Panevėžyje viešinti rašytoja trumpame interviu BNS minėjo, jog nepaisant prieštarų su Baltarusijos valdžia, po daugiau nei dešimties metų gyvenimo užsienyje nusprendė grįžti į savo šalį, nes tik taip gali realizuoti savo kūrybines idėjas. Rašytoja taip pat sako mėgstanti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, prisimena ankstesnes viešnages Vilniuje.
– Prieš keliolika metų, berods, 2000-aisiais išvykote iš Baltarusijos, gyvenote užsienyje, vėliau grįžote. Kodėl taip nusprendėte?
– Aš buvau išvykusi vienuolikai metų, po to grįžau. Pirmąkart, kai išvykau, kai priėmiau pirmąjį sprendimą, tai buvo kaip ir mūsų (kartu išvyko dar keletas žmonių) protestas prieš prasidedančią Aleksandro Lukašenkos diktatūrą. Galvojome, kad tai kaip nors paveiks įvykius, kad mums pavyks pasiekti, kad visuomenė susimąstytų dėl to, kas vyksta. Bet praėjo 11 metų, tapo dar sunkiau, o aš niekada nenorėjau likti Europoje, visada norėjau grįžti namo, tad grįžau. Rašyti knygas galiu tik gyvendama su šiais žmonėmis, kalbantis su jais, klausantis jų.
– Minime Černobylio katastrofos 30-metį. Savo knygoje „Černobylio malda“ kalbate apie gyvenimą po katastrofos. Ar joje aprašyta ir jūsų pačios asmeninė patirtis?
– Žinoma. Juk aš negyvenau mėnulyje, aš gyvenau tarp šių žmonių.
– Susitikime su lietuvių visuomene kalbėjote apie Baltarusiją, kaip apie uždarą sistemą. Ar Baltarusijoje egzistuoja reali opozicija?
– Ji yra, bet kaip ir bet kurioje totalitarinėje visuomenėje, ji yra užsmaugta. Yra likusios tam tikros simbolinės figūros, bet tauta, visuomenė praradusi tikėjimą, prie šių figūrų tauta jau priprato – kasmet jos kartoja, deja, tas pačias idėjas. Bet siekiant sukurti ryšį su visuomene, reikia atsinaujinti. Ir šios stiprybės mūsų opozicija neturi.
– Ar yra tikimybė, kad opozicija galėtų situaciją pakeisti ateityje?
– Ne, dabartinė opozicija – ne.
– Kokie jūsų santykiai su dabartine šalies vadovybe?
Mano santykiai su valdžia visada buvo blogi – sovietmečiu ir dabar. Pavyzdžiui, visame pasaulyje buvo rodoma Nobelio premijos ceremonija, Baltarusijoje – ne.
– Mano santykiai su valdžia visada buvo blogi – sovietmečiu ir dabar. Pavyzdžiui, visame pasaulyje buvo rodoma Nobelio premijos ceremonija, Baltarusijoje – ne. Atvirkščiai: Lukašenka pasakė, kad aš apšmeižiau rusų, baltarusių tautą. Tokie ir santykiai. Knygos mano neleidžiamos, tad – nieko naujo.
– Ar galima kalbėti apie žodžio, kūrybine laisvę Baltarusijoje?
– Kokia gali būti kūrybos ir žodžio laisvė totalitarinėje valstybėje?
– Ar yra dalykų, kurie jus sieja su Lietuva?
– Man labai patinka Čiurlionis. Jis yra pirmasis lietuvių dailininkas, kuris padarė tokią stiprią įtaką. Po to – tai jūsų fotografas, kuris fotografavo byrantį smėlį? Nuostabu. Šie dalykai man padarė įspūdį, nes mano kūrybos žanras reikalauja plataus, humanitarinio, filosofinio žvilgsnio. Ir ieškai šiai temai naujų metodų, kitokio žvilgsnio, dėlioji iš skirtingų meno krypčių. Pamenu Čiurlionį.
– Ar lankėtės čia anksčiau?
– Taip, buvau su savo anūke ir dukra Vilniuje. Mes tiesiog atvykome į Vilnių, išsinuomojome kambarį viešbutyje, savaitę Vilniuje vaikščiojome. Tai buvo pernai rugpjūtį. Mes juk seniai pažįstame Vilnių, studijų laikais mes atvažiuodavome čia atsigerti kavos, pasivaikščioti po gatves. Tai buvo tarsi gabalėlis Europos, mums labai patikdavo čia lankytis.
***
Panevėžyje šeštadienį viešėjusi S.Aleksijevič dalyvavo Lino Zaikausko režisuoto spektaklio pagal jos dokumentinę apysaką „Černobylio malda: ateities kronika“ premjeroje. Spektaklis pastatytas minint Černobylio katastrofos trisdešimtmetį. Vėliau vykusiame susitikime su žiūrovais rašytoja kritikavo Baltarusijos sprendimą statyti Astravo atominę elektrinę, vadindama tai „vieno žmogaus“ sprendimu.
„Aš manau, kad tai nusikaltimas. Nusikaltimas, kuris kalba apie tai, kad mes nesupratome Černobylio katastrofos, nepadarėme išvadų“, – tvirtino S.Aleksijevič.
„Viską autoritarinėje šalyje sprendžia vienas žmogus, tai jis nusprendė, kad statysime atominę jėgainę. O visuomenė paralyžiuota tyli“, – kalbėjo ji.
Pasak rašytojos, Baltarusijoje Černobylio katastrofos tema šalyje vis dar yra „tabu“, o jos knygos į šalį patenka tik iš Rusijos, kur ir yra leidžiamos.
S.Aleksijevič 2015-aisiais Nobelio literatūros premija skirta už polifoninę prozą, įamžinančią kančią ir heroizmą. Ji yra pirmoji baltarusių rašytoja, gavusi šią premiją.
