Kontekstas
Manau, ne veltui S.Bernoto „Reivas“ atsiranda 2019-ųjų Vilniuje, kuriame veši stoties rajono kultūra su prie geležinkelio vykusia skandalingąja „Platforma“, psichodeliniais „Zuikio daržo“ vakarėliais su vilniečiais Nidoje, išprotėjusiais vasaros muzikos festivaliais, naktiniu Vilniaus gyvenimu ir daugeliu kitų dalykų.
Tačiau reivo reiškinį sudėtinga vertinti vien Vilniaus kontekste. Knygos konceptas man primena vieną mėgstamiausių Irvine’o Welsho knygų apie škotų undergroundo kultūrą su narkotikais, keiksmažodžiais, slengu, muzika, gatvės nusikaltimais – „Traukinių žymėjimas“ (1993). Autorius taip pat yra sukūręs knygą „Ecstasy: Three Tales of Chemical Romance“ (1996), kurios ištraukos išleistos serijoje „Vintage Classics“ leidyklos „Random House Publishers“, pavadintos būtent „Rave“. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog su reivu susijusią I.Welsho literatūrą leidėjai jau priskiria klasikai.
Ne veltui S.Bernoto „Reivas“ atsiranda 2019-ųjų Vilniuje.
Visgi nedarant stereotipinės skirties tarp lietuvių ir Vakarų literatūros, S.Bernoto debiutas „net ne reivas, o postreivas“, kaip savo apžvalgoje sako M.Burokas. Nedrįsčiau sakyti, jog ką tik išleistas „Reivas“ – kažkoks nepasitikinčių savimi lietuvių bandymas skambėti „vakarietiškai“, nes „postreivo“ ženklai regimi ir platesniame XXI a. kultūriniame lauke, pradedant 2017-ųjų „Miu miu“ kolekcija, 2020 metais pasirodysiančia muzikologo Simono A. Morrisono studija „Dancefloor-Driven Literature. The Rave Scene in Fiction“, kurioje bus nagrinėjama, kaip naktinio klubo patirtis persikelia į literatūrą, paroda MO muziejuje ir baigiant bendru lietuvių prozos atsigręžimu į 90-uosius – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“ ir t.t.
Reivo kultūra taip pat turi politinį, maištingą poskonį. Britų žurnalas „i-D“, besikoncentruojantis į jaunimo kultūrą, yra parengęs ne vieną video reportažą apie reivo kultūrą įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pavyzdžiui, po 2014-ųjų revoliucijos Kijeve naktinis šio miesto gyvenimas tiesiog apmirė ir vienas vaikinas, Slava Lepsheevas, praradęs darbą dėl krizės ėmė ir įkūrė „Cxemą“ – gryną, atšiaurų, kietą, hipnotizuojantį reivą Ukrainoje.
Koks gi tas bernotiškas reivas?
Taigi, ar S.Bernotui taip patinka tūsinti, jog jis parašė knygą apie reivą, o gal jis nori pakeisti politinę sistemą? Po interviu paaiškėjo, kad ne. Į tūsus jis ateina paryčiais ir ten kontempliuoja. Bent jau taip atsitiko su eilėraščiu „Reivas“, kurio atsiradimas paremtas paties poeto dalyvavimu Mėsos kombinate vykstančio vakarėlio pabaigoje. S.Bernotui reivas yra transcendentinė, egzistencinė erdvė, kurioje per reivo estetiką reflektuojama subjekto būtis – bandymas išreivinti susikaupusį šūdą, neteisybę ir nelaisvę per tam tikrą kolektyvinę patirtį, ritualą. Tai dilema apie ribų peržengimą, tų ribų lygmenis.
viskas suskirstyta į lygius savaime suprantama
norėdamas pereit į kitą turėsi peržengt save ne
juokauju turėsi laiptais pakilti į kitą aukštą tik va stogas
mums neegzistuoja užtverta reikia tenkintis vidum
neiškilti į paviršių dusti kaip žuvims po vidužiemio ledu
laukiant kol iškirs eketę ir ištrauks mus iš čia
o kol kas savo žiaunomis
gremžiame ledą (40)
Bernotui reivas yra transcendentinė, egzistencinė erdvė, kurioje per reivo estetiką reflektuojama subjekto būtis – bandymas išreivinti susikaupusį šūdą, neteisybę ir nelaisvę.
3 skyriai
Itin svarbus knygos akcentas – 3 skyriai, kurie padeda skaitytojui susigaudyti maketo ir eilėraščių turinio transe. Kaip teigė pats autorius, pirmajame ryškėja socialinė ir politinė kritika, antrajame nagrinėjami meilės reikaliukai, o trečiajame ieškoma ramybės, norima likti šviesoje.
