Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

S.Žadanas: Lenkija ir Lietuva – dvi didžiausios, svarbiausios Ukrainos sąjungininkės, o Rusija – bailių visuomenė

„Kai karas pasibaigs, mes žinosime, kam esame dėkingi už paramą, nuolatinį buvimą šalia ir solidarumą“, – 15min Frankfurto knygų mugėje sakė žinomas ukrainiečių rašytojas, aktyvistas Serhijus Žadanas. Apie Vakarų požiūrį į karą, paramą, rusų palaikytojus, tarptautinių organizacijų poziciją mugėje taip pat kalbėjo Ukrainos istorikai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai.
Serhijus Žadanas
Serhijus Žadanas / Imago / Scanpix nuotr.

Rašytojas S.Žadanas: Rusija neturi ateities

Ukrainiečių rašytojas S.Žadanas – neabejotinai vienas svarbiausių žmonių šių metų Frankfurto knygų mugėje. Kai jis man rodė savo susitikimų grafiką – daugybėje puslapių vien tik gausybė interviu, priėmimų, diskusijų, tikras maratonas. Po susitikimų su juo – ilgos eilės norinčių gauti autografą net ir ant skrajučių ar nusifotografuoti. Rašytojas karo metu renka paramą, organizuoja renginius, koncertuoja ir net rašo naujus kūrinius.

Kai kalbėjomės su juo mugėje, jis sakė galų gale pajautęs, kad Vokietija suprato, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, ką daro Rusija, nors tam prireikė net aštuonerių metų.

„Kai dabar viešiu Vokietijoje, matau, kad požiūris pasikeitė. Žinoma, yra įvairių žmonių ir įvairių požiūrių, tačiau bendrai imant matau, kad supratimas keičiasi. Žinoma, labai gaila, kad aštuonerius metus vokiečių politikai, jų institucijos, kultūros žmonės ignoravo faktą, kad Rusija aneksavo dalį svetimos teritorijos, kad Rusija pradėjo karą dalyje Ukrainos. Gaila, – na, bet reikia judėti į priekį“, – sakė S.Žadanas.

Mugėje taip pat viešėjęs rusų rašytojas, dabar gyvenantis Šveicarijoje, Michailas Šiškinas, skirtingai nuo kai kurių Rusijos opozicionierių, gana aštriai pasisakė apie Rusijos ateitį – anot jo, ši šalis bent jau artimiausiu metu nesugebės pasikeisti, net ir pralaimėjus karą Ukrainai. Su tokia nuomone sutinka ir S.Žadanas.

„Aš manau, kad Rusija neturi ateities. Tas procesas, kurį jie pradėjo – savižudiškas. Jie naikina savo šalį, ir tai galėtų būti jų problema, bet jie naikina ir mūsų šalį. Ir mes ginsimės, kiek reikės. Štai kad ir dabar – vyksta karas Charkive. Charkivas yra 40 kilometrų nuo Rusijos sienos. Ir kai mes atkovosime savo teritorijas (mes jau beveik jas atkovojome), vis tiek gi Rusija niekur nedings, bus kažkokia teritorija, susijusi su Rusija. Kas ten bus, aš ne visai suprantu, tačiau suvokiu, kad už 40 kilometrų baigiasi Ukraina, ir man tai nėra labai malonu. Nes po visko, kas įvyko, jokio pasitikėjimo, jokio santykių normalizavimo artimiausiu metu iš principo būti negali. Galbūt tai ir gali įvykti po Ukrainos pergalės, po Rusijos visuomenės refleksijos, po kažkokių jos visuomenėje įvyksiančių procesų. Tačiau aš iš rusų to nelaukiu. Todėl sutinku su M.Šiškinu“.

Kalbėdamas apie „geruosius rusus“ jis sakė, kad galbūt tai ir nuskambės radikaliai, bet jo supratimu „geras rusas“ būtų tas, kuris dabar pereitų į Ukrainos teritoriją, paimtų automatą ir kovotų prieš rusų okupantus: „Tai būtų vienintelis pasiteisinimas pasididžiavimui, kad esi rusas. Jokių kitokių santykių su jais aš turėti nenoriu. Man neužtenka empatijos rusų visuomenei ir rusams. Štai matau, šimtai tūkstančių jų vyrų bėga iš šalies, kad nepapultų į mobilizaciją. Slepiasi Baltijos šalyse, Kaukaze, Kazachstane. Vietoje to, kad išeitų į gatves ir kovotų prieš valdžią, kuri varo juos į karą kaip galvijus, jie bėga iš šalies. Tai bailių, visiškai nesąmoningų žmonių visuomenė. Aš nematau jokių požymių, kad galbūt jie kažkada supras, jog jie pažeidė visus įmanomus tarptautinius susitarimus. Tai ne nusikaltėliai, tai serganti visuomenė, kuri nesupranta savo problemų“.

