Žinoma šiuolaikinė japonų rašytoja Sayaka Murata (gim. 1979) yra labai populiari tėvynėje ir užsienyje, apdovanota solidžiomis premijomis. Ji studijavo literatūrą Saitamos prefektūros universitete, vėliau ilgą laiką dirbo valandine darbuotoja vadinamajame „kombinyje“. Ypač išgarsėjo romanu „Kombinio moteris“ (liet. 2019), už kurį 2018-aisiais rašytojai buvo skirta prestižinė Akutagavos premija. 2022 m. rudenį rašytoja viešėjo Vilniuje, susitiko su savo kūrybos gerbėjais festivalyje „Vilniaus lapai“.
Japonijoje žavimasi S. Muratos trumpąja proza – vieni jos apsakymai romantiški, kiti stebina netikėta tema ir perspektyva, dar kiti – sukrečia ir net atvirai šokiruoja. Bet visiems kūriniams būdinga nežemiška vaizduotė ir sunkiai apibūdinami kerai.
„Gyvybės ceremonijoje“ – dvylika apsakymų, kuriuose autorė maišo neįprastą humoro ir siaubo kokteilį, vaizduodama vienišus, atstumtus žmones ir versdama visiškai kitaip pažvelgti į visuomenės normas.
„Tai visiškai kitokia knyga nei kitos. Visų pirma dėl to, kad į ją sudėtos trumpos novelės, kurias rašiau skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais. Viena įdomesnių temų – pasaulio ateitis, kai įsigali tokios normos kaip mirusiojo suvalgymas per laidotuves. Ankstesnėse knygose pernelyg nenutoldavau nuo tikrovės, o šioje pabandžiau prie jos, tos tikrovės, šį tą pridėti, pakeisti ją. Tuose trumpuose mano tekstuose išties labai daug fantazijos – kartais man pačiai atrodo, kad jos gal jau ir per daug“, – viename interviu prisipažino autorė.
Ar istorijos vyksta šiuolaikinėje Japonijoje, ar ateityje, ar alternatyvioje realybėje, paliekama spręsti skaitytojams – knygos veikėjai baugina savo normalumu akivaizdžiai nenormaliame pasaulyje.
Vieno iš apsakymų veikėjai Nana ir Naokis – laimingai susižadėję, bet jų vestuvėms iškyla grėsmė, nes Naokis nepakenčia tradicinio mirusiųjų palaikų naudojimo drabužiams, aksesuarams ir baldams. Kitame – personifikuojama vaiko miegamojo užuolaida, kuri pavydžiai stebi mergaitę ir įvairiais būdais mėgina sutrukdyti pirmąkart pasibučiuoti su klasės berniuku. Trečiame – rašytoja tyrinėja keistas mitybos normas ir neįprastą maistą.
Pasakodama savitas istorijas apie šeimą ir draugystę, seksą ir intymumą, priklausomybę ir individualumą S. Murata kelia svarbiausią klausimą – ką reiškia būti žmogumi? Jos atsakymai stebina ir verčia susimąstyti.
Kviečiame paskaityti vieną iš apsakymų.
Rikis
– Ar galėtum šiandien vietoj manęs pašerti augintinį? – paklausė manęs Juki.
Mokytoja buvo paprašiusi jos tą popietę likti budėti klasėje.
– Žinoma, – nedvejodama atsakiau jai ir palinksėjau galva.
– Ačiū! – su palengvėjimu ištarė ji. – Jei greičiau baigsiu, tuoj pat atbėgsiu.
Juki rimtai žiūrėjo į savo pareigas ir iki šiol nebuvo praleidusi nė vieno šėrimo. Ji ne kartą buvo nuėjusi vietoj manęs, kai turėjau eiti į pianino pamoką ar padėti mamai. Džiaugiausi, kad nors kartą ji paprašė manęs ją pavaduoti.
Po pamokų nubėgau į kalnus už mūsų mokyklos. Ant kalno stovėjo nedidelis namelis, kuriame mes su Juki ir laikėme savo slaptąjį augintinį. Kuprinėje turėjau nuo pietų likusias tris bandeles.
Rikis paklusniai manęs laukė.
– Atleisk, Riki. Išalkai?
Jis atsigręžė į mane ir pro įskilusius akinius įsmeigė žvilgsnį į bandeles mano rankoje.
Nežinojau, iš kur Rikis atsirado. Vieną dieną Juki man prasitarė:
– Turiu slaptą augintinį, kurį laikau kalnuose. Gal ir tu norėtum jį pamatyti, Midzuho?
Mano širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Juki buvo tyli mergaitė, kuri niekada daug apie save nekalbėdavo. Ji šiek tiek skyrėsi nuo kitų mano bendraklasių – gyveno savo pasaulyje ir ramiai stebėjo tiek mus, savo bendraklasius, tiek ir mūsų mokytoją. Aš slapčia ja žavėjausi. Ir štai būtent toji Juki patikėjo man savo paslaptį. Dėl to man iš laimės net širdis apsalo.
Kai ji išvedė iš pašiūrės maždaug mano tėčio amžiaus vyrą, sakydama: „Čia Rikis“, buvau visiškai apstulbinta.
– Juki, ar tai ir yra tavo augintinis?
– Taip. Mielas, ar ne?
Pajutau baimę, matydama tą vidutinio amžiaus vyrą, žiūrintį į žemę, kai Juki glostė jam galvą.
– Ar nebūtų geriau uždėti jam antkaklį?
Iš karto pasiūliau pririšti šį pavojingą augintinį, kad jis nepadarytų mums ko blogo.
