Prieš porą metų lietuviškai pasirodęs leidyklos „Kitos knygos“ leidinys greitai pelnė mūsų šalies skaitytojų pripažinimą. Apie jį kalbėta ne tik kultūros laidose ar savaitraščiuose – daugybė žmonių vieni kitiems rekomendavo ir iki šiol rekomenduoja šią knygą kaip tai „ką privalo paskaityti kiekvienas!“ Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie naujausią profesoriaus Harari knygą „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“.
„Sapiens“ populiarumas atskleidžia įdomią ir džiuginančią šių dienų tendenciją – vis daugiau žmonių domisi mokslinėmis knygomis.
Pirmiausia hebrajų kalba “Sapiens” buvo išleista 2011 m., po trejų metų pasirodžiusi anglų kalba ji iš karto tapo pasauliniu bestseleriu. Pasak „The Guardian“, tai „knyga, kurią perskaitęs pasijunti protingesnis“. „Sapiens“ populiarumas atskleidžia įdomią ir džiuginančią šių dienų tendenciją – vis daugiau žmonių domisi mokslinėmis knygomis. Harari stiprybė – rašyti prasmingai, įžvalgiai, argumentuotai, remtis daugybe vertingų mokslinių šaltinių ir tai daryti grakščiu, humoro nestokojančiu stiliumi.
Atrodytų, kad šiam Jeruzalės universiteto profesoriui, pavyko tai, kas daugeliui atrodė sunkiai įmanoma – parašyti daugeliui suprantamą knygą, kuri turi stiprų mokslinį pagrindą. 2016 m. lietuviškai pasirodžiusi „Sapiens“ kaip ir ką tik lietuviškai išleista naujoji Harari „Homo Deus“ nėra tik paprastos mokslo populiarinimo knygelės. Jei taip būtų, tai jų autorius nebūtų pakviestas skaityti paskaitų pasaulio galingiesiems šių metų Pasaulio ekonomikos forume Davose, o tokie pasauliniai vardai kaip Billas Gatesas, Barackas Obama, Angela Merkel ar Emmanuelis Macronas ir daugybė kitų nevadintų jo tekstų vienomis svarbiausių šių dienų knygų.
Taigi, kas tas profesorius Harari, kurio knygas noriai skaito ir mokslininkai, ir tie, kurie apskritai retai į rankas paima knygą, garsiausi pasaulio verslininkai bei politikai?
Anksti pasauline sensacija tapusiam mokslininkui vasario 24 d. (vykstant Vilniaus knygų mugei, kurioje skaitytojams bus pristatyta ir „Homo deus“), sukaks 42 metai. Harari augo sekuliarioje šeimoje Haifoje. Istorijos studijas jis baigė Jeruzalės universitete, kuriame šiuo metu ir dirba, o doktorantūrą Oksforde. Harari gyvena netoli Jeruzalės esančiame mošave, kolektyviame agrikultūros ūkyje, su savo vyru, kuris yra ir jo asmeninis vadybininkas. Pasak Harari, buvimas gėjumi jam padėjo suabejoti savaime suprantamais dalykais bei kvestionuoti įprastas praktikas ir tikėjimus kaip kažką neginčytino, kas prisidėjo ir prie jo kaip mokslininko formavimosi.
Harari yra vienas iš tų retų mokslininkų, kurių tyrimų filosofija mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo būdo. Harari knygoje „Homo Deus“ kelia etiško elgesio su gyvūnais klausimą, o gyvenime pats yra veganas (ne tik nevalgo mėsos, bet ir nenaudoja jokios gyvūninės kilmės produkcijos).
„Homo Deus“ keliamas klausimas, ar įmanoma, kad žmonija ateityje bandys sukurti virtualias realybes. Jei taip, tęsia autorius, didelė tikimybė, kad kai kurios iš jų kalbės apie praeitį, kai tokia technologija dar nebuvo išrasta. Po to, siūlo įsivaizduoti, kad visai įmanoma, jog kaip tik tokioje virtualioje realybėje mes ir gyvename, pridurdamas, kad šiuo klausimu tikimybių teorija ne mūsų pusėje (santykis – vienas tikras pasaulis prie begalybės galimų virtualių realybių). Skaitant šiuos žodžius sunku negalvoti apie tai, kad pats autorius praktikuoja Vipasana meditaciją. Tai budistinė meditacijos technika, pats žodis vipassana reiškia „matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų“.
Kiekvieną dieną Harari medituoja po dvi valandas ir reguliariai išvyksta į meditacijos praktikas trisdešimt dienų ar ilgiau, kuriose būnama visiškoje tyloje be knygų ar socialinių medijų.
