Rachel Hore garsėja kaip puiki pasakotoja, jos vis naujos knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir apdovanojimų. Ji yra parašiusi romanus „Svajonių namas“, „Atminties sodas“, „Paslapčių kambarys“, „Artėjanti audra“ (2012-aisiais pateko į RONA Metų istorinių romanų trumpąjį sąrašą), „Tyli banga“ ir „Savaitė Paryžiuje“ (šis romanas – pirmas lietuvių kalba). Trečioji knyga „Vitražų meistro dukra“ (2010 m. RNA Metų meilės romanų trumpasis sąrašas), lietuviškai pasirodys liepos vidury. Paskutinė Rachel Hore knyga – „Namas Belvju soduose“ išleistas pernai rudenį.
„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukterį, apie tamsias šeimos paslaptis ir meilę, kuri rusena dešimtmečius.
Romane – dvi pasakojimo linijos – istorinė ir šių laikų. 1937-aisiais Kitė, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Jaunai, gražiai ir talentingai merginai puikiai sekasi – ji ne tik skambina pianinu, bet ir sutinka meilę. Bet prasidėjęs karas romantišką, žiburiuojantį miestą panardina į tamsą, baigiasi ir Kitės laimė.
Po ketvirčio amžiaus Kitės duktė, talentinga jauna smuikininkė Fei, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet jis jai atrodo labai artimas, žadina prisiminimus, kiekviena gatvė veda į praeitį, kurios ji nepažįsta.
Motinos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis ir ilgai slėptą tėvų praeitį. Savaitė Paryžiuje pakeičia Fei gyvenimą.
Romano „Savaitė Paryžiuje“ autorę Rachel Hore kalbino tinklaraštininkas Jasas Singhas.
– Ar seniai pradėjote rašyti?
– Vaikystėje susidomėjau rašymu daug skaitydama. Vėliau leidykloje redaguodama grožinius kūrinius. O rimtai ėmiau rašyti 2001 m., kai su šeima persikėlėme į Norfolką.
– Ruošdamasi rašyti naują knygą, turbūt atliekate tiriamąjį darbą? Ką darote, kad pasakojimas būtų kuo autentiškesnis?
– Iš pradžių skaitau to meto memuarus ir dienoraščius. Jeigu tik įmanoma, stengiuosi nuvykti į vietovę, kurioje rutuliojasi mano aprašomi įvykiai. Pastebėjau, kad naudinga pasiskaityti anuomet rašytų romanų, kad žinočiau, kaip kalba mano veikėjai ir išgirsčiau galvoje jų balsus. Mano užduotis – stengtis, kad pasakojimas skambėtų įtikinamai, todėl leidžiuosi į smulkiausias detales, tarkim, aprašau, kaip vyksta pokalbis telefonu. Nors kartais pakanka užsiminti apie skambutį, antraip rizikuoji nusismulkinti! Kažkuriuo metu pajunti, kad informacijos jau pakanka, ir duodi kelią vaizduotei.
– Kodėl rašote istorinius romanus, užuot rašiusi tokius, kurie vyktų mūsų laikais?
– Man įdomu pasigilinti į paprastų moterų gyvenimą. Girdime kone tik apie žymiausias istorines asmenybes, o aš stengiuosi užpildyti žinių spragas. Kartais mano veikėjai būna įkvėpti kadaise egzistavusių žmonių, pavyzdžiui, astronomo sesers iš „Paslapčių kambario“ prototipas – reali moteris, kadaise kartu su broliu tyrinėjusi dangaus kūnus.
– Savo tinklalapyje minėjote, kad visada, net vaikystėje, jautėte meilę anglų literatūrai. Kodėl universitete pasirinkote studijuoti istoriją?
– Turėjau puikius istorijos mokytojus, įkvepiančius. Istoriją jie pateikdavo kaip jaudinantį pasakojimą, o štai anglų literatūra buvo dėstoma nelabai įdomiai. Be to, tuo metu, kai mokiausi, nebuvo galimybės vienu metu studijuoti abiejų dalykų.
– Išvardinkite penkias savo visų laikų mylimiausias knygas.
– Karaliaus Jokūbo Biblija, Shakespeare'o rinktiniai raštai (aš tikra nuoboda!), H. Alaino-Fournier „Didysis Molnas“ (nes joje sutelpa visas jaunystės skausmas ir palaima), „Namų apyvokos knyga“, kurią laikau vonioje ir nuolat pavartau, Trumpas Oksfordo anglų kalbos žodynas.
– Kokios knygos neįstengėte baigti skaityti?
– Donnos Tartt „Mažoji draugė“ – taip mėgavausi kiekvienu sakiniu, kad teko kuriam laikui padėti ją į šalį.
– Kokie žanrai Jums artimiausi?
– Visada traukė istorinės temos. Universitete irgi studijavau istoriją. Istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip tapome tokie, kokie esame.
– Ar yra žanrų, kurie Jums nemieli?
– Kiti žanrai galbūt nedomina manęs kaip rašytojos, bet domina kaip skaitytoją.
– Kokius kitus darbus ar profesijas, be rašymo, esate išbandžiusi ar apsvarsčiusi?
– Daugybę metų dirbau leidykloje ir dėsčiau universiteto studentams. Be to, išmokau paruošti puikų ledų desertą „Niujorkiečio šlovė“, studentavimo metais dirbdama padavėja amerikietiško stiliaus restorane. Kadaise svajojau tapti muziejaus kuratore – pati nežinau, kodėl ja netapau.
– Koks pirmasis Jūsų išspausdintas kūrinys?
– Kai buvau penkerių, vienas Honkongo laikraštis išspausdino mano piešinį „Mano namas Anglijoje“. Kiek pamenu, jokio atlygio negavau, mūsų bendradarbiavimas tuo ir baigėsi.
– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams?
– Daug skaityti. Ir, žinoma, rašyti. Nešiokitės su savimi bloknotą ir užsirašinėkite nugirstus pokalbius, situacijas, reakcijas, aprašinėkite matytus veidus. Skaitykite ir rašykite!
Parengė Emilija Ferdmanaitė