Nepaisant sąmokslo teorijų kritikos „The Prodigy“ muzika apkaustytame skyriuje „žemės riebalai“, čia ryški dviejų ideologijų kritika – komunizmo ir kapitalizmo. Eilėraštyje „komunizmas“ išryškinama amžina pastanga viską lyginti, žmonių negebėjimas dalintis po lygiai. Mintis tiksli, tačiau poetika, išreikšta tarsi sąrašo būdu, pasirodė per mažai motyvuota – nesuprantu, kuo vieni su kitu susiję kai kurie dėmenys (tavo ananasas prieš mano ananasą, tavo krokodilas prieš mano krokodilą ir t.t.) Galbūt pasikartojimuose atsidūrę daiktai atspindi dalybų beprasmiškumą?
Antrasis skyrius „pusiaukelėje tarp nuotekų ir žvaigždžių“ – su demoniška, lėliška femme fatale, kurios valgoma verkia duonelė, klykia vanduo ją prausdamas ir spiegia oras jos kvėpiamas.
Kapitalizmo kritika išryškėja jau pirmajame skyriaus eilėraštyje, kuriame „kostiumuotiems driežams“ nerūpi subjekto pasaulio žmonės, nes žmonės rūpi tik bitėms, tačiaus jos naikinamos mobiliojo ryšio bangomis. Pasipriešinimo esančiai tvarkai galime matyti ir veikiau „Pink Floyd“, bet ne „The Prodigy“ primenančiuose eilėraščiuose apie mokyklą, o ryškiausiai ji atsiskleidžia eilėraščiuose apie gyvenimą biure („western union“, „biuras. direktorius užsisako naują veidą“). Išskirtiniu kūriniu laikyčiau tikrais įvykiai paremtą „andrejaus karlovo nužudymą“, tačiau plačiau pakomentuoti santykio tarp faktų ir fikcijos šiame eilėraštyje nedrįsčiau.
Antrasis skyrius „pusiaukelėje tarp nuotekų ir žvaigždžių“ su jau linksmesne „Fatboy Slim“ nuotaika, bet drauge ir su demoniška, lėliška femme fatale, kurios valgoma verkia duonelė, klykia vanduo ją prausdamas ir spiegia oras jos kvėpiamas. Jos demoniškumas ir „šventumas“ atsiskleidžia per šalia sugretintus eilėraščius (vienoje pusėje skaitome eilėraščius „apsėstoji“, kitoje „palaimintoji“). Subjekto ir jos santykis, be abejo, melodramiškas. Eilėraštyje „viskas įskaičiuota“ dūžta viskio stiklas ir kankina transcendentinės pagirios. Galima vardinti sąrašus tokių toksiškų porelių įvairiausiose kultūros formose. Naktį, odiniame krėsle su viskio taure savo mylimosios Morticia‘ės Addams, Annabelle‘ės Lee laukia kenčiantis subjektas. Galiausiai skyriaus pabaiga pašventinama „mic dropu“ – eilėraštyje „Aikštingos“ sakoma: bučiuojančios bučiuojančios/ dabar visos kalės primins man tave. Čia femme fatale vaizduojama kaip gyvūnas.
Trečiasis skyrius „likti šviesoje“ vainikuojamas linksma „Talking Heads“ melodija. Panašu, kad pradedant anksčiau aptartu eilėraščiu „Reivas“ čia pateikiama ne tik reivo sąvoka, bet ir žymima riba, kuri išlaisvina subjektą iš purvo bei toksiškos meilės. Matomi pavieniai flirto momentai, pavyzdžiui, „Reive“ mėsos kombinate prie subjekto prieina mergina: beviltiškai šalta esi kažkoks savas sako man/ balta mergina ir išpučia žvaigždę, „floccinaucinihilipilification“ subjektas susimirksi su kaimyne ir t.t.
Turint omeny „Talking Heads“ nuotaiką, kitų eilėraščių dramatizmas gali niekšiškai papirkti, nors poezija nebūtinai gera. Visgi „šeimyninės nuotraukos“ psichoanalizes neutralizuoja užduotas muzikinis kodas. Nesutikčiau su Lina Buividavičiūte, kad kūrinys „šeimyninė nuotrauka“ žymi „priverstinio masinio būvio, gniaužiančio laisvą subjekto kvėpavimą, priešpriešą“. Iš dalies taip, bet šis maištas nėra toks stiprus. Remiantis šio skyriaus, skirto išlikti šviesoje, muzika, subjektas čia labiau primena savo šeimos besigėdijantį Ronaldą Weasley’į, nei Vincentą iš Timo Burtono eilėraščio. O galbūt tai jų junginys?
Įtarimai
Galiausiai, kyla įtarimas, jog be šio jaunuoliško reivo įvalkalo kai kurie eilėraščiai tiesiog neskambėtų. Pirmąjį kartą atsivertus šią knygą viešajame Vilniaus transporte, ji pasirodė nuobodoka ir sunkoka. Tačiau įsijungus „The Prodigy“, išsivadavus iš maketo pinklių, kažkas įvyksta. Tereikia žinoti, kada ir kur reikalingas poetinis katalizatorius.
