Už „Šaltą granitą“, kaip geriausią debiutinį romaną, S.MacBride’as gavo „Barry Award“ apdovanojimą, be to, susižėrė Detektyvų rašytojų asociacijos prizą „Dagger in the Library“ už visą kūrybą ir geriausio rašytojo naujoko prizą ITV3 kriminalinių trilerių kategorijoje.
„Tuščiose akiduobėse“ rasite viską, ko reikia geram detektyvui: įtemptas siužetas persmelktas protu nesuvokiamų nusikaltimų ir aštraus humoro, o veikėjai itin realistiški ir įsimintini.
Nors Granito mieste jau vasara, saulė nepajėgia išsklaidyti niūrių Grampiano policijos būstinės nuotaikų. Serijinis užpuolikas nusitaikęs į augančią Aberdyno lenkų bendruomenę: statybvietėse aptinkamos sužalotos aukos – išluptomis akimis ir išdegintomis akiduobėmis.
Nemažai prisikentėjusiam kriminalistui seržantui tenka spręsti dar vieną žiaurią bylą. Tačiau aukos taip įbaugintos, kad nesiryžta šnekėti, todėl Edipo operacija ima strigti. Paaiškėjus, kad paskutinė auka yra visai ne emigrantas iš Rytų Europos, o Saimonas Makleodas, lažybų punkto „Bėris ir Sartis“ savininkas bei ilgametis Aberdyno šešėlinių veiklų vadovas, tyrimas Loganą Makrėjų nuveda net į Lenkiją. Netrukus jis atsiduria narkotikų karų ir prostitucijos klanų sūkuryje bei nuožmiausio Aberdyno nusikalstamo pasaulio lyderio, prekiaujančio ginklais, malonėje.
Gerbėjų širdis ypač pavergė S.MacBride’o stilius, kuriame dera kraują stingdanti įtampa ir sarkazmas. O detektyvo Džeko Frosto personažą sukūręs Rodney’is Davidas Wingfieldas apie šį kūrinį atsiliepė taip: „Dar viena puiki, įtraukianti knyga apie policijos darbą. Tiesiog žaliuoju iš pavydo!“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Renis pasirodė tik pusę devynių – jį prie paradinių kriminalistės inspektorės Styl durų „Jaguaro“ kabrioletu pamėtėjo smulki brunetė. Konsteblis su vairuotoja ilgai ir lėtai pasibučiavo, o tada iššoko ir pribėgęs prie bagažinės išsitraukė krepšį, kurį buvo atsitempęs ir vakar. Jis pamojavo ir mašina pajudėjo, tik vairuotoja prieš dingdama dar spėjo pasiųsti jam oro bučinį.
Renis kurį laiką pastovėjo kvailai išsiviepęs ir persimetė sunkų krepšį per petį. Apsisukęs išvydo Loganą, kuris atsirėmęs į paradines duris rūkė cigaretę ir gėrė arbatą.
– Labą rytą.
Loganas iščiulpė paskutinį cigaretės dūmą ir nuspriegė nuorūką į gatvę:
– Tai čia buvo tavo mama?
Renis parodė jam vidurinį pirštą:
– Beje, atrodai šūdinai.
– Vėluoji.
– Aha, jo, kaltink Styl, – jis atsivilko sodo takeliu. – Šį rytą ji irzli kaip niekad. Ką tu jai padarei?
– Nieko.
– Na, ji lipdo iš modelino tavo figūrėles ir maitoja jų kiaušus segikliu.
Loganas užsivertė paskutinį gurkšnį arbatos, padavė tuščią puodelį Reniui ir pasuko link garažo.
Loganas užsivertė paskutinį gurkšnį arbatos, padavė tuščią puodelį Reniui ir pasuko link garažo:
– Šį rytą pastebėk Rorį, gerai? Jis truputį sujautrėjęs.
Pakėlė vartus ir įlindo į vidų.
Renis nusekė iš paskos.
Atrodė, tarsi tas trantas „Fiatas“ pernakt visai suseno: jį dengė dulkių sluoksnis, nuo šoninių veidrodėlių iki langų driekėsi nauji voratinkliai.
– Ji tavo? – Renis apėjo Logano mašiną paspardydamas padangas. – Graži spalva: atrodo kaip šūdas su varikliu.
– Pigiai gavau. Ir užsičiaupk, – Loganas sėdo prie vairo. Raktas pasibraižė apie spyną, bet galiausiai įlindo. Variklis kvykdamas užsivedė. Ir užgeso.
Renis atsirėmė į stogą ir pažvelgė pro vairuotojo langą:
– Gal pastumti?
Eik šalin.
– Eik šalin.
– Tiesiog norėjau padėti, – jis atsitraukė, o „Fiato“ variklis, garsiai pokštelėjęs ir paleidęs juodų dūmų debesį, prisikėlė. – Jėzau, ją ne stumti reikia, o deramai palaidoti, – jis kosėdamas sumosavo priešais veidą ranka. – Ir kol dar nepamiršau: nuovadoje tavęs kai kas laukia. Moteris pavarde Branding?
– Branding?
– Branding, Branson? Kažkas panašaus. Blondinė, simpatiška, maždaug tokio ūgio, gražūs papai. Su šuniuku, apvilktu kvailu paltuku?
