„Viena vertus, tai eilinis įvykis – dar viena knyga. Kita vertus, tai ypatinga knyga, kadangi lietuvių literatūroje daugiau nebuvo atvejų, kai literatūra buvo rašoma, suvokiant ir apmąstant savo likimą“, – teigė ji.
Sekmadienį feisbuko transliacijos metu apie tai diskutavo V.Cibarauskė bei rašytojai Julius Keleras ir Alvydas Šlepikas.
Kaip skaityti knygą?
V.Cibarauskės žodžiais, paskutiniosios K.Navako knygos neįmanoma skaityti ne per autobiografinį kontekstą. „Šeši šeši“ pradedama K.Navako nuotrauka, kurią padarė Daiva Kairevičiūtė, ir baigiama juodu kvadratu. „Tikriausiai data – 2020 vasario 3 diena – nurodo, kada buvo gautas rankraštis“, – sakė ji.
Moderatorė domėjosi, kaip J.Keleras bei A.Šlepikas skaitė ją – ieškojo mirties ženklų, prieš mirtį ateinančių nušvitimų ar tiesiog kaip poezijos knygą?
Tiesa, po klausimo ji pridūrė, kad suvaldyto, sudrausminto tamsumo čia – tikrai daug.
„Man pasirodė, kad tai yra užgniaužta samurajaus skausmo išraiška. Jis nepasiduoda <...>, – sakė J.Keleras. – Tarsi gulinčio ligonio stebėjimai, kas vyksta ant jo palangės, man priminė Romualdą Granauską. Jis yra sakęs, jog jis mirs, kai beržo viršūnė nudžius“, – mąstė poetas.
Samurajus nepasiduoda, jis vis tiek mosuoja. Ir nemanau, kad plastmasine muškieta.
Jo nuomone, „Šeši šeši“ vaizduojamas subjekto santykis su langu, kurio nebegali pasiekti. „Šioje vietoje samurajus nepasiduoda, jis vis tiek mosuoja. Ir nemanau, kad plastmasine muškieta. Jis tyliai sau švytuoja lyg metronomas, žinodamas, jog laikas suskaičiuotas. Bet suskaičiuotas visiems. Jis tą puikiai žino. Kai mes suderiname savo, jo ir visų kitų metronomus, iš to skamba ne requiem, o Ludwigo van Beethoveno „Devintosios simfonijos“ finalas.“
Yra labai gerų eilėraščių ir yra silpnesnių“, – sakė A.Šlepikas.
„Aš nežinau, ar čia pats Kęstutis, ar leidykla sugalvojo, jog štai ši knyga – trilogijos dalis. Nepaisant to, kad ji įdomi, tačiau eilėraštis iki galo yra tarsi nesuvaldytas. Lyg kąsnis realybės, nusigriebiant skęstančio žmogaus žodžių, sakinio, frazės, sapno. Žinoma, Kęstutį visada gelbsti jo nepaprastas kalbos jausmas. Jis niekada sau neleidžia kažkokio kalbinio falšo, nedermės. Yra labai gerų eilėraščių ir yra silpnesnių“, – sakė A.Šlepikas.
Jo pasakojimu, šio rinkinio eilėraščiai yra labai klaustrofobiški. „Tačiau patalpą persmelkia sapnas.“ Pokalbyje A.Šlepikas išryškino, kad „Šeši šeši“ esama labai rytietiškų, stoiškų kūrinių, pavyzdžiui, „Žinau“, „Vėjas“, „Tarp“, „Alavas“. „Šie eilėraščiai išreiškia apsisprendimą iki galo žaisti“, – dalinosi A.Šlepikas.
Jam taip pat įdomus pasirodė pirmasis eilėraštis. Jis – tarsi atveriantis visą knygą, programinis tekstas, teigė kalbėtojas.
Kai kūryba svarbesnė už gyvenimą
Kęstučiui rūpėjo Minezingeris, vokiška kultūra, jis intensyviai mokėsi šios kalbos, nors nieko nebuvo studijavęs, išskyrus stažuotę Vokietijoje, sakė J.Keleras.
Jo teigimu, K.Navakas taip pat domėjosi britų kultūra, poetais romantikais, dažnai su savimi nešiojosi George'o Gordono Byrono poezijos tomelį. „Ko gero, ši knygelė jam buvo svarbesnė už apatinį trikotažą“, – ironizavo. Tai, jog K.Navakas išlaikė savo romantinį ir šiek tiek kūdikišką įvaizdį, J.Kelero nuomone, yra žavu.
V.Cibarauskė iškėlė klausimą, kokie K.Navako estetikos principai yra svarbiausi?
„Tikriausiai jam atrodė, kad [gražu tai, kas yra] knyginė kultūra. Tai, kas susiję ne su tiesiogine patirtimi, o su idealiais santykiais, žaidimu gražiais paviršiais“, – sakė J.Keleras.
„Buitinės aplinkybės yra nelabai svarbios, lyginant su tuo grožio pasauliu. Platoniškoji grožio idėja čia galėtų atsispindėti. Gyvenimas yra auka kūrybos sąskaita. O kūryba visada yra svabiau“, – apibūdino kalbėtojas.
