 31, 25. Ir dar vienas gedulines pamaldas laikysiu, už Siegfriedą Veitą, vienos labai maldingos krikščionių šeimos aštuonių mėnesių amžiaus vaikelį, nuo kokliušo mirė.
Rytoj ir konvento nariams skirta Viešpaties Vakarienė – naujame panel. Neumann, v. Grot, Rosel Sommer bute. Iš seno buto rūsyje jos persikėlė į Citeno aikštę. Gaila, mama negalės kartu eiti, ji taip labai norėjo. O vakare man Didžiojo penktadienio pamaldos, taigi vienai dienai gan intensyvi programa, įskaitant dar ir atstumus.
Geroji mama ragina mane baigti, aš jau ir pats ketinau. Širdis taip nerimsta, kad jau beveik ir mielų žodžių nerandu, tik vieno trokštu: Jus, mylimi vaikai, apkabinti. Tepadeda mums ir Jums Dievas! Tėtis
Širdingi sveikinimai, telydi Jus Dievo meilė amžina, perduokit labų dienų visiems mūsų mylimiems, pradedant močiute, baigiant jauniausiais.
Jūsų tėtis, Jūsų mylima mama
O tada 1948 metų kovo 17-ąją įsisuko. Vakare, 22 valandą, į Lypo namų duris pasibeldę milicininkai įdavė išvykimo dokumentus. Kelionė buvo numatyta kovo 19-ąją. Tik viena diena butui atlaisvinti, susiruošti, kas būtiniausia sutvarkyti. Giminėms pranešti!
Hugas skubomis, didelėmis iškrikusiomis raidėmis parašė Heinzui, Blankenezėje gyvenančiam svainiui, bet adresavo Bottgeriams į Plėną. Mintys šuoliavo, tad ir datuodamas dienų padaugino: parašė kovo 28, nors buvo tiktai 18, kaip galime spręsti iš jo knygų.
Tekstas panašus kaip ir 1944 metų rugpjūčio 31-osios „raudonojoje kortelėje“. Tada giminėms, kad gyvi, Linckai turėjo pranešti įrašydami devynis arba dešimt žodžių. Dabar dvylika žodžių surašęs Hugas pranešė, kad atvyksta. Ir šios atmintinos kortelės pašto ženklas vėliau buvo iškirptas, tad trūksta teksto.
1948 metų kovo 18-ąją Hugas ir dar šį tą padarė. Iš slėptuvės ištraukė išlikusias Liobenichto bažnyčios vertybes: 1681 metų bažnytinės knygos sidabro aptaisą, pati knyga „Repetitio Corporis Doctrinae“ buvo dingusi; senesnį, 1633 metų, šios knygos leidimą, įrištą sidabru puošta oda, ir sidabrinę komuninę, kurią Liobenichto bendruomenė 1937 metais padovanojo besikuriančiai Lypo parapijai.
Su šiomis brangenybėmis jis tikėjosi prasprūsti pro rusų miliciją – jei sučiuptų, grėstų Sibiras. Hugas labai rizikavo. Tai, kas liko iš jo bažnyčios, jis norėjo išsivežti į Vakarus! Mariai, ką sumanęs, veikiausiai nesakė. Dar vieno draudimo išvykti dvasiškai ji jau nebepakeltų.
Tai buvo Hugo paslaptis, ilgus metus jis nieko nesakė apie šias bažnyčios vertybes.
Išvežimas
Pašauktieji išvykti 1948 metų kovo 19-ąją, suėję į surinkimo vietą Princo gatvėje, sunkvežimiais vežti į prekių stotį. Ilgoje eilėje laukdamas bagažo patikros Hugas kalbėjosi su sunerimusiais žmonėmis, turbūt kad ir pats nurimtų, nes nelegaliai vežėsi vertingų daiktų. Jam pasisekė, Linckų bagažas tik paviršutiniškai paknistas. Pagaliau priėjęs užkardą Hugas ir vėl buvo sustabdytas: „Jūs likit čia!“ Ir vėl jokio paaiškinimo. Hugas primygtinai prašė milicininkų leisti išvykti bent žmonai. Bet vis tiek tas diktatoriškas „Jūs liekat!“ – nė nenurodant priežasties. Po pusantros valandos, kol Hugas ėjo iki geležinkelio stoties tikėdamasis, turėdamas leidimą išvykti, iš kaži kur atėjo sutikimas. Atsidusę Linckai įlipo į paskutinį vagoną.
