Kol neįprasti įvykiai rutuliojosi sava vaga, išstudijavome orų prognozę ir, išsirinkę saulėtą dieną, su Laura atvykome į Tribilų kaimą. Įsukome į pritrenkiančios pavasariškos gamtos apglėbtą kaimą su akmenimis grįsta gatvele. Mus pasitiko linksmasis šunelis, Sara ir jos gyvenimo draugas, fotografas Vytautas Suslavičius (atvykimo proga, pavaišinęs mus savo keptais kibinais). Atsisėdome naujai įrengtoje terasoje ir besižvalgydamos po erdvią teritoriją pradėjome pokalbį.
– Kai papasakojai apie šuns parneštą plaštaką, išsyk prisiminiau sceną iš jūsų su Mari Poisson romano „Šabaš“, kurioje taip pat netikėtai atkasami lavonai. Neblogas sutapimas!
– Dabar rašau romaną – jame veiksmas vyksta kaime, – ir man taip pat norėjosi miške lavonų...
– Kaip įvykiai klostėsi realybėje?
– Išėjome pasivaikščioti su šuniu į slėnį. Netikėtai jis atnešė vienas su kitu sukibusius penkis kaulus – forma ir dydžiu atitinkančius mano plaštaką. Pamaniau, ten turbūt esama ir kažko daugiau. (Juokiasi.) Nufotografavau radinį ir pranešiau policijai. Atidaviau kaulus plastikiniame gėlių vazone, tvarkingai suvyniotus į servetėlę. Jų valia buvo pasakyti, kad čia visai nepanašu į žmogaus galūnę, tačiau į mano kiemą atvažiavo dvi policijos mašinos ir gąsdino kaimynus dvi valandas – laukė iš kito įvykio turinčio atvažiuoti eksperto. Galiausiai su trečia mašina atvyko ekspertas, ilgiau kaip pusvalandį tyrinėjo kaulus, o tada padarė išvadas: čia 100 proc. ne žmogaus, o šuninių atstovo, galbūt vilko, letenos dalis.
Na, nors ir sunku įsivaizduoti, kad mūsų kraštuose vilkas galėtų turėti tokią plačią leteną, nusiraminau ir jais patikėjau. Kitą naktį pabudome nuo beldimo į langą. Paplėšiau akis, laikrodis rodė po 1:17. Nuėjau prie lango, pamačiau aukštą vyriškį policininko uniforma. Pamaniau, galbūt visgi ištyrė, kad ten būta žmogaus kaulų. Puoliau ieškoti patamsyje apsauginės kaukės, galiausiai atidariau duris. Policininkas jauno žmogaus balsu paklausė: „Na, tai kaip baigėsi su ta ranka?“ Atrodė labai keista, kad jis ne kolegų klausia, o atsibeldęs vidury nakties teiraujasi mūsų. Atsakiau: ekspertas dar vakar nustatė, jog tai ne žmogaus, o šuninių atstovo kaulai. Jis mandagiai atsiprašė –pasirodo, policiją iškvietė kaimynai. Jie turbūt įsibaimino, mat žinia apie žmogaus plaštaką greitai apskriejo visą kaimą...
– Kad jau prakalbome apie kaimą – papasakok, kaip atradote Tribilus?
– Kadaise gyvenau Mažeikiuose, bute, ir dar turėjau pusę namo Mažeikių rajone. Paskui, kai gyvenimas atvijo į Vilnių, pamaniau, kad kaimietiškas etapas baigėsi. Naujininkai irgi atrodė kaip kolektyvinis sodas – buvo terasa, žemės plotelis. Bet patyriau, kad kaimynai šakoti, turintys savo įpročių ir vis plečiantys ribas. Pažinojau fotografą, kuris nusipirko Jašiūnuose prie miško seną trobelę ir gyvena ten nieko nekeisdamas – ant sienų kaba šventi paveikslai, svogūnų pynės, stalas dengtas klijuote. Pamaniau, tai puikus pavyzdys, kaip galima turėti sodybą ir į ją neinvestuoti – mano amžius toks, jog tikrai daugiau nebesinori užsiimti remontais. Taigi prieš trejus metus mane pagavo aistra, pradėjau ieškoti skelbimuose trobelių. Mačiau atgrasiai atrodančią Tribilų kaime parduodamą trobą, bet net į nuotrauką žiūrėti buvo bjauru, tad neplanavome čia važiuoti. Tačiau tądien vykome į Rukainius, pamatėme Tribilų ženklą ir nutarėme visgi užmesti akį į tą baisiąją trobą. Atvažiavom – pienės žydi, upelis teka, gražiausia kūdra, miško gabaliukas.
