Tai spalvinga, nuotaikinga ir šmaikšti knygelė patiems mažiausiems, kurie dar tik mokosi pažinti skaičius. Tą padaryti padės vabalas žygis, jo draugai ir... pradingusios kojos.
Mokytis niekada nebus per anksti
„Tikriausiai teko girdėti posakį: mokytis niekada nevėlu! Prie jo galima pridėti tęsinį – ir ne per anksti“, – taip S.Paltanavičius užsimena apie mokymosi nuo pat ankstyvų dienų svarbą. Ne vieną pažintinę knygą vaikams parašęs gamtininkas tiki, kad nuoširdžiai ir atsakingai parašyta knyga padės net pačiam mažiausiam vaikui atrasti naujų ir nežinomų dalykų. „Iš tikro knygos ir knygelės mažiausiems yra ne linksminančios, o auklėjančios, mokančios, supažindinančios su pasauliu.
Būkime atviri: tėvai tą ne visada moka arba tam ne visada skiria savo „brangaus“ laiko, todėl galima pasitelkti pagalbininką – knygą. Jei autorius ją rašė labai atsakingai, net pats mažiausias žmogiukas atras ir supras didžiausias pasaulio tiesas: kokia brangi yra vabalo ar slieko gyvybė, kokia graži paprasta pilka rupūžė ir augančios, nenuskintos gėlės“, – taip gražiai ir nuoširdžiai atsiliepia autorius.
Kalbant apie vaiko nuo 3 metų įvedimą į gamtos ir žinių pasaulį autorius tėveliams pataria pradėti nuo savęs: „Labai sunku atsirinkti tai, ko nori išmokyti, ką nori perteikti, nes tam žmogiukui dar reikia atrasti viską. O pradėti reikia nuo savęs... Jei su vaiku kasite žemę ir ieškosite slieko, tada jį apžiūrėsite ant savo ar jo delno ir paleisite, tai ir bus tinkamiausias „metodas“. Vaikas viską stebi ir žino: jei jo tėvams nesvarbu, jei jie nesiklaupia ar nesilenkia prie surasto daiktelio, vadinasi, tas daiktelis neįdomus. Jei taip pat neįdomus antras, trečias daiktelis, daugiau jų gali visai neprireikti, nes vaikas nusivylė viskuo – randamais daikteliais ir savo tėvais. Taip būna labai dažnai“, – tikina S.Paltanavičius.
Knygos „Mano kojos buvo trys“ idėja rašytojui kilo „netyčia“
Paklaustas, kaip gimė idėja sujungti skaičiavimą su vabalų pasauliu, rašytojas teigia, kad visai „netyčia“. „Šios knygelės idėja šįkart atėjo „netyčia“, nežinia, iš kur. Nepasakysiu, ko joje daugiau: gamtos ar skaičiavimo, ko gero, visa tai vientisa ir bendra, lyg linksmas pasikalbėjimas ar žaidimas.“ Žinome, kad žaidimo forma mokyti vaikus neretai pasiseka labiau negu pasisodinus ir mokant skaičiuoti. Autorius mano, kad tokie žaidimai padeda. „Juk sakome: žaidžiame ir mokomės. Net žvėrių vaikai – kad ir vilko ar lapės – žaisdami išmoksta medžioti. Ką ten kalbėti apie mus. Tačiau yra svarbesnė užduotis už skaičiavimą – pastebėti. Būtent – pastebėti, atkreipti dėmesį ir skaityti, skaičiuoti...“ – rašytojas skatina tėvelius ir vaikus įsistebėti ir įsiklausyti į aplinką.
Knygos „Mano kojos buvo trys“ iliustracijos išraiškingos, spalvingos ir nuotaikingos. Tai jau ne pirmoji knyga, kurią S.Paltanavičius sukūrė su iliustratore Reda Tomingas. Jaučiamas akivaizdus susikalbėjimas tarpusavyje, todėl į iliustravimo procesą rašytojas beveik nesikiša.
Įsijausti į trimečio, penkiamečio pasaulį yra sunku. Bet tai – knygos sėkmės raktas.
„Su Reda Tomingas esame paruošę tikrai gražų pluoštą knygų, todėl aš niekada neabejoju tuo, ką ji pasiūlys, žinau, kad jos iliustracijose nėra bevardžio paukščio ar vabalo, kad juos visus bus galima atpažinti. Savo kojų suskaičiuoti negalintis vabalas tikrai nėra iš entomologijos vadovėlio. Bet jis yra toks ypatingas, iš karto tapęs centrine knygos figūra. Sakykit, ką norit, bet tokio vabalo žygio nenusipieši iš gamtos, turėsi sugalvoti, sukurti pats... Taip Reda ir padarė“, – pasakoja autorius.
Selemonas, paklaustas apie iliustracijų vizijos perteikimą R. Tomingas, teigia, kad jis atsakingas už tekstą, o iliustratorė – už knygos vaizdinį pateikimą.