„Giedrė Kazlauskaitė yra gražiai ir žiauriai apibūdinusi Kęstučio kūrybinį principą. Anot jos, tai kavos puoduko sukinėjimas aplink pirštą ir žiūrėjimas, kas iš to išeis“, – teigė J.Keleras.
A.Šlepikas: šis poetas nėra atsiradęs iš tuščios vietos
„Užverčiant K.Navako poezijos knygą „Šeši šeši“ tampa aiškūs du svarbūs dalykai: sulig juodu kvadratu, nespėjusiu tapti trieiliu, baigiasi nauja poeto kūryba, o sulig paskutiniu knygos puslapiu galbūt baigiasi tam tikros rūšies poezijos ir kartu tam tikro tipo poetų epocha“, – paskutiniuose knygos puslapiuose rašo Giedra Radvilavičiūtė.
Referuodamas į šią citatą A.Šlepikas teigia: „Kai žmogus numiršta, tai kas nors pasibaigia. Natūralu. Bet kad numirė Navakas, tai numirė ir literatūra, tai taip nėra. Ir nenumiršta nei kokia literatūros srovė, nei požiūris į ją.“
„Gražiai paminėjote, Virginija, kad Kęstui buvo būdingas karnavališkumas, įvairūs vaidmenys, kaukės“, – tęsė.
Jo nuomone, šis aspektas jį jungia su „labai klasikine, bet stovinčia nuošaly“ lietuvių literatūra.
„Manau, kad K.Navakas yra artimas Henrikui Radauskui ir jo požiūriui į poeziją. Nežinau, ar tai specialūs sutapimai, bet Kęstučio knyga vadinasi „Pargriautas barokas“, o H.Radauskas dievino Baroko muziką. Tie patys vokiečių poetai – Heinrichas Heine, Raineris Maria Rilke – Kęstučiui buvo itin svarbūs. Akivaizdu, kad šis poetas nėra atsiradęs iš tuščios vietos. Kaip ir Julius sakė, nors jis buvo autodidaktas, jis galėjo būti ir kokiu nors profesoriumi universitete, kaip koks Josifas Brodskis.“
Trys muškietininkai – K.Navakas, J.Keleras ir A.Marčėnas
„Kęstutis man atrodo, kaip vienos temos poetas, kurią jis per visą savo kūrybinį kelią apmąstė ir darė skirtingas išvadas. Vis tik norėčiau grįžti prie jo ankstyvosios kūrybos tam, kad atsiskleistų ir šios knygos specifika. Debiutavęs jis kreipė į poezijos vyksmą kaip į savotišką šventę, karnavalą, spektaklį. Jis taip pat yra nemažai parašęs „Ars poetica“ tipo eilėraščių, kuriuose literatai veikia kaip tam tikri gyvenimo aktoriai, kurie banalią kasdienybę paverčia įspūdinga, dekadentiška švente“, – V.Cibarauskė.
Literatūros kritikė pateikia platesnį kontekstą. Ji pažymėjo, kad tais pačiais, 1988 metais taip pat debiutavo renginyje dalyvaujantis Julius Keleras, gyvuoju klasiku tituluojamas Aidas Marčėnas. V.Cibarauskė kreipėsi į J.Kelerą, sakydama: „Teko gridėti, kad anuomet jūs buvote vadinami trimis muškietininkais.“
„Turbūt mes patys buvome nesibaigianti šventė, kuri buvo visada su mumis“, – pradėjo jis ir pridūrė, jog anuomet jie nebuvo pažįstami, tad knygų išleidimas tais pačiais metais buvo ir juos sujungęs įvykis. „Jos tiesiog išėjo netikėtai ir mes vieną akimirką tapome tarsi Gedimino kalno pilis.“
J.Keleras prisimena, jog vėliau jie neliko itin gerais draugais. „Su A.Marčėnu mokiausi vienoje mokykloje, tačiau jis buvo vyresnis ir mes buvome draugai, tačiau ne tiek artimi, kiek su Kęstučiu. Su juo mes susipažinome prieš penketa metų per vieną Poezijos pavasarį. Jis prie manęs priėjo ir staiga pradėjo girti mano eilėraščius. Tai buvo netikėta, aš kažkaip susitraukiau ir pagalvojau, jog jis juokauja, meluoja.“
„Jis buvo tas kardanešys, samurajus, – prisiminė J.Keleras. – Nors pradžioje jis buvo slaptas samurajus ir tik vėliau jis iškilo į paviršių.“
Kalbėtojas teigė, jog šie trys muškietininkai – išgalvota figūra. „Bet A.Šlepikas gali patvirtinti, kad žmones, kurie išleidžia knygas tais pačiais metais, likimas staiga suima į vieną saują ir padaro vienos rankos pirštais.“
Jis pasakojo, kad tais pačiais metais išėjo ir Kęstučio Rastenio knyga, bet jis ketviruoju muškietininku netapo.
-
Kolegos prisimena Kęstutį Navaką: virtuoziškas autorius, įėjęs į poezijos panteoną
-
Giedra Radvilavičiūtė. Kęstučio Navako ekspreso išimtys
-
Poetai apie K.Navako sudarytą „Lyriką plius“: tai – Kęstučio vakarėlis, į kurį jis mus subūrė
-
Andrius Jakučiūnas: Kęstučio Navako atvejis, arba Apie vieną mirtį ne nuo koronaviruso