Sklypas puikus, didžiulė erdvė. Taip ir atsikraustėme. Iš pradžių manėme truputį paremontuoti, bet pamatėme, kad namas supuvęs, pinigų į jį kišti neverta. Tada nutarėme šalia pasistatyti nedidelį skandinaviško stiliaus namuką. Nors namas atrodo kaip vagonėlis, bet išmanus ir ekonomiškas – yra šilumos siurblys, rekuperatorius, infraraudonųjų spindulių kilimėliai, biologinio valymo įrenginiai. Apsigyvenome jame nuo ano vėlyvo rudens, o iki tol praleidome žiemą senojoje troboje, vadinamajame raudonajame kambaryje. Ten tolėliau, kur akmenys, pasidarėme šventykla vadinama erdvę su laužaviete. Galėsime parodyti. Daug ką darome nestandartiškai – nelyginome teritorijos, palikome ir skruzdėlynus, ir kurmiarausius, ir pušaičių. Žolę pjauname tik ten, kur takeliai.
– Dabar jau nuolat gyvenate kaime?
– Nustojome važinėti į miestą, kai prasidėjo pandemija. Nelabai seniai darbovietėje padarė apklausą, pusė darbuotojų nebenorėjo grįžti į biurus, tad likau čia ir dirbu iš savo kaimo.
– Ar Tribiluose esama kokio nors kultūrinio gyvenimo?
– Ne, čia mažai gyventojų, tad kultūriniai centrai yra Rukainiuose, kurių seniūnijai priklausome. Kultūrinio gyvenimo Tribiluose nėra, bet yra kultūrinis vyksmas – koplytstulpis. Prie jo vyksta gegužinės pamaldos, vadinamosios majovkos. Mane irgi kvietė prisijungti, bet atsiprašiau, kad nemoku lenkiškai, tad nedalyvauju.
– Esė knygoje „Grožio mašina“ pasakotoja vaizduoja kaimynę Ciciliją, kuri mirtinai įsižeidžia dėl savo asmens vaizdavimo romane. Ar dažnai tenka sulaukti atsiliepimo iš žmonių, atpažįstančių tekstuose save?
– Tenka kai ką pakeisti. Dėl Cicilijos apgailestauju, nes visi sutapimai buvo atsitiktiniai – paimtas tik vardas. Pati Cicilija, spėju, tokių storų, kaip minimas romanas, knygų neskaito, bet jos giminaitė perskaitė, pabraukė aktualias vietas ir atvežė parodyti jai. O ji supyko, kaip galėjau parašyti, kad neturi vyro – rodė man jo nuotraukas, sakė tebeturinti ir karinę uniformą. Skaitau Karlą Ove Knåusgardą, penktąją dalį „Šokis Tamsoje“ – iki tol maniau, kad autorius tik nuosekliai interpretuoja ir nieko nekuria, bet supratau, kad ten nėra 100 procentų jo gyvenimas, tekste fantazijos ir realybės sluoksniai maišomi. Panašiai darau ir aš.
– Ar jauti ribą, kurios, vaizduodama realius žmones ir situacijas, tekstuose negali peržengti?
