Knygą į lietuvių kalbą vertė Lina Gaučytė, o išleido leidykla „Baltos lankos“.
Pradedant kalbėti apie šią knygą, vertėtų akcentuoti, kad tai neeilinės struktūros pasakojimas. Skaitytojas čia neišvys tiesios ir lygios it styga istorijos – čia viskas gerokai vingiuota. Po knygos pasirodymo S.Veronesi sulaukė daug pagyrų dėl tokio romano konstravimo, tačiau reikėtų pripažinti, kad pradėjus sklaidyti pirmuosius knygos puslapius ši struktūra neatrodo kaip pati lengviausia.
S.Veronesi savo pasakojimą apie oftalmologą Marką Karerą pasakoja keliais skirtingais būdais. Skaitytojas dažnai blaškomas istorijomis tarp Marko praeities, dabarties, ateities. O šios gyvenimo istorijos detalės nugula į skirtingus formatus – svajingus ir ilgesio kupinus laiškus Marko gyvenimo meilei Luizai; nesupratimo, konkretumo ir asmeninių šeimos detalių pripildytus asmeninius elektroninius laiškus broliui Džakomui, kuris su Marku nebendrauja eilę metų; pasakotojo žvilgsnį, kuris neretai persipina su pačio Marko žvilgsniu į kasdienybės dabartį ar ateitį; ilgus pokalbius su Marko žmonos Marinos psichoanalitiku, kuris atveria kitokį gyvenimo langą.
Ir visi šie skirtingi Marko gyvenimo pasaulio kampai dėstomi iš skirtingo laikmečio perspektyvų – skaitytojas pradeda istoriją nuo 1990 metų, ir neužilgo bloškiamas dviem dešimtmečiais į ateitį, vėliau grąžinamas į septintąjį dešimtmetį ir vėl stumiamas į 2000-uosius. Labai dinamiškas pasakojimo stilius, atrodo, turėtų blaškyti ir tapti tikrai nelengvu riešutu, tačiau Marko gyvenimo istorija grakščiai sugula į vieną liniją be didesnių pastangų.
Šiame laiko ir stilių žaisme, išvystame, koks yra negailestingas Marko gyvenimas, savyje turintis daug neatsakytų klausimų. Kiekviena pasakojimo smulkmena iš skirtingo laikmečio turi reikiamą Marko gyvenimo detalę, kuri po truputį lipdoma. Ir visa ši dėlionė knygoje siekia atsakyti į kelis esminius klausimus:
- Kodėl Markas vedė Mariną, kuri yra per daug skirtinga, o gyvenimo meilė Luiza liko nepasiekiama?
- Kodėl Luiza, nors ir pati nėra abejinga Markui, bet vis bėga nuo jo ir jų abiejų gyvenimai neturi jokios galimybės susijungti?
- Kodėl Marko brolis Džakomas, gyvenantis užsienyje, neatsako į Marko laiškus, kuris šiuose nori su broliu tartis dėl tėvų palikimo? Kodėl jis išlieka abejingu net savo vaikystės prisiminimams?
- Kokį poveikį Marko gyvenimui turėjo traumos patirtos vaikystėje dėl kildavusių dramų šeimoje?
- Ar Marko tėvai gali būti kalti dėl to, kad jo sesuo nusižudė?
Tai tik penki klausimai, kurie iš esmės tėra kruopėlė tų, į kuriuos atsakinėdamas autorius piešia neįtikėtinai jautrią Marko gyvenimo liniją. Liko tik nepaminėtas vienas esminių knygos klausimų – kaip Markui, atlaikiusiam tokius gyvenimo smūgius, pavyksta išlikti savimi ir turėtų jėgų rytojui, kokia jo paslaptis?
Knyga yra labai daugiasluoksniška. Skirtingos pasakojmo linijos yra tarpusavyje susipynusios, tačiau kiekviena atskirai yra ne ką mažiau intriguojanti. Vienoje jų skaitytojas išvysta Marko praeities gyvenimo detales, vaikystę augant su broliu ir seserimi. Kitoje – Marko kasdienybę ir vidines kančias gyvenant su moterimi, dėl kurios su kiekviena diena jis abejoja vis labiau. Dar kitoje – Marko kaip lošėjo pilkoji pusė, kuri persismelkia tiek ten, kur Markas jau buvo, tiek ten, kuris jis dar bus. Ir visi šie pasakojimo kampai ne tik tarpusavyje susiję – juos galima skirstyti į dar smulkesnius ir galbūt ne tokius reikšmingus, tačiau atidžiau pažvelgus – turinčius reikiamas dėlionės dalis.
Visada atsargiai vertindavau knygas, kurias būtų galima pavadinti šeimos dramomis. Tačiau S.Veronesi vienos šeimos istoriją išplečia ir paverčia ištisu pasauliu, kuriame eilė personažų persipina vieni su kitais, negana to – persipina ir jų pačių likimai. Ir išties tai žavu, nes romanas „Tu ir esi koliris“ iš esmės atkartoja tai, ką kiekvieną dieną patiriame mes – gyvenimą kartu su viso to prieskoniais, saldžiais ir sūriais.
Atskirai paminėti būtina brandžią pasakojimo manierą. Visos skaudžios Marko kasdienybės detalės pateikiamos su intelektualumo, rafinuotumo skoniu ir neturėtų palikti abejingų skaitytojų, kurie ieško prasmingo pasakojimo šiame kasdienės skubos laike. Čia atsargiai keliamos tokios temos kaip savižudybė, šiais laikais vis garsiau skambančių išyrančių šeimų skyrybų klausimai, vidinės stiprybės ir tvirtos šeimos, gebėjimo būti šalia galimybės – viskas, ko imasi knygos autorius, neišvengiamai yra susiję su pačiu skaitytoju.
Juk skaitytojas iš esmės yra ir pats išgyvenęs ar bent turi pažįstamų, kurie yra patyrę tai, ką šioje knygoje patiria Markas. Tad tai nėra vien romanas apie šį personažą, romanas apie skaudžių dienų kasdienybę Italijoje. Tai romanas apie mus pačius. Tik į šią ne tokią linksmą istoriją S.Veronesi sulipdė tai, ką galbūt ir vienam žmogui per savo gyvenimo kelią patirti būtų per sunku.
Šiame laiko ir stilių žaisme, išvystame, koks yra negailestingas Marko gyvenimas, savyje turintis daug neatsakytų klausimų.
Man pačiam knygoje įstrigo nuoširdumas. S.Veronesi nesistengia personažų paversti geresniais, nei jie yra iš tiesų. Kiekvienas turi ir gerąsias, ir blogąsias puses. Ir tai žavi, nes kuria pasaulio pasitikėjimo jausmą – juk kasdienybėje mes visi taip pat nesame vienos spalvos. Esame tokie, kokie jaučiamės turintys būti tam tikrose kasdienybės situacijose, kurių nesuplanuosi.
Romano autorius meistriškai tai daro – piešia Marko gyvenimą iš spalvų, kurias mes jam patys duodame savo sprendimais kiekviename žingsnyje. Ir tai kiek baugina, nes Marko gyvenimas išties yra mūsų gyvenimo atspindys.
Dėl to gerklėje besikaupia jautrumo gumulas – sunku į pasaulį tokį, kokį sukūrėme, žvelgti iš šalies.
Belieka tik viena – pabandyti suprasti Marką, kaip jis, it kolibris, geba ilgai plazdėti vienoje vietoje ir nejudėti bei išlikti, kai viskas aplink pradeda griūti.