Traukinys vis nevažiavo. Lokomotyvai ir penkiasdešimt vagonų iki vakaro stovėjo nejudėdami ant bėgių. Planuota išvežti 2 000 žmonių – trūko 200. Vėliau Linckai sužinojo: tie trūkstamieji, pacientai ir diakonisės, kaipmat priversti susiruošti, buvo atboginti iš Gailestingumo ligoninės. Tarp jų ir vienas pamestinukas, kurį diakonisės, 1946 metų liepą radusios ant katedros laiptų, augino Gailestingumo ligoninėje, – tuo metu jam, Peteriui Domui, buvo beveik treji. Skubomis atvežti į prekių stotį jie tuoj nuvaryti prie bėgių. Šių paskiausiai atgintųjų netikrino.
Bet tada visiems, kiekvieną vis išsišaukiant, teko išlipti. Pasišviesdami rankiniais žibintuvėliais milicininkai apžiūrėjo tuščius vagonus. Ieškojo rusų, kurie gal, taip jau buvo buvę, įsimaišė tarp išvežamųjų. Tik vidunaktį, kai išvykstantieji pagaliau sulipo, vagonų durys buvo uždarytos, užremtos ir traukinys pajudėjo.
Tik po kelių mėnesių Hugas sužinojo, kaip jam pasisekė, kad 1948 metų kovą buvo išvežtas. Tarnystės brolis pastorius Seebas, įstengęs išvykti tik tų metų rudenį, jam papasakojo: „Ne“ prie užkardos – tai įsakė „aukštasis šefas“ Glaskichas. 1947 metų rudenį jis pats buvo skyręs Linckui išvykimą Bažnyčios darbuotojų traukiniu.
O tada jau Glaskichas veikiausiai pateko galingojo NKVD karininko Vratšovo, turėjusio su Hugu siejamų planų, nemalonėn. Tad Glaskichas, taip sakė pastorius Seebas, apkaltino Hugą paliekant tarnybą likimo valiai (Linck, „Konigsberg“, p. 150).
1948 metų kovo 19-ąją Linckai sėdėjo ant plonai pakreiktų šiaudų paskutiniame sąstato vagone, traukinys dundėjo į Vakarus. Tamsoje ne kažin kiek kalbėta. Bet po dviejų dienų aštuoniolikmetis Arminas Jedoschas išgirdo kažką sakant: Šiandien sekmadienis, aš – pastorius Linckas, norėčiau pasimelsti su jumis.
Pazevalkas
Septynias dienas važiavę tamsiame vagone, 1948 metų kovo 26-ąją Hugas ir Maria atvyko į Pazevalką, geležinkelio mazgo punktą Pomeranijoje, pirmąjį Vakarų miestą už dabar jau lenkams priklausančio Ščecino. Paskutinėmis karo savaitėmis 80 procentų šio anuomet išvaizdaus miesto buvo sugriauta, jo centre išliko dvi bažnyčios ir pastoratas greta. Miesto pakraščiuose spaudėsi 11 000 pabėgėlių.
Įprastinis sugriautas pokario Vokietijos miestas, bet Linckai jo ir čia kerojančio skurdo nematė. Jie liko prie stoties. Kad ir kaip, įstengė išsiųsti telegramą giminaičiams. Atvykome!
Viename vagone su Linckais važiavęs Arminas Jedoschas prisimena:
Tai buvo labai ilgas traukinys, daug ilgesnis nei peronas. Mes išlipome iš vagonų, Raudonojo Kryžiaus seserys davė mums šilto gėrimo, kavos – to, kas tada vadinta kava. Šiltos sriubos ar dar ko nedavė, bet į tualetą nueiti ir kiek nusiprausti tai leido. Atsimenu policininkus, daugybę policininkų, jie mus saugojo, kad niekas nepabėgtų. Jie juk baiminosi užkrečiamųjų ligų, taigi mums teko vykti į karantinavimosi stovyklą. Prisimenu, kaip puiku buvo, kad visur tik vokiškai kalbant girdėjai, visus tuos metus to nebuvo, ten juk tik rusiškai aplink arba lietuviškai. Tada čia ant bėgių stovėjome septynias, gal aštuonias valandas, nuo ryto iki pavakarės.