– Stengiuosi rašyti pagarbiai, bet šiek tiek turbūt rizikuoju. Galiu labiausiai užduoti širdį mamai, nes ji nepratusi prie tokio atvirumo. Jos santūrumas ir tai, jog manęs nekritikuoja, kilęs iš meilės arba baimės, kad supyksiu. Bet, suprantu, mamai gali skaudėti, būti nepatogu – ji labai jautri ir subtili, stengiasi negadinti kitiems gyvenimo. O aš įeinu su purvinais batais ir sakau: „Na ir kas? Išsišluosim!“ Kodėl taip darau? Mane įkvepia gyvenimo apnuoginimas, tačiau kuriu estetinį sluoksnį, nevengiu detalių, man taip gražu. Galbūt žmonės ilgisi atvirumo, nes lietuviai juk labai uždari.
Seniai taip darau, kadaise M. Burokas recenzijoje sakė, kad iki manęs Lietuvoje taip niekas nerašė. Pati nematavau ir nesiaiškinau, bet nesijaučiu labai originali, nes mokiausi iš kitų autorių. Tarkime, Jeano-Paulio Sartre’o „Žodžiai“, Günterio Grasso „Svogūno lupimas“, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiai, Czesławo Miłoszo autobiografiški tekstai... Mane vežė jų tekstai, taigi savotiškai tęsiau šią tradiciją ir nesijaučiau viena, nes kažkas kitas irgi buvo įdomiai atviras, užgriebė svarbius egzistencinius dalykus. Dabar gal labiau detalizuoju, vizualizuoju, nebe taip svarbu narpliotis po egzistencinius dalykus. Tačiau jaunystėje kaip kempinė siurbiau tą tekstų atvirumą, nuogumą, ir pati taip, kaip man pavyko, pradėjau panašiai nuogai rašyti.
– Dukros skaito tavo tekstus?
– Abi perskaitė visas mano knygas, tačiau daug pagyrų nesulaukiau. Vyresnioji yra pasakiusi, kad jai per žiauru ir per baisu, ne viskas estetiškai priimtina, per daug nuogybių. Matyt, jai sunku išlaikyti distanciją, tekste mato mane. Na, bet dukterys nėra literatūros gurmanės, negali įvertinti kontekstų. (Juokiasi.) Priimu jų požiūrį ir džiaugiuosi, kad perskaito.
– Koks tavo santykis su epistoliniu žanru, ar su kuo nors susirašinėji?
– Ne, romaną su Mari rašėme, nes turėjome tokį sumanymą. Susirašinėjau su viena rašytoja, pažinties pradžioje su Vytuku meilės laiškais keitėmės, bet tik tiek.
– Mane stebina, jog parašėte tokį storą romaną dviese – kaip atrodė „Šabaš“ kūrybinis procesas? Ar prieš rašydamos ilgai konstravote veiksmą ir veikėjus?
– Ne, planavome nedaug. Nusprendėme, kad būsime seserys, turėsime bendrus tėvus, brolį, mūsų tėvas bus kaimo fotografas. O tada viskas vyko lyg veriant karolius – jeigu atsirasdavo personažas, galėjai jį kūrybiškai auginti, bet nežinojai, kaip pakryps siužetas. Man buvo didelė krizė ir gal tris dienas skausmingai ir asmeniškai išgyvenau, kai Mari nužudė pagrindinį personažą. Supratau, kad ji norėjo parodyti savo valią ir kad negaliu jai nieko nurodinėti. Mirus pagrindiniam personažui, paprastai reikia baigti pasakojimą, o aš dar nenorėjau, tad tiesiog jį atgaivinau. Kai baigėme kūrinį, buvo dar vienas smūgis – Mari pareiškė norinti atsiimti savo laiškus ir pasiūlė leisti knygą vienai. Tada ir nervinausi, ir meldžiausi, nes daug širdies į romaną įdėjau. Iki pasirašant sutartį su leidykla kelis mėnesius gyvenau kaip ant adatų. O kai Vilniaus knygų mugėje turėjo įvykti knygos pristatymas, ji, nors buvo žadėjusi, neatvyko. Teko susitaikyti su kūrinio bendraautorės charakteriu, nors ir nebuvo lengva. Būtų, žinoma, smagiau, jeigu ir toliau kūrybiškai bendrautume, nes paskui mūsų ryšys nutrūko.