Tai ne nusikaltėliai, tai serganti visuomenė, kuri nesupranta savo problemų.

Tiems lietuviams, kurie vis dar nesuvokia, kad karas Ukrainoje liečia ne tik šią šalį, tiems, kurie piktinasi dėl karo sukilusiomis kainomis, S.Žadanas turi savo atsakymą.

„O tie lietuviai nebijo, kad jei Ukraina neišlaikys, kita bus Lietuva? Kad kitas taikinys bus Baltijos šalys? Ne Lenkija, ne Rumunija, ne Čekija, o būtent Lietuva, Latvija ir Estija. Šių šalių suvereniteto jis niekada nepripažino ir niekada nepripažins. Rusai serga savo ksenofobija, imperializmu, revanšizmu, jiems jūsų šalis, mūsų šalis neegzistuoja kaip nepriklausomi subjektai. Jie mato mus kaip savo kolonijas. O kalbant apie Lietuvą – mes jaučiame labai didelę jūsų šalies paramą. Šiuo metu Lenkija ir Lietuva yra dvi didžiausios, pačios svarbiausios mūsų sąjungininkės. Tai mums labai svarbu. Tai jaučiame ir iš visos valstybės, ir iš politikų, ir iš visuomenės. Ir tai mes atsiminsime. Kai karas pasibaigs, mes žinosime, kam esame dėkingi už paramą, nuolatinį buvimą šalia ir solidarumą“, – 15min sakė S.Žadanas.

Kad kitas taikinys bus Baltijos šalys? Ne Lenkija, ne Rumunija, ne Čekija, o būtent Lietuva, Latvija ir Estija.

Nobelio premijos laureatė O.Matvijčiuk: užfiksuota 21 000 rusų karo nusikaltimų

Frankfurto knygų mugėje vieši ir Oleksandra Matvijčiuk – jos vadovaujamas Ukrainiečių piliečių laisvių centras šiais metais pelnė Nobelio taikos premiją. Ji sako, kad Vakarai ilgą laiką niekaip nereagavo į Rusijos vykdomus nusikaltimus Ukrainoje, nors įrodymų netrūko – dar 2014 metais jų organizacija nusiuntė žmones į Luhanską ir Donecką fiksuoti karo nusikaltimų.

„Rusai žudė, prievartavo. Aš pati kalbinau šimtus žmonių, kurie buvo suimti, mušami, jiems kapojami pirštai, jiems liepta pasirašinėti dokumentus savo krauju“, – pasakojo O.Matvijčiuk. Kartu su kitomis žmogaus teisių organizacijomis, dabar jie renka informaciją apie vasario mėnesį pradėto puolimo prieš Ukrainą nusikaltimus. Iki šiol surinkta 21 000 faktų apie rusų įvykdytus karo nusikaltimus. „Tai daug, bet tai tik ledkalnio viršūnė“, – sakė ji.

O.Matvijčiuk sako, kad šis karas demonstruoja Vladimiro Putino baimę, kad įvyks demokratiniai pokyčiai ir Rusijoje.

„V.Putinas nebijo NATO, jis bijo laisvės idėjos. Jis prieš aštuonerius metus pradėjo karą Ukrainoje, kai šalis įgavo galimybę atsinaujinti, atsistatyti. Visus tuos aštuonerius metus mes mokame didžiulę kainą. Ir tai nėra karas tarp dviejų valstybių, tai karas tarp autoritarinio režimo ir demokratijos. V.Putinas bando įrodyti, kad demokratija, žmogaus teisės – netikros vertybės“, – sakė ji. Ir, žmogaus teisių gynėjos teigimu, jam ilgai tai sekėsi daryti – rusai Čečėnijoje, Sirijoje, Gruzijoje vykdė karo nusikaltimus ir nesulaukė jokio griežtesnio atsako netgi už cheminio ginklo panaudojimą.

V.Putinas nebijo NATO, jis bijo laisvės idėjos.

Anot jos, tiek „Amnesty International“, tiek „Raudonasis kryžius“ šio karo metu pasirodė nesugebančios padėti sprendžiant problemas, dėl kurių ir buvo sukurtos. Todėl, jos nuomone, privaloma prisiimti istorinę atsakomybę ir kardinaliai reformuoti visą bendrą sistemą, kurioje tarptautinės organizacijos, prasidėjus karui pasirodo negalinčios nieko padaryti. „Tokiame pasaulyje pavojinga gyventi ne tik ukrainiečiams, bet ir visoms valstybėms“, – sakė ji. O šios reformos, anot jos, turėtų prasidėti nuo Rusijos pašalinimo iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos.

