– Ar tiesa, kad karantinas smarkiai pakeitė jūsų dienotvarkę ir dabar kasdienius 20 kilometrų einate ant stogo? Apie ką galvojate eidamas?
– Daugybę metų ir taip jau gyvenu lyg savotiškam asmeniniam karantine, tyloje ir vienatvėje, daugiau ar mažiau atsiskyręs nuo pasaulio triukšmo. Todėl pasaulį užklupusi pandemija nieko mano gyvenime labai nepakeitė. Nebent jei netyčia tas virusas imtų ir mane numarintų, tada, žinoma, ištiktų esminiai pokyčiai.
Azotėja, kaip čia vietiniai vadina, arba plokščias stogas vaikštinėjant naktį, dar neišaušus, atrodo lyg kokio juodas karantino bangas skrodžiančio laivo denis. Kažkur švyturys pro tolių miglą lyg sunkiai praplėšdamas akį kartais mirkteli. Bet neaišku, kur baigiasi žvaigždėtas dangus, kur jau vandenynas su žvejų laivais lyg jonvabaliais vaikystėje regėtoje stebuklingoje pievoje ties Andrioniškiu prie Šventosios upės. Taip vaikščiodamas ant stogo ėmiau nejučiom mintyse rašyti naują knygą „Mokytojas ir jo išprotėję mokiniai“.
Daugybę metų ir taip jau gyvenu lyg savotiškam asmeniniam karantine, tyloje ir vienatvėje, daugiau ar mažiau atsiskyręs nuo pasaulio triukšmo.
– Praėjo keli mėnesiai nuo romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ pasirodymo. Kaip šiandien jums atrodo šiame romane išsakytos idėjos? Kaip viskas pasikeitė?
– Vilniaus knygų mugėje viena moteris manęs klausė, apie ką mano romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Bet aš labai skubėjau, bijojau pavėluoti į susitikimą su skaitytojais, tai ir paaiškinau jai tik keliais žodžiais, kad šita mano knyga yra apie geliantį gyvenimo grožį. Taip juk knygos pabaigoje ir ištaria daug kentėjusi ir mylėjusi romano veikėja Jaelė Gvadelupė: „O, geliantis gyvenimo grožis…“
Dabar užgriuvo viruso grėsmė, kažkur kasdien dusdami miršta žmonės, virusas lyg okupantas suvarė visus iš gatvių į namus, į pačius save, į savo giliausią vidų. Juk matome daug nerimo, nežinios, panikos ir kartu neregėto solidarumo, naujos kūrybos, išskaidrėjimo ir apsivalymo. Šitas laikas nekasdieniškas, šitas laikas ne vieną aštriai gelia ir todėl netikėtai atveria kasdienybės šiukšlėm užverstas auksines, po niekais kvailai palaidotas mūsų gražiausias gyvenimo akimirkas. Dabartinės mūsų karantininės būsenos kažkuo primena „Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“ aprašytą laiką prieš tris dešimtmečius griūvant komunizmui. Dabar juk irgi tvyro tiršta nuojauta, kad pasaulis neišvengiamai pasikeis, kažkas sugrius, išdygs kažkas labai naujo. Tiktai kokie mes patys išgyvenę būsim?
– Tiesa, kad „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ verčiami į anglų kalbą?
– Taip. Iš rašytojų vertimų mes juk sužinome apie to ar kito krašto žmones daugiau ir giliau nei iš kokios statistikos ar turistinių žinynų. Man, žinoma, svarbu, jei ir užsienio skaitytojai mano akimis pamatys lietuvišką gyvenimą. O mano akys, man regis, dar akylos, nežiūri į pasaulį iš padilbų, nėra piktos, žvairos ar kokiu bjauriu valkčiu aptrauktos.
– Ar kūrybiniuose planuose Jaelės Gvadelupės istorijos tęsinys?
– Duokim laiko tai puikiai moteriai Jaelei Gvadelupei, kaip Odisėjui tiek vargo patyrusiai, žudytai, bet nežuvusiai, namo iš šaltos ir keistos kaip sapnas Europos sugrįžusiai, pagyventi savo Rojuj, vaikystės sode po Libano kedrais ar geltonais žiedais apsipylusiais mimozų medžiais. Galbūt kada nors dar mes su Jaele Gvadelupe susitiksim, nes ji man labai patinka.
– Esate šalyje, kurioje šiomis dienomis serga ir miršta daugybė žmonių. Ar tai panašu į pasaulio pabaigą?
– Mano romane „Basas ir laimingas“ mūsų tolimiems Šventojo arkivyskupo Brunono Kverfurtiečio laikų protėviams pasaulis nuolat tvarkingai atsinaujindavo, lyg žaltys ar gyvatė išnerdamas iš senos odos. Ir pasaulio pabaiga niekados jiems neateidavo, jei tik kokie paiki žmonės prisišaukdami nelaimes, ligas ir katastrofas neimdavo trukdyti nusimesti pasauliui nunešiotą išnarą. Ir mums, lietuviams, jeigu būsim narsūs, orūs ir išmintingi, tikiu, atsiveria ne pasaulio pabaiga, o jaudinantis kūrybos, atradimų, didelių galimybių laikas.