– Esi devynių knygų autorė, turi jau parašytų, bet dar neišleistų kūrinių, dirbi komunikacijos agentūroje. Kada lieka laiko rašyti?
– Kai tenka atidirbti valandas kitur, kūrybiniai sumanymai tempiasi labai ilgai, mažėja užsidegimo ir motyvacijos, tad belieka disciplina. Beveik nėra dienos, kad nerašyčiau. Kasdien skiriu apie valandą ar dvi. Nors kartais jaučiu nuovargį ir miegu nekokybiškai, suprantu: jeigu pasiduosi, nieko nebebus. O juk kūryba yra mano gyvenimo džiaugsmas. Dabar iš esė tekstų kuriu romaną, apskaičiavau, kad per mėnesį turėčiau užbaigti.
– Keli mano kalbinti rašytojai teigė, kad gyvendami vien tik kūrybinį gyvenimą tikriausiai baigtų blogai arba, turėdami tiek daug laiko ir laisvės, išvis nieko nebesukurtų. Ar galėtum gyventi vien tik kaip rašytoja?
– Du kartus buvau gavusi kūrybinę stipendiją ir vieną kartą net du su puse mėnesio skyriau tik kūrybai. Per tą laiką parašiau dar dvi pasakų knygas. Šitokia laisvė yra labai gerai. Tačiau gavęs stipendiją vėl esi priverstas grįžti į darbo rinką, tad taip mėgautis laisve leidau sau tik neilgai. Dabar esu parašiusi penkias vis dar neišleistas knygas – novelių knygą, romaną, eilėraščių, pasakų knygas. Užsiiminėti savo knygų vadybą man bjauru, o kai leidykla atmeta rankraštį, tiesiog einu rašyti naujo teksto. Daugelis garsių knygų buvo perėję šimtus leidyklų, kol galiausiai pasirodydavo, ir su tuo reikia susitaikyti. Tačiau mano emocinis intelektas žemas, greit nuliūstu, pradedu manyti, kad nemoku rašyti, ir imuosi kito kūrybinio sumanymo. Vietoj vadybos geriau toliau kuriu.
Vytautas Suslavičius: Sakyčiau, labai pareiginga – kai pradėjome draugauti, ji rašė „Šabaš“, kas savaitę rašydavo laiškus, buvo griežta ir pareiginga. Iš pradžių nesupratau, kam ji tuos laiškus užsidariusi rašo. (Juokiasi.) Dabar vėl – kiekvieną vakarą, nors ir pavargusi, pro sukąstus dantis, rašo romaną. Velniškai užsispyrusi!
O kaip kitaip – jeigu nėra laisvės, padeda tik disciplina.
– Ar eilėraščius taip pat rašai disciplinuotai?
– Eilėraščių ir prozos rašymas, tai lyg vaikų auginimas ir kūryba – reikia persimesti į kitą registrą. Rašiau eilėraščius pernai, per pandemiją. Juos rašydamas turi sau leisti nieko neveikti, tam reikia daug erdvės ir laisvės.
– O kaip vaikų literatūra? Ar nuosekliai domiesi šiuo žanru?
– Ne, tiesiog norėjau išbandyti. Nepasakyčiau, kad pavyko parašyti vaikišką, gal labiau tinkamą visai šeimai, o dar labiau suaugusiesiems. Žavėjo Vytauto V. Landsbergio fenomenas, perskaičiusi „Obuolių pasakas“ supratau, kad norėčiau pamėginti. Taip pat norėjau išleisti komiksų knygą, netgi išmokau piešti planšete.
– Apie ką?
– Apie senelį ir bobutę – parodyti scenas iš mūsų gyvenimo. Per buitines situacijas atskleisti linksmąją ir juokingąją tarpusavio santykio, senėjimo pusę. Kai šiam kūriniui rašyti man neskyrė stipendijos, kitais metais pateikiau paraišką esė knygai ir gavau. Minties apie komiksų knygą nepamečiau, tikriausiai reikės ją kurti be paramos.
