Situaciją supaprastino tai, kad man naujausias Gabijos Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ patiko. Jūs galėsite manimi netikėti, bet noriu iš karto jus informuoti, kad šią knygą jums vis tiek teks nusipirkti ir perskaityti – ne todėl, kad Gabija mano draugė, o todėl, kad apie šią knygą dabar kurį laiką kalbės visi. Ir jūs nenorėsite nepatogiai tylėti prie stalo, kai draugai prie kavos aptarinės, gal čia „visai gerai kaip lietuviškai knygai“ (beje, kas čia per speciali knygų ir filmų kategorija?), o gal „tiesiog gerai, kaip bet kokiai knygai“ arba gal „visiškai literatūriškai nevertingai“.
Romanas sukonstruotas kiek apgaulingai. Trumpa jo anotacija ant knygos viršelio nuteikia, kad tai – fantastinis romanas. Netolimoje ateityje vienas pagrindinių romano veikėjų, amerikietis mokslininkas Dastinas Karteris, savo moksliniais tyrimais įrodo, kad tai, ką laikome savo realybe, yra praeityje įvykusios žmogaus ir grybo simbiozės padarinys. Realybę matome ne tokią, kokia ji yra, o tokią, kokią mums, darydamas tiesioginę įtaką mūsų nervų sistemai ir smegenų darbui, parodo mūsų organizmuose apsigyvenęs grybas. Gyvename „grybo sapne“ ir todėl mūsų veiksmai dažnai yra neracionalūs – darome dalykus, nes taip grybas, naudodamasis mumis kaip įrankiu, gali užtikrinti savo sėkmingą ateitį. Apgaulinga tai, kad romanas anaiptol ne fantastinis, tiksliau, nors veiksmo ašis yra ši fantastinė teorija, bet romano esmė – jo veikėjų traumos, neurozės ir istorijos. Ši teorija Gabijai (turbūt rimtoje apžvalgoje turėčiau neutraliai rašyti „AUTOREI“, bet, ei, pasitikrinkit antraštę!) suteikia galimybę mus visus pakviesti apmąstyti tai, kas apskritai yra ta mūsų suvokiama realybė ir kaip joje atrodo mūsų, objektyviai žiūrint, iracionalūs poelgiai. Viską nurašyti „grybo sapnui“ – gana genialu, nes taip galima į paprastų žmonių neurozes, neracionalius poelgius, nerimą ir visas godas žiūrėti ir visa tai tyrinėti kaip kažką, visiškai atskirtą nuo bet kokios objektyvios realybės. Tarsi knygos veikėjai būtų antropologinio tyrimo dalis.
Taip sutapo, kad sau visai nebūdingai skaitydama šį romaną fone vis paklausydavau Harvardo ekonomikos profesoriaus ir Oprah Winfrey (koks (ne)ironiškai mūsų laikmetį iliustruojantis duetas...) populiaria kalba parašytos knygos „Build the Life You Want“ (liet. – „Susikurk norimą gyvenimą“) apie tai, ką mokslinių tyrimų duomenys mums sako apie laimės jausmą (sau nebūdingai, nes paprastai kažkodėl vengiu panašaus turinio knygų). Vienas iš moksliškai įrodytų būdų jaustis laimingesniems kasdieniame gyvenime – metakognicija. Anot autorių, geriau suvokęs savo mąstymo procesus, įvardijęs jausmus ir emocijas, žmogus pasijaučia... laimingesnis. Panaudodama grybo sapno metaforą (tiesa, romane tai net ne metafora), Gabija rašo apie tai, kaip žmonės daro dalykus, kurie juos daro nelaimingus, kaip įsivelia į istorijas, ar net sukuria šeimas, ne vedami autentiško jausmo, o kažkokių įsivaizduojamų schemų ir praeities traumų. Kitaip tariant, kur paprastus normalius žmones nuveda metakognicijos nebuvimas, arba, romano terminais, pasidavimas grybo sapnui...
Romaną sudaro trys skirtingos dalys, kur per skirtingus pagrindinių veikėjų gyvenimo etapus trumpai paneriame į jų vienaip ar kitaip susipynusius gyvenimus. Dastiną Karterį sutinkame kamuojamą nelaimingos meilės ir kupiną neurozių, įsibaiminusį, kad jam niekada nepavyks įrodyti grybo ir žmogaus simbiozės teorijos, ir jis amžinai gyvens neturtingo akademiko gyvenimą, kai net sotesnis kepsnys vakarienei yra nepasiekiama prabanga. Lietuvė Ina ir jos (knygoje jau beveik buvęs) vyras šefas norvegas Karlas sprendžia savo asmenines problemas, kur atsitiktinai įsipainioja ir Dastinas.
