Šioje stilistiniu požiūriu kiek neįprastoje knygoje ji pasakoja tarpusavyje susijusių epizodų seriją apie atsitiktinumus, kurie stipriai išmuša žmones iš įprastų gyvenimo vėžių. Jie iš po kojų ištraukia pasaulio aiškumą ir rišlumą teikiantį kilimėlį ir užduoda klausimą – kaip gyventi su tokiomis patirtimis po tokių įvykių?
Jie iš po kojų ištraukia pasaulio aiškumą ir rišlumą teikiantį kilimėlį ir užduoda klausimą – kaip gyventi su tokiomis patirtimis po tokių įvykių?
Selja Ahava – rašytoja, dramaturgė ir scenarijų autorė, ne tik Suomijoje įvertinta įvairiais apdovanojimais ir premijomis – pelniusi Europos sąjungos literatūros apdovanojimą. Romanas „Iš dangaus krintantys dalykai“ – pirmoji proga lietuviškai susipažinti su šios rašytojos kūryba. Knygą vertė Urtė Liepuoniūtė, išleido leidykla „Homo Liber“. Į šią knygą dėmesį atkreipė ir geriausios verstinės knygos rinkimų komisija, įtraukdama „Iš dangaus krintantys dalykai“ į vertingiausių 2017 metais išleistų, knygų sąrašą.
Keturi romano epizodai pasakojami iš skirtingų šeimos narių perspektyvų, skirtinga forma, kalba, pasitelkiant pasakų motyvus – visa tai kuria netikėtą, įdomų teksto audinį. Pasirinkta knygos forma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pretenzinga, tačiau tai apgaulingas įspūdis. Knyga nors ir liūdnoka, bet skaitosi maloniai, lengvai, žavėdama herojų minčių keistomis trajektorijomis.
Pirmoji ir paskutinioji romano dalis pasakojama iš vaiko perspektyvos – Saros, kurios mama netikėtai žūva nuo iš dangaus nukritusio ledo luito. Beveik tuo pačiu metu Saros teta laimi pagrindinį loterijos prizą. Kokia tikimybė, kad vieną šeimą vienu metu užgrius tokių sėkmių ir nesėkmių lavina?
Aštuonmetei Sarai mamos mirtis tarsi mįslė, kuriai ji turi rasti tinkamą atsakymą. Jos vaikiškos mintys, kiek neįprasti suaugusiajam pamąstymai apie gyvenimą ir supantį pasaulį mainosi su prisiminimais apie mamą, kurių ji visai nenori ištrinti iš savo atminties.
Anaiptol, ji iš visų jėgų stengiasi, kad mama jos galvoje liktų tokia, kokia buvo: kokia ji būdavo ryte, darbe, obelyje, pasipuošusi ar kasdienybėje, kaip kvepėdavo jos pirštai, koks būdavo jos balsas. Vieniša, košmarus naktimis sapnuojanti mergaitė, laukianti jau kelerius metus bent kokio ženklo iš mirusios mamos, galiausiai manosi ją sutikusi vaiduoklio pavidalu. Sara bando suprasti, kaip taip atsitinka, kad minkšta ir švelni kaip vilnonis megztinis, į viršūnes kopusi, drabužius priešais ugnį šildžiusi, meškų varpeliais skimbčiojusi, permirkusi nuo upė vandens ir šokoladą dievinusi mama tapo šiurpiu nakties vaiduokliu.
Saros linija kiek primena Lewiso Carollo „Alisą iš stebuklų šalies“. Ne tik dėl to, kad šios abi mergaitės dalinasi savo vienatve ir mintimis su galybe keistų personažų, bet ir kad abiejuose pasakojimuose galima įžvelgti mažos mergaitės brendimo kelionę į suaugusiųjų pasaulį. Tiek Sara, tiek Alisa savo augančiuose, besikeičiančiuose kūnuose jaučiasi nepatogiai, kartu siekdamos suvokti supančio pasaulio dėsnius, aplink jas gyvenančių žmonių žaidimų taisykles, netgi mirtį. Abiejų knygų viena iš pagrindinių žinučių – jog pasaulis yra išprotėjusi vieta, kurioje lūkesčiai dažnai būna apviliami.
Saros tėvas po žmonos žuvimo tarsi kuriam laikui užstringa laike, nuo skaudžių prisiminimų pasislėpęs milijonierės sesers Anu dvare, vengdamas savo senųjų namų ir kasdien internete ieškodamas pasaulio nenuspėjamumo įrodymų. Tarsi to nepakaktų, Anu antrą kartą laimi „aukso puodą“ ir po šios žinios nuo šoko užminga savaitę užsitęsusiu miegu.
Antrasis romano epizodas pasakoja apie BBC moksliniame dokumentiniame filme nusifilmavusį Škotijos žveją Hamišą Makėjų, kuris tituluojamas kaip daugiausiai žaibo iškrovų patyręs europietis – į jį žaibas trenkė net keturis kartus, o jis vis tiek išliko gyvas.
Anu, atsigavusi nuo šoko ir pamačiusi per televiziją šį filmą, nusprendžia parašyti laišką Hamišui, tikėdamasi kartu su juo rasti paaiškinimus dėl juos ištikusių atsitiktinumų virtinės, prieštaraujančių bet kokiai sveikai logikai, tikimybių teorijoms ir pan. Jųdviejų susirašinėjimas vis šiltėja: Ana pateikia vis naujai rastas panašias į jų istorijas, o Hamišas dalijasi mintimis apie savo ir žmonos kasdienybę bei vietinių kaimo žmonių apkalbomis apie jį patį. Abu likimo apdovanotieji tarsi turi vieną jungiamąja giją – kaltės, sutrikimo jausmą, kurį jie abu jaučia dėl to, kad sėkmė juos ištiko begėdiškai daug kartų, kai tuo tarpu jų netolimoje aplinkoje kažkas išgyvena skaudžias netektis, tragedijas. Atrodo, tiek užtenka, kad du iki šiol vienas kito nepažinę žmonės, gyvendami skirtingose šalyse, vienas dvare, kitas žvejo namelyje, staiga atrastų svarbų juos siejantį bendrumo jausmą.