– Esi dirbusi su kultūra nesusijusių darbų?
– Man patinka purvini darbai – gal tai mazochizmas arba gobšumas. Tarsi norėtum kuo daugiau patirčių ar daugiau tapatybių prisimatuoti. Jeigu teorinis žmogus yra patyręs kažką tokio, ką galėčiau ir aš, man norisi išmėginti. Paauglystėje basa eidavau per mėšlą paskui draugę, dirbusią jaučių fermoje. Tariau sau: esu miestietė, bet galiu būti tokia pat kaip ir ji. Tad iš solidarumo žirgliodavau basa, šūdai lindo pro tarpupirščius – stengiausi tik suspėti paskui ją, nes buvo labai greita. Vaikščiodavome palei jaučių uodegas mėždamos mėšlą, paskui grindinį barstydavome durpėmis, dalindavome pašarą. Tad purvinesnio už šį turbūt nebuvo. Esu kolūkyje ravėjusi, taip pat penkias dienas baidžiusi varnas. Šį darbą aprašiau viename savo tekste – dirbau varnų baidykle: jos labai greitai sulesa pasėtus kukurūzus, tad dygimo laikotarpiu paukščius reikia baidyti. Purvinokas darbas buvo ir gamykloje, nors dirbau komunikacijos skyriuje – vaikščiodavau po cechus su specialia apranga, fotografuodavau ir imdavau interviu iš darbininkų.
Taip pat Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, 6-ajame ceche, 9 mėnesius esu dirbusi šaltkalvių ir staklininkų darbų kontroliere. Šią profesiją įgijau technikos mokykloje, kai po vidurinės mėginau stoti į psichologiją, bet pagal tuometę penkiabalę sistemą gavusi už lietuvių kalbą ir literatūrą keturis palūžau, nusivyliau, kad ne penkis, ir dokumentus atsiėmiau. O kad nereikėtų grįžti į Panevėžį, įstojau mokytis į technikos mokyklą. Išmokau tekinti, esu dirbusi prie staklių su apsauginiais akiniais, metalo žiežirboms besisklaidant, ir pagal brėžinius su mikrometru tikrinusi detalių matmenis. Kai kurias detales reikėdavo tikrinti pamerktas į alyvą ir tam tikru būdu judinamas, tad pirštas pasigavo infekciją. Dirbome sukarintoje gamykloje, dėdavome spaudukus, jeigu detalė pažymėta rusiška „э“ raide, ji būdavo eksportuojama, o geriausios kokybės „x“ – skirta karo pramonei...
– Tavo tekstuose mane žavi buitinės detalės, grybavimo, uogienių virimo ir kitokių darbų aprašymai. Per buitį, žinoma, atsiskleidžia egzistenciniai dalykai, tačiau smalsu, kaip tiek daug rašydama apie buitį su ja tvarkaisi realybėje?
– Negaliu ilgai ja žavėtis – tai lyg trumpalaikis įsimylėjimas. Kai kas nors virsta rutina, įkvėpimo nelauk. Bet, pasitaiko, verdi obuolienę, o tavo galvoje tuo metu taip pat verda tekstas, viskas susimaišo, tada turi gyvenimo ir žodžio kokteilį. Pereini į kitą lygmenį, fiksuoji detales, netgi dirbant jau gali vykti kūryba. Pavyzdžiui, smegenys atitinkamai nusistato, kai einu į mišką grybauti, turiu užrašinę telefone ir dažnai užsirašinėju.
– Grybų rinkimas sužadina fantaziją?
– Net nežinau – akmuo, šakelė ar kažkas, kas neseniai nutiko.
– Mėgsti gaminti?
– Per pirmą karantiną kepėme mielinius pyragus, paskui nusibodo. Porą metų esu kepusi naminę duoną, vėliau irgi nusibodo. Visi darbai, kurie linkę tapti rutininiais, atsibosta. Kartais juos atliekant užsikuria kažkoks tekstas, belieka patempti už siūlo. Bet taip būna ne visada.
