Rašytoja geba daryti daugelį dalykų – rašyti, vaidinti, dainuoti, organizuoti renginius. Ji taip pat režisuoja, rašo pjeses, veda kūrybinio rašymo kursus. Tačiau arčiausiai širdies jai liko rašymas.
Išvykusi į Australiją S.Bernotaitė išleido pirmąjį novelių rinkinį „Gaisras“. Šis rinkinys laimėjo geriausios 2010 metų knygos rinkimus ir pelnė Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą.
Romano „Akys chimeros“ siužetas nukelia į 1939 m. liepos 25-ąją, dieną prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį išplaukė garlaivis „Klaipėda“, kuriuo keliavo jungtinė lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė.
S.Bernotaitė į Lietuvą grįžo dėl šitos knygos. Idėja romanui kilo 2008 metais, kai rašytoja nuėjusi į lietuvių klubo biblioteką rado Jono Aisčio raštus. Toje knygoje buvo ištrauka apie kelionę laiveliu iš Kauno senosios prieplaukos iki Gelgaudiškio ir atgal.
Skaitydama S.Bernotaitė susidomėjo Salomėjos Nėries istorija. Visgi, ją perskaičiusi rašytoja nenorėjo kurti istorinės knygos – ji labiau mėgo skaityti šį žanrą nei rašyti, nepadėjo ir prasta faktinė atmintis. Tačiau kiek vėliau ji rado mintį, kurią prisimena iki šiol: „Jeigu nežinai istorijos, pasirink ir išstudijuok vieną dieną.“
S.Bernotaitė prasitarė, kad gavusi romano idėją pagalvojo, kad ji puikiai tiktų filmui: „Bet Lietuva neturi tiek pinigų. Jei idėją paimtų Holivudas, tai būtų tikrai gėdos nepadarantis filmas.“
Todėl ji nusprendė sukurti kinematografinio stiliaus romaną. Jame dėmesys skiriamas ne tik faktams, bet ir emocinei būsenai, t. y. veikėjų išgyvenimams karo išvakarėse. Veikėjai pašiepiami, perteikiami per ironijos prizmę.
Tam, kad galėtų atkurti siužetą kinematografiniu vaizdavimu, S.Bernotaitė turėjo išsiaiškinti, kas įvyko tą dieną, kokia buvo politinė ir istorinė situacija. Rašytoja lankėsi muziejuose, veikėjų gyvenvietėse, plaukė laivu. Rinkdama informaciją, ji pastebėjo, kiek mažai žino ir kaip dažnai faktai yra iškraipomi.
Rašytoja pabrėžė, kad informaciją rinko labai ilgai. Per tą laiką žmonės, skaitmenindami senus laikraščius, rado daug faktų apie liepos 25-ąją keliavusią lenkų delegaciją:
„Nebuvo lengva, reikėjo išsiaiškinti, kur, kaip, ką rasti. Bet, laimei, suradau ir žmonių atsiliepimų.“ Jie tapo svarbia istorijos dalimi. Rašytoja atkreipė dėmesį, kad lenkų pateikta informacija gerokai skyrėsi nuo lietuvių. Lenkai įvykius pateikė savaip, todėl faktai nevisiškai sutapo. „Tai nebuvo tai, ko lietuviai prašė, bet tai buvo lenkų tiesa“, – juokėsi autorė.
Romanas yra parašytas pasitelkiant to meto kalbėseną. Tai daryti rašytoją įkvėpė jos draugė, kuri elektroniniuose laiškuose rėmėsi nepriklausomybės laikų, o ypač Antano Smetonos, kalbos struktūra ir žodynu.
S.Bernotaitė užsiminė, kad ji turėjo pasirinkti istorijos pasakojimo būdą – ar pasakoti atsukus nugarą į praeitį, ar į ateitį. Ji pasirinko pasakoti iš ateities nežinančio žmogaus perspektyvos. „Mano istorijos angelas skrenda atbulomis – jis žiūri į praeitį ir nežino, kas bus ateityje“, – pasakojo rašytoja.