Ji prisiminė ir prieš kurį laiką užfiksuotą istoriją, kuri parodo rusų cinizmą – rusų kariuomenė Donecke sulaikė nėščią ukrainietę ir apkaltino ją padėjimu kariuomenei. Įkalintai moteriai, kuriai netrukus turėjo prasidėti gimdymas, buvo pasiūlyta išeitis – rusų žurnalistams papasakoti, kad ji neva buvo snaiperė. Ukrainietė, baimindamasi, kad jos kūdikis nelaisvėje gali numirti, sutiko ir davė tą interviu. Šiuo metu jau turimas ir tas įrašas, ir informacija, kas iš rusų ėmė tą interviu. „Mane pribloškė cinizmas – tas kalbintojas liepė moteriai pasisukti taip, kad nesimatytų, jog ji nėščia. Nes priešingu atveju būtų subliuškusi jų istorija, jog ji snaiperė“, – pasakojo O.Matvijčiuk.

Žurnalistė S.Musajeva: svajoja apie rusų propagandistų atsakomybę

Ukrainiečių portalo „Ukrainskaja pravda“ vyriausioji redaktorė Sevgil Musajeva sako, kad labai tikisi, jog po karo atsakyti teks ne tik šalies vadovams, bet ir tiems, kurie karo metu vykdo rusų propagandą. „Svajoju apie jų atsakomybę. Juk jie padarė taip, kad eidami į karą rusai galvoja, jog jie žudo ne žmones, o fašistus“, – Frankfurto knygų mugėje sakė ji.

Oleksandra Matvijčiuk (dešinėje) ir Sevgil Musajeva
Oleksandra Matvijčiuk (dešinėje) ir Sevgil Musajeva

Ji pripažįsta, kad rusų propaganda daugybę metų sėkmingai veikė ir suformavo požiūrį į Rusiją, o Ukraina tuo metu neturėjo išteklių skleisti savo informaciją. Tačiau, jos nuomone, ir Vakarų žiniasklaida ilgą laiką net nebandė gilintis į tai, kas vyksta Ukrainoje.

„Naujienų agentūros turėjo savo ofisus Maskvoje, o ne Kyjive, iš kur pranešdavo apie įvykius rytų Ukrainoje. Laimei, dabar tarptautinė žiniasklaida atidaro savo ofisus Kyjive“, – sakė ji. Net ir vasario mėnesį prasidėjus Rusijos puolimui, daugybė Vakarų agentūrų skelbdavo informaciją, kurioje karas nebuvo įvardinamas karu. „O juk tikslus įvardinimas yra labai svarbus“, – sako redaktorė. Ją glumino ir pirmosiomis karo dienomis iš užsienio žurnalistų sulaukiami klausimai – kodėl jie palaiko vyriausybę, kai žiniasklaida turėtų būti objektyvi. „Aš atsakydavau, kad palaikau ne Vyriausybę, o palaikau Ukrainos žmones“, – sakė ji.

Aš atsakydavau, kad palaikau ne Vyriausybę, o palaikau Ukrainos žmones.

Žurnalistė pripažįsta, kad karas yra didžiulis žurnalistinių vertybių permąstymas.

„Kiekvieną dieną susiduri su kančia, gedulu, siaubu. Ir kiekvieną dieną turi rašyti apie karo nusikaltimus, žudymus, – sakė ji. – Supratau, kad žurnalistikos esmė yra empatija. Kai turi empatiją, gali įveikti viską“. Karo metu ne vienas jos kolega prarado artimuosius, keli jų išėjo kovoti. „Sunku tiesiog kalbėti apie principus, kokybę, tai yra kur kas daugiau, vyksta karas už mūsų egzistenciją, – kalbėjo S.Musajeva. – Mes pamatėme, kad žmonėms dažnai sunkiausia ne tai, kad trūksta maisto ar dar ko, labiausiai slegia nežinojimas, kas vyksta“.

Istorikas A.Portnovas: rusų palaikytojų Vokietijoje vis dar yra

Nors S.Žadanas sako, kad Vokietijos visuomenė ima suprasti, kas vyksta Ukrainoje, koks tikrasis Rusijos veidas, šioje šalyje dirbantis ukrainiečių istorikas Andrijus Portnovas sako, kad iki šiol yra nemažai žmonių, palaikančių Rusiją. Jis pasakojo apie periodiškai vykstančias eitynes, kuriose nešamos Rusijos vėliavos ir skanduojami šūkiai „šlovė Rusijai“. Jis prisipažino, kad ir jo aplinkoje yra tokių, kurie su pašaipa kalba apie į Vokietiją atvykstančias ukrainiečių moteris, kurie rimtai nevertina ukrainiečių kovos už savo laisvę.