Kiekvieną dieną Harari medituoja po dvi valandas ir reguliariai išvyksta į meditacijos praktikas trisdešimt dienų ar ilgiau, kuriose būnama visiškoje tyloje be knygų ar socialinių medijų. Harari teigimu, tai padeda jam susikoncentruoti ties tuo, kas iš tiesų svarbu. Beje, ir pati „Homo Deus“ knyga skirta Vipasanos mokytojui S. N. Goenkai.
Harari yra istorijos profesorius, tačiau kitaip nei daugelis istorikų jis nesigilina į konkrečius istorijos momentus, bet užsiima makroistoriniais tyrimais. Jo darbo imtimi tampa visa žmonijos istorija. „Sapiens“ autorius tvirtina, kad Homo Sapiens iš kitų rūšių išskyrė ir taip įsigalėti Žemės planetoje padėjo pastarųjų gebėjimas tikėti bendromis fikcijomis. Pasak Harari, tokie dalykai kaip religijos, tautos, pinigai yra žmonėms būdingos fikcijos, kurių dėka buvo įmanoma didelio masto organizacija ir bendradarbiavimas.
Kaip ir angliškai 2014 m. pasirodžiusi „Sapiens“, taip ir „Homo Deus“ iš karto tapo pasauliniu bestseleriu. Šioje knygoje, pratęsdamas „Sapiens“ apmąstymus, Harari kelia klausimą, kas laukia žmonijos netolimoje ateityje. Ar žmoniją valdys kompiuterinės programos? Ar bus nugalėta mirtis? Ar žmonės ir toliau eis „į darbą“? Šiuos ir dar daugiau klausimų Harari apmąsto, remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais bei makroistorijos metodu. Verčiant „Homo Deus“ puslapius dar kartą tenka sau priminti, kad tai mokslinė knyga, o ne mokslinės fantastikos romanas.
Pasak rašytojo, žmonija šiuo metu stovi ant stulbinančių permainų slenksčio. Šiais metais kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume Davose Harari pabrėžė, kad – vienas iš tokių svarbių „rubikonų“, kurį peržengus, kelio atgal nebus – abipusė informacijos cirkuliacija tarp kompiuterio ir žmogaus smegenų. Tam nutikus veikiausiai bus galima panorėjus į tinklą sujungti šešias ir daugiau smegenų. O kalbėti apie tai, kas bus po to, dar sunkiau, nes mes galime savo smegenimis įsivaizduoti galimus pokyčius, tačiau tuos pokyčius kuriančiųjų smegenys ir vaizduotė jau bus visai kitos.
Harari atsakymas į klausimą, kas artimiausiu metu nutiks Homo Sapiens, – jų (mūsų), tokius, kokius žinome dabar, tiesiog nebeliks. Naujausioje savo knygoje Harari, pratęsdamas „Sapiens“ temas, mąsto apie galimą biotechnologijų ir dirbtinio intelekto poveikį Homo Sapiens. Galbūt greitai žmogus bus visai kitokia – bioninė ar pusiau kompiuterizuota gyvybės forma. Visai įmanoma, kad naujoji „žmonija“ nuo mūsų skirsis kur kas labiau negu mes skiriamės nuo katės ar medūzos. Ar tai reiškia, kad iš mūsų pačių etikos taško, būdama pranašesnė už Homo Sapiens ji galės su pastaraisiais elgtis taip kaip mes elgiamės su vištomis ar kiaulėmis?
„Homo Deus“ – tai vieno įdomiausių šių dienų protų bandymas įsivaizduoti greitai nutiksiančią ateitį. Kartu tai ir distopijas primenantis įspėjimas žmonijai. Kaip pabrėžia pats autorius – bandymai įsivaizduoti žmonijos ateitį kaip žanras yra labai įdomus ir tuo, kad dažniausiai jie jau patys dažniausiai vienaip ar kitaip tą ateitį ir paveikia.
Dar visai neseniai gyvenę žmonės, jei kas jų būtų paklausęs, kas nutiks artimiausioje ateityje, veikiausiai sunkiai būtų įsivaizdavę dabarties pasaulį su išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais, internetu. Žmonija patyrė greitą technologinį šuolį ir tikėtina, kad artimiausiu laiku technologinės pažangos mastai tik didės, taip keldami dar didesnius socialinius bei etinius iššūkius. Ir apie tai būtina pradėti mąstyti jau dabar, tam, kad kaip pavieniai individai ir kaip visa rūšis būtume kuo labiau pasirengę susidurti su artimos ateities iššūkiais. Šiuo aspektu „Homo Deus“ yra puikus mąstymo apie ateitį vadovėlis visai žmonijai, suteikiantis taip reikalingą medžiagą ir klojantis pamatą tolesniems apmąstymams.
Dalyvauja menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, rašytojas, filosofas, vaizduotės tyrinėtojas Kristupas Sabolius ir leidėjas Gediminas Baranauskas. Moderuoja rašytoja, distopijų tyrinėtoja Aušra Kaziliūnaitė.
