Lyg vakar tauta būtų ėjusi saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (dabartinio LRT pastato), Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ir patirti 50 metų savyje gniaužtą bei žodžiais sunkiai nusakomą vienybę.
J.Kiriliausko romane „Budėjimas. Vieno nakties karas“ Sausio įvykiai pasakojami dabartinių penkiasdešimtmečių, o tada jaunų Vilniaus universiteto studentų akimis.
Lietuva bunda. Patiria Maskvos įtūžį, gąsdinimus, išgyvena blokadą, nepriteklius, bet nepasiduoda provokacijoms, neparsiduoda už Maskvos siūlomas būsimas gėrybes, išlieka susitelkusi ir vieninga.
Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Ekonominėmis sankcijomis lietuvių persigalvoti nepajėgusio Kremliaus pyktis toliau tvenkiasi virš išsišokėlės Lietuvos, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką“ SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai. Jie kartu su beginkliais žmonėmis po paskaitų kas vakarą žygiuoja į laisvės sargybą, stoja į karą be taisyklių, nuo tankų ir sovietų karių automatų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis, dainomis, plikomis rankomis ir krūtinėmis.
Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs Lietuvos žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.
Nepaisant nerimo dėl visiškai neaiškaus rytojaus, lyg šeimoje susigyvenusi šešių VU studentų kompanija alsuoja jaunų žmonių gyvenimo ritmu, į ateitį žiūri optimistiškai, ieško savęs, trokšta būti laisvi, mylimi ir patys planuoti savo ateitį.
Antikine filosofija ir literatūra besižavintis Tomas ieško atsakymų, ar antikos ir šių laikų žmonėms vergovė ir laisvė reiškia tą patį. Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Šeštadienį, šiek tiek po 3 val. popiet, keleiviams
pranešta, kad traukinys Vilniuje (numatytas atvykimo
laikas buvo 21 val. 18 min.) išvis nesustos.
„Kodėl?“ – paklausiau traukinio palydovo ruso.
„Vaina“, – atsakė paprastai.
(Ina Navazelskis. Fragmentai ir lūžiai...)
Tankų ir šarvuočių džeržgesys iki geležinkelio stoties neatsirito, nors ausyse dar spengė, bet jau mažiau. Rimo tas nemalonus, įkyrus triukšmas, bet miesto dar negirdėjo gerai kaip iki tol.
Troleibusai dar nevažiavo.
Naktis buvo šaltoka.
Taksi samdytis nesinorėjo, nes kainas taksistai užlenkė tokias, kad atrodė kaip per patį tikriausią karą ar pasaulio pabaigą, tik važiuojančiųjų nelabai atsirado.
Ta mintis tarsi pažadino Tomą.
Karas.
Kiekviena karta privalo turėti savo karą. Koks ten filosofas aiškino šitą tiesą? Bet galvoje nekilo kitų minčių, tik ta vienintelė – karas.
O dabar kas su kuo kariauja?
Tankas prie Radijo ir televizijos komiteto pasisukiojo ir šovė tuščiu šoviniu. Prieš tai atsukęs vamzdį į beginklius žmones, skanduojančius savo šalies pavadinimą. O gal dainuojančius?
Ką tik buvo išvažiavęs „Armonikos“ ansamblis. Jo solistas, iš televizijos ekranų gerai pažįstamas Tomui, Stasys Liupkevičius kvietė čia atvykti Mykolą Burokevičių su Juozu Jermalavičiumi pašokti pasiutpolkės ar kepurinės.
Adresas – S. Konarskio g. 49, šokis kartu su gynėjais.
Gynėjai smagiai pašoko su mikliosiomis ansamblio šokėjomis, net ir liaudiškų šokių nemokantis Tadas pastrikinėjo kartu su kitais.
„Pažyma. Operacija
Visuma suderintų ir susijusių tikslais, užduotimis vietos ir laiko mūšių, kautynių, smūgių ir įvairių kariuomenės pajėgų, vykdomų vienu metu ir nuosekliai pagal bendrą sumanymą ir planą, vykdant operatyvinės krypties užduotis (tam tikram rajone, zonoje) nustatytu laiko tarpu. Karinių veiksmų forma.
Pagal dalyvaujančias pajėgas ir priemones operacijos gali būti bendros, savarankiškos ir t. t. Pagal karinių veiksmų pobūdį skiriamos puolamosios ir ginamosios. Pagal laiką ir cikliškumą – pirmosios ir vėlesnės...“
Kai tankas, atsukęs bokštą, šovė, sprogo gatvės žibintai, ir aplinkui įsivyravo tamsa.
Tamsa juk niekada taip netikėtai neužklumpa, tik įkritus į rūsį arba... Tomas nenorėjo nei garsiai, nei mintyse to žodžio ištarti, bet neištvėrė.
Arba per karą.
Karas jam buvo baisus žodis net tada, kai tarė jį mintyse.
Ypač po visko, kas buvo nutikę šią naktį.
Kažkur buvo girdėjęs posakį „aklina tamsa“, tačiau ji nebuvo aklina, kareiviai turėjo prožektorių, kuris sukiojosi.
Taip bent atrodė Tomui, kad turėjo. Tarsi viską matanti akis.
Iš kažkur kaip per karą pasipylė desantininkai, ėmė kažkas sproginėti po kojomis ir, kaip filmuose rodo, sprogimo sukelta banga ardė skanduojančiųjų gretas, žmones lengvai, tarsi be skausmo bloškė ant plono sniego sluoksnio. Bet nusileidus
ant žemės, sušalusios į akmenį, buvo skausminga.
Tokios sprogimo bangos nusviestas į šoną Tomas dar spėjo pamatyti, kaip desantininkas smogė kalašnikovo buože į veidą vyriškiui, su kuriuo susikibęs ką tik skandavo „Lie–tu–va!“
Tomas, apsuptas smirdinčio sprogimo dūmų kamuolio, parkrito ir nusirideno už maždaug penkių metrų nuo stovėjimo vietos.
Apsvaigęs, gal kiek kontūzytas.
Mėgino stotis, kosėjo springdamas dūmais.
Gal susimušė plaučius, gal nuo to užspaudė kvapą.
Nežinojo nieko tą akimirką. Tik stengėsi atsistoti.
Ausyse cypė, kojos neklausė, lyg nutirpusios, lyg vatinės linko. Kaip girtas stojasi, kai galva sunkesnė už vidurinę kūno dalį.
Atsistojo šiaip taip.
1.00 val. Iš Šiaurės miestelio Vilniuje išvyko kolona šarvuotosios
technikos, tikslas – dezinformuoti priešišką pusę ir daryti psichologinį
spaudimą destruktyvioms pajėgoms. Septyni šarvuotosios
technikos vienetai priartėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos
pastato, bet buvo blokuoti susirinkusiųjų...
Tai karas čia ar ne karas, svarstė Tomas, atsirėmęs į geležinkelio stoties sieną ir žiūrėdamas į karštai apie kažką besikalbančius taksistus. Dar pasižiūrėjo į savo kojas, lyg norėdamas įsitikinti, ar stovi ant tų ne taip seniai jo neklausiusių kojų.
Stovi, bet atsirėmęs į sieną.