„Yra du bet kurios knygos vaikams pasauliai: tekstinis ir vaizdinis. Aš atsakingas už pirmąjį – tekstą. Kokios bus iliustracijos – ne mano valioje, nors ir įsivaizduoju, kaip atrodo vienas ar kitas knygos veikėjas. Deja, pats piešti nemoku, o štai Reda Tomingas mano tekstus perskaito taip, kad gimsta pačios tinkamiausios iliustracijos, už tai dailininkei esu labai dėkingas“, – dėkingumą Redai Tomingas išreiškia rašytojas.
Kviečia vaikus viską stebėti, matyti, atrasti ir prisiminti
Rašant knygą dažnai siekiama skaitytojui perteikti kokią nors žinią. Vaikų literatūroje tai ypač svarbu. Dauguma knygų vaikams turi bent vieną tikslą – pralinksminti, suteikti žinių, perteikti svarbią žinutę ar žinutes, kurios dažnai susijusios su socialinėmis ar aplinkosaugos problemomis.
„Tų žinučių žinelių daug, bet viena svarbiausių – ne skaičiavimas, o kvietimas viską stebėti, matyti, atrasti ir prisiminti. Nesiekiu ko nors mokyti, tam rašomi vadovėliai. Su mama ar tėte knygelę skaitantis vaikas tikrai mielai atras visus tuos užkaborius, visus vabalo ir jo kaimynų įpročius, gebėjimus, žinojimus ir nežinojimus. Jei taip įvyks, tikslą laikysiu pasiektu“, – teigia autorius.
Tik iš skaitančio vaiko užaugs skaitantis, vadinasi – išsilavinęs, žmogus. Tokių ir reikia mūsų visuomenei.
Rengti edukacines ir grožines knygas vaikams, akivaizdu, rašytojui nėra sunku. Tačiau, paklaustas apie tinkamą balansą tarp pramogos ir edukacijos knygose, S.Paltanavičius linksmai atsako: „Tokio balanso mano knygose nėra, nes aš niekada neleisčiau sau jokių pramogų, o edukacija... kaip čia pasakius – su tuo reikia būti labai atsargiam! Nes jei perlenksime lazdą ir švelni, jauki edukacija taps didaktika, knyga praras prasmę. Jei rašytojas mano, kad jis žino labai daug ir yra toli nuo vaikų – turiu omenyje ne amžių, – geros knygos neparašys.“
Rašytojas nevengia duoti ir patarimų būsimiems vaikų literatūros autoriams: „Patikėkite: įsijausti į trimečio, penkiamečio pasaulį yra sunku. Bet tai – knygos sėkmės raktas. Ir dar – vaikui negalima meluoti, kalbėti su juo kaip su vaiku. Gal tai skamba keistai, bet rašytojas turi jaustis su juo vienaamžis ir kalbėtis draugiškai, kaip su geru draugu“, – pasakoja vaikų mylimas gamtininkas.
Kurti labiausiai įkvepia vaikai
Ne kiti vaikiškų knygų autoriai, ne jų parašyti kūriniai rašytoją labiausiai įkvepia kurti. S.Paltanavičius sako, kad kol kas nėra sutikęs nė vieno autoriaus, kuris keistų jo supratimą apie vaikų literatūrą: „Nesakau, kad jų nėra... tikrai kažkur yra, ir rašo jie tomis kalbomis, kurių aš nemoku. Tačiau puikių idėjų visada randu suaugusiųjų knygose, moksliniuose veikaluose apie gamtą ir, žinoma, bendraudamas su vaikais. Bendravimas įkvepia labiausiai ir padeda susigaudyti vaikų pasaulyje.“
Nepaisant to, autorius su malonumu prisimena savo vaikystės dienaS.Paklaustas apie didžiausią įspūdį palikusias knygas, be jokių abejonių atsako: „Atrasti pasaulį man padėjo profesoriaus Tado Ivanausko knygos, skirtos visiems Lietuvos žmonėms. Susiraskite „Gamtininko užrašus“ ir perskaitykite – atidžiai, palengva, įsivaizduodami... ir suprasite, koks jų poveikis ir kokia vertė.“
Skaitantis vaikas yra visko pradžia
Rašytojai rašo tam, kad maži ir dideli nenustotų skaityti knygų, tobulėtų. Knygų skaitymas gali būti ir yra geras laiko praleidimas, o kartu ir žinių turtinimas, todėl dviejų Metų knygų autorius drąsiai teigia: „Sakysiu tiesiai: tik iš skaitančio vaiko užaugs skaitantis, vadinasi – išsilavinęs, žmogus. Tokių ir reikia mūsų visuomenei... Išeitų – skaitantis vaikas yra visko pradžia.“
Tam, kad mažieji ir toliau domėtųsi gamta ir skaitytų, S.Paltanavičius tikisi išleisti dar daugiau knygų. „Tikiuosi, kad knygų dar bus, kai kurios jų pakeliui. Yra dar daug laukiančių temų, susitikimuose su vaikais išgirstu, kas jiems būtų įdomu. Taigi, ketinu dirbti toliau.“