Po pusės metų, pasitikdama paskutinį traukinį iš Kaliningrado, greta Raudonojo Kryžiaus seserų stovėjo ir diakonisė. Tai buvo sesuo Frida Fast, buvusi Liobenichto parapijos sesuo. Vilkėdama Rytų Prūsijoje pasitikėjimą pelniusį diakonisės drabužį Bažnyčios vardu sveikino „persikėlėlius“, kurie atvykti įstengė tik kolchozuose baigę doroti derlių. Laiškuose Linckui, jie saugomi Karaliaučiaus diakonijos archyve, ji pasakoja apie savo veiklą Pazevalke. Per vagonus eiti ji negalėjo, tam reikėtų policijos leidimo, o jo negavo. Tad perone ar prie traukinio kalbėjosi, dalijosi informacija, guodė tikėjimo žodžiu, vėliau dalijo kūdikių drabužius. Tai, ką 1948 metų rugsėjo 28-ąją Linckui rašė apie 1948 metų vasaros pabaigoje ir rudenį traukiniais iš Rytų Prūsijos atvykusiuosius, veikiausiai tinka ir 1948 metų pavasarį atvykusiems: Vis po 2 000 žmonių atvyksta, iš jų apie 500 vaikų, apie 200 senių ir invalidų, 68 našlaičiai ir kūdikiai. Vaizdas visada toks pat; daug vargo, apmaudo, susierzinimo, nuovargio. Kita vertus, dažnai ir jaudinančio pasirengimo priimti Bažnyčios palaikymą. Išdalinau daug Raštų, Testamentų, katekizmų, kortelių su posakiais. Kaip puiku, kad dabar, po šaltų dienų, oras toks geras, nes kai vėjas žvarbus, perone šiurpu.
1948 metų rugsėjo 26-osios laiške ji rašė: Vakar atvyko traukinys iš Tilžės–Ragainės* apylinkių. Visi žmonės iš kaimo, labai nusidirbę. Sėdint traukiny jiems kojos taip ištino, kad dažnas nė paeiti negalėjo. Du paskutiniai traukiniai aštuonias dienas važiavo, tad ir jie tarpais buvo prastai aprūpinami. Šiandien pagalbos tarnybai pateikiau primygtinį prašymą, kad pagaliau tiems žmonėms parūpintų čia šilto maisto.
Kuo labiau rudenėjo, tuo daugiau žmonių vagone. Dabar jau vienu traukiniu važiavo per 2 400 žmonių. 1948 metų spalio 26-ąją atvykusiuose traukiniuose, penkiasdešimtyje vagonų, buvo tik 201 rytų prūsas, iš čia jie vyko į Vitenbergą. Skelbta, kad tai „pats paskutinis“ traukinys. Bet lapkričio pradžioje buvo dar vienas. Nuo 1947 metų rudens iki 1948 metų lapkričio iš Kaliningrado srities iš viso išvežta 100 000 Rytų prūsų.
Be kitų, sesuo Frida pasitiko ir dešimt vokiečių, ištremtų prieš jų valią, jie buvo užsirūstinę. Jei nereikėtų vykti, būtume ten pasilikę, – 1948 metų spalio 20-osios laiške rašė sesuo Frida apie jų nepasitenkinimą.
Buvo nenorinčių iš Kaliningrado srities išvykti vokiečių, jie slapstėsi tikėdamiesi išvengti trėmimo. Tai daryti dažną jų vertė meilė rusei ar rusui. Bet tai tiktai pavieniai atvejai.
Ypač džiugiai sesuo Frida pranešdavo Linckams atvykus kokį pažįstamą žmogų, tarkime, pastorių Seebą, vėliau papasakojusį Hugui, kodėl šiam buvo kone uždrausta išvykti. Į Pazevalką atvyko ir Karlo Wederio motina, ir Hugą Gilijoje slaugiusi diakonisė. Tai sesuo Frida pranešė Linckams 1948 metų spalio 13-osios laiške:
Šiandien turėjau didelį džiaugsmą pasveikinti čia seserį Jettchen Kompa. Nudžiugo, kai prieš ją išdygau ir pasakiau, kad esu iš Liobenichto, džiaugsmu netvėrė. Ji siunčia Jums, mielas pastoriau, ir poniai pastorienei širdingų sveikinimų.
