Šis iš Buenos Airių kilusios autorės debiutinis romanas 2017 metais buvo nominuotas Man Booker International Prize.
Romaną „Prieraišumo laisvė“ iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, išleido leidykla „Sofoklis“.
„Prieraišumo laisvė“ – trumpas romanas, kuris tarsi visas apjuosiamas „išsigelbėjimo atstumo“, kitaip vadinamu „prieraišumo laisvės“, valu.
„Prieraišumo laisvė“ – trumpas romanas, kuris tarsi visas apjuosiamas „išsigelbėjimo atstumo“, kitaip vadinamu „prieraišumo laisvės“, valu. Romane vyksta keistas pokalbis tarp berniuko Dovydo ir moters Amandos, kuri atsibunda paralyžiuota klinikoje. Dovydas šiame romane tarsi Amandos atminties vadovas, skatinantis ją prisiminti „tikslią akimirką, kai užsimezga kirmėlės“. Romanas pradedamas pasakoti atgaline seka dalinantis įspūdžiais nuo moters nerimą keliančio atviro teiginio, kad ji ketina „mirti per kelias valandas“. Dovydas veikia kaip agresyvus filmų scenarijų redaktorius, skubindamas moterį ir versdamas ją sutelkti dėmesį į tikslius įvykius, kurie paskatino minėtą teiginį. Tokiu būdu kuriamas skubrus, įtampą keliantis romano stilius, o pats pasakojimas panašus į siurrealistinę haliucinaciją.
Amanda prisimena, kaip Buenos Airėse išsinuomavo poilsiavietę, kur ji susipažino su Karla, Dovydo motina, kuri jai papasakojo apie Dovydo vaikystę, kai šis vos nenumirė nuo užteršto geriamo vandens (jų sodyba apsupta sojos pupelių ūkių, pagrindinių gėlo ir požeminio vandens taršos šaltinių Argentinoje, šalyje, kuri yra viena didžiausių pasaulyje genetiškai modifikuotų pasėlių eksportuotojų). Karla žino, kad tokiais atvejais neverta laukti kvalifikuotų medikų pagalbos ir patiki Dovydą „žalio namo“ vietinei gydytojai, kuri siūlo vienintelį alternatyvų vaiko išgelbėjimo būdą – Dovydo sielą perkeliant į kitą kūną, o į sveiką kūną atkeliautų nežinoma dvasia. Sugniuždyta motina duoda leidimą „gelbėti“ jos sūnų, tačiau pasveikusio Dovydo tėvai neatpažįsta: vaikas naktimis slankioja po namus, arklides, sekioja gyvūnus, kurie vėliau miršta.
Romanas „Prieraišumo laisvė“ apima du vienu metu pasakojamas istorijas. Vienas dialogas tarp Amandos ir Dovydo vyksta dabartyje, o kitas, tarp Amandos ir Karlos, yra užfiksuotas keliomis dienos anksčiau, tačiau kiekvienas pokalbis yra tam tikra prasme apie kitą.
Dovydas ieško prasmės pokalbyje tarp Amandos ir jo motinos, o Karla stengiasi paaiškinti siaubą, kurį jai sukelia berniukas. Schweblin palaiko abu pokalbius, juos susiaurindama iki vieno klausimo – paslaptingo kirminų siaubo. Tarpusavyje šiedu dialogai veikia košmaro logika, sunkiai perprantama skaitančiajam. Rašytoja bent kiek palengvina skaitytojui darbą, naudodama kursyvą, kad būtų aišku, kur kalba Dovydas, kur – Amanda. Visas šis priešmirtinis dialogas tarp Amandos ir jos demono, Dovydo, išsigelbėjusio sulaukus sielos iš mirusio kūno, tampa Johno Miltono Liuciferio šiuolaikine variacija. Kai tik skaitytojas ima jausti mažėjančią įtampą, atpalaiduojamą valą, Dovydas tiek Amandos, tiek skaitytojo dėmesį sugrąžina prie svarbiausių klausimų.