Karlas nesugeba išlipti iš praeities traumų ir galbūt net ir nuo savęs slepia didelę savo tapatybės dalį, o Ina, vedama iliuzijos, kad stabili santuoka Vakaruose išgelbės ją nuo iš kartos į kartą posovietinėje Lietuvoje perduodamų nepritekliaus ir nepakankamumo traumų, pamiršta, kad santuokos statomos ne ant iliuzijų (na, arba bent jau ne vien ant iliuzijų). Upė gyvena ateityje, ir ši romano dalis, man regis, literatūriškai turtingiausia, nes vyksta tarsi tarp kitko Gabijos kruopščiai sukonstruotame ateities postapokaliptiniame pasaulyje, kur kiekviename puslapyje tiesiog jauti, kiek dėmesio ir apmąstymų sudėta į vyksmo foną, nepamirštant ir paties vyksmo.
Upė yra jauna neurotiška karjeristė – ir tai yra absoliučiai universali tema, kurią dabar į kairę ir į dešinę analizuoja ir sociologai, tyrinėjantys, kaip čia taip nutiko, kad turime tiek turtingų vienišų moterų, ir rinkodaros specialistai, ruošdami būtent joms nutaikytas reklamas, ir net "Hallmark" filmų kūrėjai (tiesa, ten tos jaunos karjeristės būtinai atvyksta į kokį mažą miestelį prieš pat Kalėdas, kad spėtų Kalėdoms pamesti galvą dėl medkirčio flaneliniais languotais marškiniais ir suprastų, kad tikrosios vertybės... nežinau, matyt, yra ne karjera, o flaneliniai marškiniai).
Bet ateities postapokaliptinio pasaulio detalės čia brėžia tarsi papildomą subtekstą. Viena vertus, mūsų paprastoms neurozėms suteikia egzotikos prieskonį (kažkaip egzotiškiau yra subyrėti, kai tavo subyrėjimą stebi visur esanti virtuali dirbtinio intelekto asistentė), kita vertus – primena, kad mūsų problemos yra tokios vidinės, kad nei technologijos, nei pasaulį supurtantys karai jų neišspręs. Ir gal vienintelis būdas tiesiog nepaisant visko būti laimingam – metakognicija, arba, kaip Gabija rašo – išsilaisvinimas iš grybo sapno... Taip ryškiai įvardindama tą grybo sapną Gabija gali laisvai leisti knygos veikėjams kartais elgtis taip, kad dalis rimtų literatūros kritikų susirinkę, matyt, bandytų diagnozuoti „neįtikinamą herojaus išvystymo arką“, bet neišeitų jiems. Nes knygos veikėjai patys ilgainiui suvokia, kad tai, ką jie daro, yra nelogiška. Ir nuo to jų „herojaus vystymo arka“ nenukenčia.
Per romano pristatymo renginius, kurie, beje, girdėjau, gerokai supurtė nusistovėjusį literatūrinį pasaulį Lietuvoje (kur tai matyta, kad romano pristatyme dalyvauja populiariosios kultūros atstovai, drabužių dizaineriai, ir net „influenceriai“, o rašytoja dėvi blizgančią suknelę?! aš jums pasakysiu kur – bet kuriame gerame knygos pristatyme bet kuriame pasaulio didmiestyje), ne kartą pabrėžta, kaip šis romanas gerai užčiuopia šiuolaikinio pasaulio aktualijas. Aš visada šiek tiek nepatogiai jaučiuosi su mintimi, kad gera literatūra būtinai turi užčiuopti savo laikmečio dvasią. Taip, kai kuri literatūra yra būtent tokia.
Neatimsi iš Hemingway'aus to, kad jis savo kūriniais sugebėjo virtuoziškai lakoniškai sugauti visos tarpukario amerikiečių kartos mąstymą ir nerimą, kaip ir nepaneigsi, kad Marquezo magiškasis realizmas kažkokiu keistu būdu sugebėjo užčiuopti momentą, kai Vakarų pasauliui Pietų Amerikos kultūra ėmė vertis ne tik kaip kolonijų ir nepažinto pasaulio dalis, o kaip savo kultūra be galo turtinga, įdomi ir net magiška vieta. Tarptautinio populiarumo laurus skynęs Sally Rooney romanas „Normal People“ (liet. – „Normalūs žmonės“) toks populiarus buvo būtent dėl to, kad iš pažiūros paprastoje dviejų jaunų žmonių meilės istorijoje daug skaitytojų atpažino save – bandančius įveikti modernią socialinę nelygybę, ieškančius santykio su išsilavinimu, kai visos vertybės apmąstomos iš naujo, ir, apskritai, bandančius suaugti net tada, kai, bent jau teoriškai, jau turėjo būti suaugę.
