Kol kalinys neprisipažins, atžalos tėvai nesužinos, kas iš tiesų nutiko. Skęsdamas neviltyje ir siekdamas išsiaiškinti tiesą Makso tėvas ryžtasi apsimesti ligoniu ir įsigauti į vieną iš griežčiausiai saugomų psichiatrijos ligoninės skyrių, kuriame uždarytas kalinys. Galbūt apsimetus pacientu jam pavyks atskleisti tiesą? Leidykla „Jotema“ dalinasi interviu su vokiečių autoriumi, kuriame jis pristato savo naujausią trilerį „Pacientas“, pasirodžiusi jau keturiolikoje pasaulio šalių ir susilaukusį didelio skaitytojų susidomėjimo.
– Savo naujoje knygoje „Pacientas“ skaitytojus perkeliate į gana šiurpinančią įstaigą – psichiatrijos ligoninę. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent tokią veiksmo vietą?
– Rašytojo užduotis yra atverti skaitytojui duris į nepažįstamas vietas. „Paciento“ veiksmas rutuliojasi ne įprastinėje gydymo įstaigoje, o psichiatrijos ligoninėje, skirtoje kaliniams. Kitaip tariant, ten, kur tikėtina, daugelis iš mūsų nesame užklydę. Tačiau būtent nuo nusikaltėlių rankos nukentėjusios aukos ir jų artimieji man rūpi labiau nei patys žudikai. Man įdomu tyrinėti jų psichologiją, pavyzdžiui, kaip vienas dingusio sūnaus tėvas, būdamas visiškai sveiko proto žmogus, ryžtasi apsimesti psichikos sutrikimų turinčių ligoniu, kad pamėgintų išgauti tiesą iš paties ligoninėje uždaryto nusikaltėlio lūpų.
– Ligoninėje uždarytas klastingas nusikaltėlis Gvidas Tramnicas bendraudamas su galimai pagrobtu vaiko tėvu, kreipiasi „vis dar Makso tėve“, taip jį dar labiau skaudindamas. Įdomu, ar Jums pačiam nebūna per sunku gyvenime kalbėti skaudžiomis temomis?
– Aš stengiuosi neįžeisti kitų žmonių. Kadangi kaip rašytojas labai gerai žinau, koks ginklas gali būti netinkamai parinkti žodžiai, jų žala gali sukelti net psichinius padarinius.
– „Paciente“ sutinkamas kalinys iš tikrųjų įkūnija beprotį. Ar ne baisu būtų pačiam tokiu tapti?
– Kriminalinių trilerių rašymas nepaverčia autoriaus bepročiu. Šiek tiek išprotėjusiu jau esi prieš imdamasis kurti naują psichotrilerį. Tačiau, manau, kad tai daugiau savo baimių ir minčių išguldymas popieriuje, o ne grėsmingas atitrūkimas nuo realaus pasaulio.
– Kaip manote, ar šiame pasaulyje bent vienas žmogus turi tikrai stabilią tapatybę? Ar kiekvienas gali tapti bet kuo – nuo didvyrio iki nusikaltėlio?
– Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Dauguma žmonių yra geri, aš tuo tvirtai tikiu. Kai pasaulyje nutinka kas nors baisaus, žmonės norintys padėti dažniausiai visuomet viršija „blogiečių“ skaičių. Nors, žinoma, negalime atmesti aplinkos, kurioje žmogus gimsta, auga. Vis dėlto teiginys, kad smurtą patyrę žmonės dažniau patys tampa nusikaltėliais, yra labiau teisingas, nors ir nuvalkiotas. Aišku, egzistuoja ir dalis tų, kurie be jokios išorinės įtakos, o veikiau iš prigimties įkūnija tai, ką vadiname „blogiu“.
– Šis jūsų kūronys pilnas įtampos ir painių paslapčių. Ar netikėtus siužeto posūkius rezgate iš anksto, ar jie gimsta berašant?
– Apie 80 procentų knygos gimsta rašymo proceso metu. Dažniausiai personažai kuria savo gyvenimą, o aš esu tik istorijos stebėtojas.
Dažniausiai personažai kuria savo gyvenimą, o aš esu tik istorijos stebėtojas.
– Stebina, kad nepaisant visos „Paciente“ patiriamos psichologinės įtampos, jūs vis dar sugebate neprarasti humoro jausmo. Kaip Jums tai pavyksta?
– Priešingai, toks tragikomiškas kalbėjimo būdas būdingas daugeliui šiuolaikinių vokiečių autorių. Jis padeda išleisti susikaupusias įtampas.
– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?
– Žinau, kad jų yra daug, ypač Vokietijoje, o tai, žinoma, mane džiugina! Skaitydami mano knygas jie susiduria su savo baimėmis, manau, jog tai yra geras dalykas. Vienas jų, dirbantis psichologu, kartą prasitarė, kad verčiau reiktų bijoti tų, kurie neskaito detektyvų ir kriminalinių trilerių, nei tų, kurie renkasi šiuos žanrus. Juk iš tiesų, „Pacientas“ – savotiškas psichopato dienoraštis, o kriminalinė knygos pasakojimo linija skamba visiškai beprotiškai. Ir vis dėlto gyvenime nutinka daug beprotiškų istorijų...