Šis romanas neduoda atsakymų, jis tik palieka didelį nerimą, kylantį iš supratimo, kad mūsų siekis kažką kontroliuoti, apsaugoti (ypač tėvų ir vaikų santykiuose) tėra tik iliuzija, kad deja esminiai dalykai nepriklauso nuo mūsų ir mūsų gražių norų, kad siekdami bet kokia kaina apsaugot savo vaikus, esame pasirengę protu nesuvokiamiems dalykams.
Taigi, kokie čia kirminai? Kas atsitiko su Dovydu tą dieną kai jis vos nenumirė? Kodėl Amanda yra ligoninėje su keistu vaiku, šnibždančiu jai ausyje? Ar yra vienas atsakymas į visus šiuos klausimus, deja – ne. Net ir perkskaičius knyga iki galo lieka daug klaustukų. Todėl neverta graužtis, pykti jei skaitant atrodys, kad nieko nesuprantate. Šis romanas neduoda atsakymų, jis tik palieka didelį nerimą, kylantį iš supratimo, kad mūsų siekis kažką kontroliuoti, apsaugoti (ypač tėvų ir vaikų santykiuose) tėra tik iliuzija, kad deja esminiai dalykai nepriklauso nuo mūsų ir mūsų gražių norų, kad siekdami bet kokia kaina apsaugot savo vaikus, esame pasirengę protu nesuvokiamiems dalykams.
Knygoje miksuojamas literatūrinis realizmas su tropais, įprastai naudojamais siaubo filmuose, ir visu tuo sukuriama mistinė, haliucinogeninė atmosfera. Samanta Schweblin nerodo jokio pasigailėjimo nei savo knygos personažams, nei skaitytojui, kuris kone visą romano skaitymo laiką yra panardinamas į gana painų tekstą su nenuosekliomis mintimis. Kartais tai primena hipnozės ar psichoterapijos seansą, kartais haliucinacijas ar košmarus, kuriuose dominuoja negyvų gyvūnų ir deformuotų vaikų vaizdiniai.
Romano stilistika lyginama su meksikiečių rašytojo Juano Rulfo rašymo stiliumi, o pati hipnotizuojanti romano atmosfera primina šiek tiek McCarthy kūrinį „Kelias“, kurioje taip pat vyksta metaforomis prisodrintas pokalbis tarp vaiko ir vieno iš tėvų, apokaliptinio pasaulio akivaizdoje.
„Prieraišumo laisvė“ – atmosferinis, įtampos kupinas romanas, kuriame nuostabiai balansuojama tarp pavojingo realizmo ir futuristinės vizijos. Galima įžvelgti, kad Samantos Schweblin puikiai perteiktas nerimo jausmas šiame romane turi konkrečią šaknį žiaurioje Argentinos istorijoje. Samanta Schweblin užaugo Argentinos karinės diktatūros 1976-1883 m. apsuptyje, per kurią „prapuolė“ daug tautiečių, daugelis iš jų svaiginosi narkotinėmis medžiagomis, nukritusiomis iš sraigtasparnių į Rio de la Platą.
Taip pat šioje knygoje yra atkreipiamas dėmesys į daug šiuolaikinių ir universalių problemų: korumpuota visuomenė, užteršta aplinka ir nuolatinis siekis apsaugoti tuos, kuriuos mylim, motinų baimės perduodamos ir projektuojamos į savo vaikus iš kartų į kartas. Samanta Schweblin tarsi kviečia diskutuoti – ar apskritai egzistuoja „saugus atstumas“, galintis padėti išvengti visų nelaimių? Sutelkdama dėmesį į šio paskutinio klausimo keliamą įtampą, rašytoja pasitelkia stulbinančius pasakojimo elementus ir sukuria galingą humanišką viziją.
„Prieraišumo laisvė“ – prikaustanti, o kartu gluminanti knyga, norintiems susipažinti su naująja Lotynų Amerikos literatūra, vertinantiems atmosferinį, netradicinį pasakojimą, pulsuojantį apokaliptinėmis nuotaikomis ir keliantį svarbius žmonijos išlikimo klausimus. Knygą tikrai drąsiai galima rekomenduoti tiek literatūros gurmanams, tiek skaitytojams, ieškantiems įtraukiančio, kokybiško skaitinio vasarai.