Bet dalis gerų knygų, man regis, peržengia šitą vertinimo kriterijų. Gabijos romanas, matyt, tikrai užčiuopė kažkokią dabartinės žmonių kartos kultūrinę arteriją, nes jau ne iš vieno skaičiusio girdėjau, kad skaitydami knygą jie jautėsi suprasti ir pamatyti (argi neironiška, kad taip pasijausti jiems padėjo fantastinis postapokaliptinis romanas?). Man asmeniškai tai nebuvo stipriausia šios knygos dalis. Stipriausia knygos dalis man – autorės (čia jau norisi pabrėžti Gabijos profesiją) literatūrinis stilius, kuris leidžia tekstą praturtinti susijusiomis pašalinėmis temomis ir panardinti į konstruojamą pasaulį. Labai mano skonio yra literatūrinis stilistinis pasirinkimas tekstu skaitytoją supažindinti su autorės akivaizdžiai aistringai ištyrinėtomis potemėmis – vynų, maisto ar ekologijos, pakviesti apmąstyti žmogaus mąstymo ribotumą ir (kartais) absurdiškumą. Ir labai mano literatūrinio skonio yra autorės gebėjimas panardinti skaitytoją į tiek apmąstytų detalių, kad vietomis tikrai pasijauti apsigyvenęs ten, kur autorė dėlioja veiksmą.
Knygoje Gabija visą skyrių paskiria cituoti Dastino mokslinės knygos įžangai pasirinkdama populiariajam mokslui įprastą kalbos stilių ir raišką, ir man, kaip skaitytojai, būti nublokštai į rašytojos taip kruopščiai sukonstruotą iliuziją yra tiesiog vienas malonumas. Truputį panašiai jaučiausi skaitydama nuostabų A. S. Byatt romaną „Possession“ (liet. – „Apsėdimas“), kur rašytoja lyg niekur nieko sukūrė ištisas jos išgalvotų XIX amžiaus poetų parašytas poemas, imituodama laikmečio meninę stilistiką. Kitas skyrius, kur Upė budinasi savo viloje Pervalkoje, staigiai panardina į postapokaliptinę Neringą, kur po „išvalymo“ mariose veisiasi negirdėti gyvūnai ir miškuose laksto genetiškai modifikuoti vilkai.
Ar Gabija buvo užsisakiusi profesionaliai nubraižytą vilos Pervalkos g. 31, kur vystosi visas svarbiausias romano veiksmas, planą, kad galėtų tiksliau įsivaizduoti, kaip toje erdvėje juda jos herojai, ir mus giliau panardinti į savo sukurtą pasaulį? Galiu pasakyti tik tiek, kad turbūt taip – ir kad jūs tą tikrai pajausite skaitydami romaną. Kita šito literatūrinio stiliaus pusė – Gabijos rašymui būdingas stilius, kai į tekstą kartais įpinami beveik archetipiniai vaizdiniai, kurie skaitytojui pažadina labai keistą jausmą, lyg kažkuri istorijos dalis jau girdėta ir va, jau sukasi ant liežuvio galiuko, tik niekaip nepavyksta atsiminti iš kur… Šiame romane geras to pavyzdys – tik tarp kitko sušmėžuojanti buvusi garsi Rusijos balerina, šaltu veidu plakanti kokteilius pusiau nelegaliame Klaipėdos naktiniame bare, kur iš principo tyliai leidžia klasikinę muziką. Neįmanoma atsikratyti minties, kad šitą istoriją esi girdėjęs, kad čia, na kaip ten ta, na čia gi TA istorija.