„Kartais užgriūna dangus, kartais prasmenga žemė. Kartais ištinka tokia nesuvokiama laimė, kad sunku įstengti gyventi toliau.
Kartais kas nors nutinka – vieną vienintelį kartelį – tačiau visą likusį gyvenimą suki galvą, kodėl. Kartais nieko nenutinka, ir visą likusį gyvenimą mąstai, kodėl gi nenutiko.“
Trečioji knygos dalis sukasi aplink naująją Saros pamotę Kristą, besistengiančią prisijaukinti tiek Pjuvenų namą su visomis jo praeities istorijomis ir vaiduokliais, tiek savo naująja šeimą. Be to, Krista, pasak daktarų, laukiasi neįgalaus kūdikio, kurio galūnės susijungusios į vieną. Nusprendusi nekreipti dėmesio į medikų rekomendacijas atsisakyti tokio kūdikio, ji nusprendžia visgi gimdyti undinėlę ir tyliai tikisi stebuklo, jog viskas kažkaip susitvarkys. Žemiškajame pasaulyje Krista nesitiki iš aplinkinių paramos ar supratimo – sunkiomis akimirkomis ji prašo pagalbos iš dangaus.
Knygoje „Iš dangaus krintantys dalykai“ autorė daug dėmesio skiria perteikti žmogaus santykiui su namais, kuriuose jie gyvena. Namai net turi savo vardus Pjuvenų namas (sveikas namas, kurio sienos prikimštos pjuvenų, o konstrukcijos kvėpuoja) ir senas dvaras Perdideliasodis (nes dvaras su penkiolika miegamųjų tokiai mažai tetai buvo gerokai per didelis), kurį teta Anu nusprendė įsigyti laimėjusi loterijoje.
Romanas parašytas vadovaujantis klasikine pasakų kūrimo dramaturgija.
Apie namus ir juose esančius daiktus pasakojama lyg apie gyvas būtybes, kuriuos kartais reikia prisijaukinti, kurių glėbiuose kartais glaudžiasi, kartais slepiasi šių namų gyventojai, ieškodami užuovėjos nuo juos užklupusių gyvenimo negandų ar sėkmių, su kuriomis taip pat reikia išmokti gyventi: „Gal namai ir juose gyvenantys žmonės turi tokį ryšį: namai kvepia savo gyventojais, o gyventojai – namais.“
Romanas parašytas vadovaujantis klasikine pasakų kūrimo dramaturgija, istorijas nutraukiant svarbiausiuose taškuose, todėl skaitytojas taip ir nesužino, kokį kūdikį visgi pagimdys Krista, arba – kur iškeliavo teta Anu, nes čia kaip ir pasakose, istorija baigiama aptikus pilną brangenybių lobį ir su juo iškeliavus už jūrų marių. Nepaisant knygoje aptinkamų nuorodų į brolių Grimmų pasakas, pats romanas visgi labiau primena Hanso Christiano Anderseno subtilų, išmintingą pasakojimo toną ir braižą. Kaip ir Andersenas, autorė sugeba integruoti nuostabą, stebuklus į kasdienį gyvenimą. Jos rašymo stilius toks paprastas ir lakoniškas, kad, viena vertus, magiškieji pasakojimų elementai yra visiškai pagrįsti, natūraliai integruoti, o antra vertus, žmogaus tragedijos, pasitelkiant pasakų magiją, yra sušvelninamos. Manau, kad viena iš šios knygos sėkmių, jog autorei pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp stebuklų ir žemiškų dalykų, tarp romano stilistinių vingrybių ir paprastumo.
„Iš dangaus krintantys dalykais“ – atmosferinis kūrinys, persmelktas liūdesio, vaiduokliškų vaizdinių ir šiurpiųjų pasakų epizodų. Skaitant šią knygą – tuo pat metu ir baugu, ir graudu, ir šilta. Ši knyga aprėpia daug daugiau temų, negu parašyta jos anotacijoje.
Tai knyga ne vien apie atsitiktinumus, tai knyga ir apie vienatves, kuriomis kiekvienas šios knygos herojus dalijasi su savo vaiduokliais, apie juodus šiukšlių maišus, kurių kartais prireikia supakuoti praeičiai, apie dalykus, kuriuos laikas gydo ir kurių ne, apie stebuklus, kurie kartais nukrenta iš dangaus, kartais pramuša namo sieną, kartais išplaukia jūros vandeniu iš moters įsčių... Romano pabaiga, nors ir neaiški, tačiau ji suteikia viltį, kad pasaulis tęsiasi, nepaisant to, liūdime mes ar ne, ir kad jame toliau vyksta įvairūs dalykai – ne visada tinkamu metu, laiku, netinkamose vietose, o praeities vaiduoklių baterijos vėliau ar anksčiau išsikrauna.
Selja Ahava knygą „Iš dangaus krintantys dalykai“ išdrįsčiau rekomenduot tikrai ne visiems – labiau vertinantiems stilistiškai įdomų pasakojimą, nesibaidantiems skandinaviško niūrumo ar tiesiog ieškantiems kiek kitokio, neįprasto tekstinio audinio. Ši keistai graži knyga – vienas nuostabesnių atradimų šiais metais.