Eilėraštis „žvėriena“ formaliai tėra nesudėtingas banalių veiksmažodžių lazeris – mirksi/ čirška/ lekia/ klykia/ dūsta/ pūva /stebi – su netikėta pabaiga turėjusiu būti sakiniu (kai užverti/ galvą/ ir pamatai/ kaip debesys/ skrodžia/ žydrą dangaus/ mėsą). Akivaizdu, kad nei žodžiai nei pabaiga nepateisina šio intertiškumo. Skrosti debesis lyg mėsą – tai turėtų šokiruoti ar sujaudinti? Galbūt aštresnei nuotaikai perduoti reikėjo kokio riebaus keiksmažodžio, kaip tą daro Jesse’is Pinkmanas iš serialo „Breaking Bad“? Kokios metaforos apskritai „išneša“ šiuolaikinį skaitytoją?
Kyla įtarimas, jog be šio jaunuoliško reivo įvalkalo kai kurie eilėraščiai tiesiog neskambėtų.
Rinkinyje esama ir erzinančių „pafilosofavimų”. Pavyzdžiui, tarp gėlių vainikų/ laukinių gėlių tokių kaip gyvenimas ar žinau tamsa blogai žinau šviesa tamsos neįveikia neskamba kaip gilios poetinės mintys.
Pasiklaustyti S.Bernoto buvau užsukusi ir į Guodos Taraškevičiūtės organizuotą renginį „Mint Vinetu“, skirtą vyriškai poezijai. Iš tiesų pavieniai poeto eilėraščiai toli gražu neskamba taip stipriai kaip būdami rinkinyje visi kartu su „The Prodigy“ energija. Kokį efektą būtų galima išgauti perkeliant juos į tūso kontekstą? Tai tik įrodo, kaip stipriai su aplinkybėmis ir vieni su kitu šie eilėraščiai yra susiję.
Skaityti šią knygą – tikras reivas. Viršelio nekomentuosiu, nes tą jau padarė žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ kritikas Mantas Toločka, Po kiek laiko įpranti ir nebematai šio mirgėjimo. Galbūt tai taip pat prisidėjo prie skaitymo viešajame transporte sunkumo. Po „Reivo“ trūle jausitės kaip katinai netyčia pakliuvę skalbimo mašinon.
Įsisūnijimas
M.Toločkos teigimu, S.Bernotas tik bando būti šiuolaikiškas, o temos persipina su parulskišku egzistencializmu. Manau, racionaliausia „Reivą“ palyginti su pirmąja Sigito Parulskio knyga „Iš ilgesio visa tai“. Abejose knygose nemaža skerdienos, griuvėsių, o ir eilėraščių forma akivaizdžai panaši.
Manau, didžiausia skirtį galima aptikti aplinkybėse. „Iš ilgesio visa tai“ situacijos ir erdvės atspindi aną laikmetį – bufetas, iš naktinės pamainos grįžtanti motina, motinos ir tėvo kiaulės skerdimo ritualas, maldaknygės, pradinės mokyklos. Šiam rinkiniui taip pat galima pritaikyti dr. Brigitos Speičytės mintį, skirtą vėlesniems S.Parulskio eilėraščių rinkiniams („Mirusiųjų“ bei „Mortui sepulti sint“). Anot jos, poetas ardo „vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje to amžiaus antrojoje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį“.
S.Bernoto debiutiniame rinkinyje iš arimų persikeliama į Mėsos kombinatą, biurus, mokyklas, reivo tūsus. Tačiau parulskiškas egzistencializmas, psichoanalitiškumas ir, be abejo, rituališkumas vis tiek išlieka. Vienas iš pavyzdžių – eilėraštyje „kūčios“ tradiciniame lietuviškų švenčių rituale tėvai vėl tampa gyvuliais – motina savo vyrą vadina „žvėrimi“, o pati „kudakuoja“ ir t.t. Apie S.Bernoto poetinį įsisūnyti S.Parulskiui galima rašyti referatus, bet faktas, jog pernelyg dideliu panašumu rizikuojama prarasti savo autentišką balsą, kuris puikiai atsiskleidžia renkantis rašymo aplinkybes.
Kažkokias tendencijas, poetines mokyklas ir kompanijas dar ankstoka išskirti, o ir reikia ilgiau poetinį procesą stebinčio kritiko. Tačiau galima pastebėti, kad įprastai skaitymus kartu rengia M.Toločka ir D.Grajauskas, ryškėja ir kompanija su Greta Ambrazaite, Dominyku Norkūnu, Mantu Balakausku, Tomu Petruliu, kurių kūryba labiau panaši į čia aptarto S.Bernoto. Tai tik pamąstymai, neturintys nei laiko distancijos, nei teorinio pagrindo. Akivaizdu tik viena, jog S.Bernoto „Reivas“ viena ranka belaikydamas poetiniam tėčiui už rankos, jau bando žengti žingsnius savarankiško gyvenimo link.