– Tiek daug klausinėju apie buitį, kad net prisiminiau ankstesnį interviu su Kotryna Zyle – ji minėjo nemėgstanti tokių temų, nors iš mandagumo gali pasikalbėti apie remontus ar vaikų auginimą.
– Kai buvau jauna, man atrodė apskritai neprasminga bendrauti su žmonėmis, nes jie tauškia vien apie kasdienius dalykus ir nieko reikšminga nepasako. Kartą nuėjau į kavinę su filosofais, o jie prie stalo anekdotus pasakoja, kažką apkalbinėja! Mąsčiau – tiek daug įdomių knygų skaito, o taip neįdomiai bendrauja. Nutariau, kad geriau skaitysiu knygas ir negaišiu laiko bendraudama, nes buitiniai pokalbiai man neįdomūs. Kai pasiūlei susitikti interviu, irgi tau sakiau, kad galiu pasirodyti nuoboda, nes tokiu lygiu kaip tekste apie buitį prie stalo nepakalbėsiu. Gali pasirodyti nuobodus, kai nekalbi taip, kaip rašai. Būna, per ilgesnį pokalbį gali įsivažiuoti į gilesnius lygius. Miestiečiai įpratę rituališkai susitikinėti, jiems toks paviršutiniškas bendravimas smagu, o man taip neatrodo. Todėl gyvenu gana uždarai.
– Nepritrūksta žmonių?
– Kai susitinku su artimu draugu, suprantu, kad buvo gerai ir to reikėjo, įvyko daug įdomių ir kūrybiškų dalykų, bet vidinio poreikio dažniausiai nejaučiu. Protu suvokiu, kad susitikti reikėtų – panašiai kaip išgerti vaistų. Vaistus gerti nei skanu, nei įdomu, bet gali būti efektas.
– Tad karantiną turbūt išgyveni lengvai?
– Didelės skriaudos nejutau. Dar net piktai pagalvodavau – jums taip ir reikia, miesčionys! Aš – kaimietė ir moku gyventi viena, o jūs nemokat! (Juokiasi.)
Didelės skriaudos nejutau. Dar net piktai pagalvodavau – jums taip ir reikia, miesčionys! Aš – kaimietė ir moku gyventi viena, o jūs nemokat! (Juokiasi.)
– Esė „Vilniaus poniabudė“ rašei: „Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių vaikšto, skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi savo svajonę savo svajonių mieste.“ Nors kalbamės kaime, vis tiek paklausiu, ar pavyko šį miestą prisijaukinti?
– Taip, pagyvenusi Vilniuje pajutau, koks jis mažas ir jaukus. Koks nedidelis senamiestis! Eini, sutinki pažįstamų, viskas savo vietose. Sakyčiau, ir pasaulis nebeatrodo toks didelis. Nebesu alergiška miesto kultūrai, ji mano gyvenime atrado vietą. Mėgstu lankytis galerijose. Prieš dvi savaites prasinešėme pro parodas. Ir įdomu, ir daug turinio – galiu stovėti prie paveikslo tokia pat viena ir niekas netrukdo, o jeigu prieina protingas pažįstamas ir ką nors pasako, neįsitempiu kaip jaunystėje, nebe tiek svarbu, kaip pasirodysi, nebejauti atsakomybės už neva esmingą ar prasmingą mainų turinį bendraujant. Galbūt su amžiumi išlaisvėjau, nebeužsikraunu sau atsakingos kontrolierės naštos. Tad net ir trumpi susitikimai ir pokalbiai atneša harmonijos, miestietiškas gyvenimas man nebeatrodo didelis blogis. Tik į knygų pristatymus, kitaip nei į parodas, nelabai noriu eiti, nes ten tiek daug pliurpalų, prikalbama ir nesubtilių dalykų – kaip ir gaišatis, tai gal geriau pasiimti knygą ir bendrauti su ja, kur viskas tvarkingai parašyta ir struktūruota.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