„Vokietijoje yra susiformavę gilūs kultūriniai stereotipai apie Ukrainą ir bendrai apie Rytų Europą. Ukraina dažnai nėra vertinama kaip turinti savo istoriją, – sakė jis. Istoriko teigimu, nėra kalbama apie ukrainiečių rašytojus, filosofus, žinoma tik apie kažkokias ukrainiečių žvaigždes, sportininkus. Būtent dėl to kontekstinio istorinio nežinojimo, jo teigimu, apatija tam, kas vyksta Ukrainoje, ir tapo įmanoma. – Reikėjo Bučos ir kitų siaubingų dalykų, kad galų gale būtų imta tuo domėtis“.

Istorikas teigia, kad kiekvienas didelis karas iškelia klausimus ir abejones dėl didžiųjų institucijų, organizacijų veiklos. Dabar vis aštriau keliami klausimai dėl Europos Sąjungos ir NATO, tačiau, anot A.Portnovo, karas labai ryškiai pakeitė ir valstybių tarpusavio santykius, atskleidė iki šiol iki galo neapmąstytas istorines patirtis.

Jis kelia retorinį klausimą – kodėl Rytų Vokietijoje, kuri turėjo sovietinio režimo patirtį, iki šių laikų toks ryškus prorusiškas sentimentalumas, o Baltijos šalyse ar Lenkijoje to nelikę. Vienas iš besikeičiančių valstybių tarpusavio santykių pavyzdžių – Lenkijos ir Vengrijos ryšiai. „Prieš karą Lenkija ir Vengrija buvo tarsi sąjungininkės, tačiau prasidėjus karui lenkai nebesupranta, ką daro Vengrija. Ir tų pokyčių bus žymiai daugiau“, – sakė istorikas.

Kultūros centro vadovas V.Čerapaninas: Ukrainą laikė „antrarūše šalim“

Vasilas Čerapaninas, vizualinės kultūros tyrimų centro Kyjive vadovas, irgi sutinka su A.Portnovu, kad ilgą laiką Ukrainos, kaip ir nemažai kitų Rytų Europos šalių istorija Vakaruose nebuvo vertinama kaip turinti didesnę svarbą.

„Ji buvo vertinama kaip kažkokia antrarūšė, ne tokia progresyvi, ne tokia išpuoselėta, „netikra“ valstybė“, – sakė jis, siūlęs įsivaizduoti, koks atsakas šiuolaikiniame pasaulyje būtų, jei būtų užpulta tokia šalis kaip Vokietija. Istorinė patirtis, anot jo, ir nulemia, kad dabar Rytų Europos šalys smarkiau remia Ukrainą nei Vakarai.

„Man kelia nuostabą, kaip Europos Sąjunga ir Vokietija, kurios tokios apsėstos istorijos, jos pamokų, išvadų dėl Antrojo pasaulinio karo, kad visa tai niekada nepasikartos, nuolatos vėluoja, reaguoja tik į tai, kas įvyko, niekad nesugeba užkirsti kelio. Juk istorinis mąstymas yra ir apie tai, kas vyksta dabar. Prireikia Bučos, kad galų gale būtų sureaguota. Tad gal problema su jų pačių istorija? Kam tiek kalbėti apie istoriją? Gal meluojama patiems sau?“, – sakė jis.

V.Čerapaninas sakė, kad jei ne Ukraina, mes turbūt dabar matytume „referendumus“ ne Rytų Ukrainoje, o Narvoje ar Bialystoke. Ir, anot jo, problema ne tik Rusijos valdžia, o ir šios šalies žmonės: „Turime reikalą ne tik su fašistine rusų valdžia, bet ir su fašistine rusų visuomene“.

Kalbėdamas apie kultūros padėtį Ukrainoje, jis sakė, kad šiuo metu ji beveik sunaikinta ir po karo reikės atstatyti iš naujo. Anot jo, dabar daugybė kultūros srities darbuotojų fiksuoja rusų vykdomus karo nusikalimus, tai – viena pagrindinių jų užduočių. Taip pat – labai svarbus muziejų eksponatų išvežimas, ypač iš apleistų vietovių, kuriose beveik nebelikę žmonių. Bet visgi atsirado naujas reiškinys – vadinamosios greitojo reagavimo menininkų rezidencijos, kuriose bandoma organizuoti naujus projektus, ir iš šio kūrybiškumo, anot jo, galėtų pasimokyti ir vakariečiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais