Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.
Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 1–16a).
Belaukiant Viešpaties
Ypač Artimųjų Rytų gyventojų vaizduotėje vynuogynas – tai mylimiausia dirva, laukas, į kurį žemdirbys sudeda daugiausia darbo ir aistros. Vynuogynui tenka daugiausiai pastangų ir poetinių jausmų, nes be tokios poezijos ir jausmų, vynas, išspaustas iš tų vynuogių būtų beskonis. Neveltui ir mes esame vadinami Viešpaties vynuogynu, o pastangos, puoselėjant šį vynuogyną, visuomet bus neįkainojamos.
Apie tai kalba ir palyginimas apie vynuogyno savininką, kuris nuo pat ankstaus ryto eina ieškoti darbininkų savo vynuogynui, vėl sugrįždamas kas kelias valandas, kol dar šviesu ir įmanoma darbuotis. Paskutiniai darbininkai pasamdomi, likus vienai valandai…
Kokia prasmė samdyti darbininkus, likus valandai iki saulės laidos?
Šioje vietoje susidaro įspūdis, kad visame šeimininko elgesyje nėra logikos: kokia prasmė samdyti darbininkus, likus valandai iki saulės laidos? Kol jie atvyks į vynuogyną, pasiims įrankius, gaus prižiūrėtojo nurodymus, ateis vakaras, ir bus laikas baigti darbą. Todėl kyla įtarimas, kad šis pasakojimas kalba apie ką kita, kad darbininkų ieškančiam šeimininkui labiau už vynuogyną ir galimą pelną rūpi žmonės bei jų žmogiškasis orumas.
Palyginimo centras yra atlyginimo išmokėjimas. Apstulbina šeimininko sprendimas: pradėti nuo mažiausiai dirbusiųjų. Tuojau seka kitas nelogiškas poelgis: už vieną darbo valandą sumokėti, kaip už dvylika. Jau tada derėtų suvokti, kad tai ne atlyginimas, o dovana.
Darbininkų ieškančiam šeimininkui labiau už vynuogyną ir galimą pelną rūpi žmonės bei jų žmogiškasis orumas.
Natūralu, kad nešusieji visą dienos ir kaitros naštą pagrįstai tikisi priedo prie sutarto atlyginimo. Juk negalima jų nuvilti!… Deja ir čia jų laukia staigmena: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu“. Šeimininkas nieko neatima iš pirmųjų, bet prideda kitiems. Jis nėra neteisingas, bet dosnus, sukurdamas naują vertikalę mūsų rinkos užvaldytame pasaulyje: žmogus svarbiau už rinką, o žmogaus orumas aukščiau už dirbtų valandų skaičių.
Faktiškai tai mums beveik nežinomas pasaulis, kuriame viskas tvarkoma, remiantis solidarumu, pagrįsta mokėjimu duoti ir dovanoti bei rūpesčiu silpnaisiais. Tai gyvenimas, paremtas gerumu, kai teisingumas kyla iš meilės.
Jėzaus pasakojimas apie Dievą, kurį pagarbina keturi penktadaliai darbininkų, netikėtai gavusių nepelnytą užmokestį, jaudina. Žmogiškasis teisingumas rūpinasi duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tuo tarpu Dievo teisingumas duoda kiekvienam tai, kas yra geriausia. To nepadarytų joks verslininkas, tačiau Dievas nėra verslininkas. Jis neskaičiuoja nuopelnų, bet dovanoja, nesuvedinėja sąskaitų, bet visuomet nustebina.
Bene sunkiausia šiame palyginime suprasti ir priimti nuo pirmosios valandos besidarbavusiųjų situaciją. Kaip tik su jais mes paprastai mėginame sulyginti save. Kyla pagunda sakyti, jog jiems nebuvo jokios naudos, išskyrus didesnį atliktą darbą. Ar tikrai verta tiek aukotis?
Vis dėlto kaip tik čia slypi didelė nauda bei garbė: padaryti gyvenimo istorijos vynuogyną gražesnį, įkvėpti daugiau gyvybės savo aplinkoje, taip tampant panašiais į Dievą. Tai jau privilegija, kurią tikrai ne kiekvienam lemta suvokti.
Viešpats tikrai ateis, galbūt, net temstant…
Nors, ko gero, dažniausiai mes esame panašūs į paskutinės valandos darbininkus, stovinčius ir laukiančius, bet žinančius, kad Viešpats tikrai ateis, galbūt, net temstant…
Tai irgi duoda drąsos…