Nuostabu. Lyg diena dar būtų nepakankamai sumauta.
Ji vaikštinėjo laukiamajame pirmyn atgal, krapštydama raudonai dažytų nagų laką. Iš paskos tursenantis terjeras vizgino uodegytę ir uostinėjo praeinančiuosius pro šalį. Šiandieną šuniukas vilkėjo pasteliškai mėlyna spalva, papuošta žaliais rombais, lyg būtų išsiruošęs žaisti golfo.
Visi kvotos kambariai buvo užimti, tad Loganas nulydėjo ją pro priekines duris į lauke šviečiančią saulutę.
Visi kvotos kambariai buvo užimti, tad Loganas nulydėjo ją pro priekines duris į lauke šviečiančią saulutę.
Ji permetė akimis gatvę:
– Gal galėtume nueiti į kokią uždaresnę patalpą?
– Vis dar nepasakėte man, ko čia atėjote.
– Laukiau visą valandą! – ji pasilenkė, pakėlė savo terjerą ir prisispaudė prie krūtinės. – O jei kas nors pamatys, jog kalbuosi su jumis?
– Hilare, ko norite?
– Tiesiog… – ji dirstelėjo į savo šunį, į pravažiuojantį automobilį, į keistą parduotuvėlę kitoje gatvės pusėje, kurios vitrinos buvo prikrautos batelių ir batų, striukių bei kepurių. Visur, tik ne į Loganą: – Privalote paleisti Koliną į laisvę.
– Ne, neprivalau, – jis nušoko nuo sienos ir pasuko atgal į nuovadą. – Viso, Hilare.
– Palaukit! – ji čiupo už rankos. – Tai ne jo darbas, jo ten net nebuvo. Jis… jis buvo su manimi.
– Melagingų liudijimų pateikimas yra nusikaltimas, ar suprantate? Taip trukdoma vykdyti teisingumą – tik pažiūrėkite, kaip baigėsi jūsų anytai.
– Jokie čia ne melagingi parodymai, mes buvome kartu, aišku? – nuo pat iškirptės iki kaktos ją užliejo raudonis. – Saimonas vis dar gulėjo ligoninėje ir mes… Mes…
Tyla.
– Jūsų vyras guli ligoninėje su iškabintomis akimis, o jūs namie tratinatės su jo broliu?
Ji paleido Logano rankovę ir nusisuko:
– Viskas buvo ne taip.
– Kiek laiko tai trunka?
Niekam negalite šito pasakoti. Jei sužinos, užmuš mane. Ir kalbu neperkeltine prasme – jis mane rimtai užmuš.
– Niekam negalite šito pasakoti. Jei sužinos, užmuš mane. Ir kalbu neperkeltine prasme – jis mane rimtai užmuš.
Loganas jai paplojo, o ji tiesiog užsispoksojo.
– Turiu pripažinti, Hilare, pasirodymas tikrai įspūdingas. „Jis mane užmuš!“ Klasika. Kitą kartą pridėkite dar truputį ašarų, kad būtų tikroviškiau.
– Tai tiesa!
– Ne, netiesa. Meluojate, kad ištrauktumėte Koliną iš kalėjimo. Visi jūs, prakeikti Makleodai, esate vienodi. Jei jis su jumis visą naktį pražaidė dešrelės slėpynių, kodėl garaže turėjo plaktuką, išteptą Hario Džordano krauju?
– Nes… Jis buvo likęs ten iš anksčiau, kai… – ji ir vėl įsistebeilijo į kitapus gatvės esančią parduotuvę. – Kai suvarė Hariui kelius.
– Taigi, norite pasakyti, kad Kolinas jį suluošino, bet seanso pakartoti negrįžo?
Hilarė trumpai ir niūriai nusijuokė:
– Jei būtų grįžęs, Haris gulėtų ne komoje, o karste.
Loganas persibraukė šeriais apžėlusį smakrą:
– Vis tiek negaliu patikėti, kad esate užmezgusi romaną su Kraupyla Kolinu Makleodu.
– Šešerius metus su pertraukomis. Jis… su Saimonu gyventi nėra labai lengva. Žmonės mano, kad gangsteriai labai agresyvūs ir vyriški, bet jis… – paraudusios jos akys blykstelėjo. – Dėkui Dievui už „Viagrą“, ką?
Šešerius metus su pertraukomis. Jis… su Saimonu gyventi nėra labai lengva.
– Na…
– Dabar jis pabunda vidury nakties rėkdamas. Viskas prasidėjo po…
Loganas uždėjo delną jai ant peties:
– Nagi, užeikime į vidų. Duosite parodymus ir…
– Ne! Jokių parodymų! – ji dar smarkiau prisispaudė savo nušašusį šunį ir šis kiauktelėjo ant Logano. – Juk sakiau – jis mane nužudys!
– Koks tikslas suteikti Kolinui alibi, jei neketinate pateikti jo tinkamai?
– O jūs negalite tiesiog… suprantate, na, ištirti ar dar ką? Jei tai padarė ne Kolinas, vadinasi, kas nors kitas. Tą žmogų ir turėtumėte suimti už pasikėsinimą nužudyti. O ne jį!