Aš tai jau tikrai ją kažkur girdėjau augdama legendinio Klaipėdos restorano „Vėtrungė“ pašonėje, kur naktimis dešimtajame dešimtmetyje vykdavo tikrų tikriausias kabaretas, o salėje, pakilus storo brokato užuolaidai, jį stebėdavo keisčiausios visuomenės grupės – dar neseniai KGB uniformas nusivilkę vyrai, trapios jų damos, vardu Meilė ir, na taip, kartais – buvusios balerinos greta stambių pečių „apsaugos darbuotojų“ (kurie niekada nebuvo dirbę jokioje apsaugos firmoje). Aišku, niekur aš tos istorijos negirdėjau ir tos balerinos istorijos apskritai nėra, bet čia jau stipraus literatūrinio vaizdinio bruožas, kai skaitytojo smegenyse maža užuomina užkuria tokį kolektyvinį vaizdinį. Dabar įvairiausius apdovanojimus besiskinančiame dokumentiniame filme „American Symphony“ (liet. – „Amerikietiškoji simfonija“) yra tokia vieta, kur džiazo muzikantas Jonas Batiste'as, kurdamas simfoniją, pagroja nedidelį motyvą ir jo kolega susidomėjęs sako – „šita dalis man jau girdėta, kas tai?“, į ką šypsodamasis Batiste'as atsako „aš tik ką ją parašiau, bet jei tai atrodo jau girdėta, jei tai skamba lyg grįžimas namo – tada žinau, kad mano pavyko“. Man regis, tai galioja bet kokiam menui (beje, rekomenduoju ir visą filmą, kurį Lietuvos žiūrovai gali pažiūrėti platformoje „Netflix“ – labai neįprastas ir jautrus žvilgsnis į beprotiškai talentingo ir kūrybingo žmogaus kūrybos procesą (ir meilę).
Turbūt negalima šios šališkos knygos recenzijos pabaigti nepaminėjus romano kalbos. Man, tiesą sakant, ji visai neatrodė sensacinga. Dažną „neįprastu“ tituluojamą žodžių junginį esu ir pati dažnai mintyse pavartojusi, o keiksmažodžiai ir vienas kitas anglicizmas vargu ar galėtų sukrėsti bet kurią kitą literatūrinę sceną. O mūsiškę lietuvišką, atrodo, kažkiek sukrėtė ir aš gerai nesuprantu kodėl. Kasmet pasaulyje išleidžiama tūkstančių tūkstančiai knygų, kur herojai keikiasi, anglakalbiai pasitelkia prancūziškus priežodžius, o prancūzai angliškai sveikinasi įvairiausiais būdais.
Prestižinę "Bookerio" premiją tik ką laimėjo Paulas Lynchas, kurio apdovanotame romane „Prophet‘s Song“ beveik nėra tarpų tarp paragrafų, o dialogai parašyti taip, kad kartais sunku atskirti, kur jie baigiasi ar prasideda. Rašytojo teigimu, toks stilistinis pasirinkimas nulemtas to, kad jis norėjo skaitytoją panardinti į (koks sutapimas) postapokaliptinį pasaulį, kur niekas neturi išsigelbėjimo ir jaučiasi panardinti įvykių sūkuryje. Ką tuo bandau pasakyti? Man regis, turėtų būti neįmanoma apie rašytojo pasirinktą kalbos stilistiką kalbėti atsietai nuo to, ar ji prisideda prie meninės romano idėjos. Gabijos atveju nė viename puslapyje nekyla klausimas, kodėl veikėjai kalba vienaip ar kitaip, priešingai, visi veikėjai kalba tiesiog taip, kokie jie yra. Tikrai nežinau, ar tai laužo kokius nors literatūrinius kanonus (gal?), bet savaime tai nėra nei blogai, nei gerai, kai tai, ką aptariame, yra literatūrinis meno kūrinys. Jeigu visi jų paisytų, nei literatūroje, nei apskritai mene niekada nebūtume turėję avangardo. Kas kita kai stilistika meniškai nelimpa prie turinio, arba, dar blogiau, forma pradeda turinį užgožti. Bet kol taip nėra – ar tikrai reikėtų sensacionalizuoti tai, kad lietuvė rašytoja knygoje parašė „užpiso“ ir netaisyklingai gramatiškai sukonstravo sakinį? Gal. Jeigu tai padės jums sužinoti apie šitą knygą ir ją įsigyti – galime sensacionalizuoti!
Tiek dėl to, kad knygoje save ir savo neurozes atpažįsta dažnas mūsų kartos žmogus, o grybų ir jų poveikio žmogui tema apskritai dabar populiarumo viršūnėje, tiek ir dėl puikiai ir profesionaliai sudėliotos viešinimo kampanijos, šita knyga, kaip sakiau, neišvengiamai taps (ar gal net jau tapo) mūsų kultūros reiškiniu. Apie ją nuomonę greičiausiai turės net tie, kas paprastai knygų neskaito, nes taip jau būna su kultūros reiškiniais. Ir dėl tos pačios priežasties jūs tiesiog turėsite ją nusipirkti ir perskaityti patys, kad susidarytumėte savo nuomonę ir nuspręstumėte, ar čia „gerai kaip lietuviškai knyga“, ar, tiesą sakant, gal „tiesiog tikrai gerai“.
Pavydžiu jums to būsimo lengvo skaitymo džiaugsmo.
Rūta Mrazauskaitė yra teisininkė ir profesionali knygų mėgėja