– Tu teisi, – palinksėjo įtikinta Juki. – Juk jis, šiaip ar taip, yra naminis gyvūnėlis. Puiki mintis, Midzuho! Kažkaip visai apie tai nepagalvojau.
Kitą kartą, kai nuėjau pas Rikį, radau jį su raudonu antkakliu. Nebuvo jokios prasmės uždėti tik antkaklį, neprikabinus prie jo jokio pavadėlio, bet Juki atrodė tokia laiminga, kad nedrįsau jai nieko pasakyti.
– Išrinkau jam raudoną antkaklį. Jis panašus į tą raudoną suknelę, kuri tau taip patinka, Midzuho.
– Mano suknelė?...
– Taip. Juk Rikis ne tik mano, bet ir tavo augintinis.
Juki nusišypsojo – tai jai buvo nebūdinga – ir man iš galvos kaipmat išgaravo bet kokia mintis apie pavojų. Mano draugė savo brangiajam augintiniui parinko mano mėgstamiausią spalvą! Buvau tokia susijaudinusi, kad net skruostai nuraudo.
– Kaip miela, Juki, ačiū! Tai išties mielas antkaklis. Jam visai tinka.
Atsargiai priėjau prie Rikio ir paglosčiau jam galvą. Jis skleidė laukinio gyvūno kvapą, o jo šviesi viršugalvio oda buvo lipni.
Rikis kaip tik baigė valgyti bandeles, kurias jam buvau padavusi, tik staiga pasigirdo beldimas į pašiūrės duris.
– Midzuho, tu ten?
Į vidų įėjo Juki, vis dar su mokykline kuprine. Regis, ji čia atskubėjo, vos tik baigė savo budėjimo pamainą.
– Riki, eikš čia! Atnešiau tau šiek tiek pieno, – pasakė ji ir iš kuprinės išsitraukė buteliuką pieno.
Rikis į jį žvelgė džiaugsmingai, nors ir šiek tiek nedrąsiai.
– Kas yra, Riki? Imk, čia tau. Gali jį gerti!
Juki įpylė pieno į lėkštelę, ir jis ėmė džiaugsmingai iš jos siurbčioti.
– Riki, šiandien noriai geri, ar ne? – pasakė ji, glostydama jam galvą.
– Prieš tai dar ir tris bandeles sukirto.
– Tikrai? Riki, turbūt buvai nejuokais išalkęs!
Aš susilaikiau, nepaglosčiusi Rikio galvos. Jis buvo mielas, bet jį liesti buvo šiek tiek baugu. Tačiau Juki ramiai sau glostė jo galvą ir apšepusią barzdą.
Mes susitikdavome kiekvieną rytą, likus valandai iki pamokų, ir patraukdavome į kalnus. Rikis buvo neužrakintas, bet dar niekada nemėgino pabėgti. Jis visada klusniai laukdavo mūsų ant keturių ir niekada nesinaudodavo savo rankomis, išskyrus tada, kai valgydavo. Mane tai ramino.
Mes su Juki, susikibusios už rankų, atidarydavome pašiūrės duris, kur slėpėme savo augintinį. Stovėdamas ant keturių, Rikis žiūrėdavo į mus ašarotomis akimis. Jis beveik niekada neišleisdavo jokio garso. Tik retkarčiais suniurnėdavo: „Užbaikikiketurių!“ Tikriausiai tai buvo nurodymas, kurį jis buvo įpratęs kažkam duoti prieš tapdamas mūsų augintiniu.
Kartą paklausiau Juki, kur jį rado.
– Otemačyje, – atsakė ji, turėdama omenyje verslo rajoną netoli Tokijo stoties. – Tądien turėjau atsiskaityti popamokinės veiklos būrelyje. Važiavau į Otemačį viena. Tuomet ir pamačiau pasiklydusį Rikį. Pasiėmiau jį kartu namo, pamaitinau, ir jis labai prie manęs prisirišo. Tada prisiminiau tave, Midzuho. Pagalvojau, kad būtų smagu jį kartu prižiūrėti.
Tikriausiai Otemačyje jo kas nors vis dar ieško. Bet mudvi su Juki buvome nusprendusios, kad net jei kitas jo šeimininkas ir atsirastų, net jei mėgintų jį parsivesti namo, mudvi išlaikytume šią paslaptį iki galo. Šiaip ar taip, jis tikrai buvo labai prie mūsų prisirišęs ir jam neabejotinai labiau patiko gyventi kalnuose už mūsų mokyklos nei Otemačyje.
Vieną dieną, nuėjusios pašerti Rikio, radome tik plačiai atlapotas pašiūrės duris.
– Riki? – šaukdama įbėgo į vidų Juki.
Ant grindų buvo likę didelių batų pėdsakai, o Rikio niekur nebuvo matyti.
– Riki! Riki!?
– Šie pėdsakai turbūt iš Otemačio? – pasakiau, įdėmiai juos apžiūrinėdama.
– Ne, to negali būti... – pratarė Juki visa išbalusi.
– Gal jis ten sugrįžo?
Juki atrodė nusiminusi. Ištiesiau rankas, norėdama ją apkabinti, bet kaip tik tuo metu lauke pasigirdo garsai.
– Riki! – sušuko Juki ir prabėgo pro mano ištiestas rankas tiesiai į lauką.
Ten suklupęs buvo Rikis, o jo galvą ir kostiumą dengė lapai.
– Riki, tu grįžai! Tu sugrįžai!
Juki apkabino jį, glostydama jam galvą ir nugarą. Regis, jis pabėgo nuo savo persekiotojo iš Otemačio.
– Užbaikikiketurių! – tyliai suniurnėjo Rikis ir užmerkė akis Juki glėbyje.
