Šiandien mano draugai Charkive pateko į rusiškų „gradų“ apšaudymą. Sviedinys sprogo už kelių dešimčių metrų nuo jų, pataikydamas į iš paskos važiuojantį automobilį. Penkios sekundės išgelbėjo jų gyvybes. Jie ne kariškiai. Jie dailininkai. Jauni populiarūs dailininkai. Prieš karą jie rengė parodas, gyveno menininkų gyvenimą. Po rusų invazijos liko mieste, užsiima savanoriška veikla – išvežioja po miestą produktus ir vaistus, padeda civiliams. Dabar jie pateko į apšaudymą.
Šiandien į apšaudymą Charkive gali pakliūti bet kas ir bet kur: rusai miestą apšaudo chaotiškai ir be paliovos, smūgiuoja į gyvenamuosius kvartalus, miegamuosius rajonus, mokyklas, ligonines, vaikų darželius. Visą laiką girdėti sprogimai. Dabar tai mūsų tikrovė. Tiesa, miestas nebijo, toliau gyvena savo gyvenimą. Tiesiog dabar tas gyvenimas vyksta po „gradų“ salvėmis.
Charkivas yra visai netoli Rusijos sienos. Taigi rusų kariai čia pasirodė jau pirmąją karo dieną. Atrodė, kad miestą planavo užimti greitai ir praliedami mažai kraujo. Jau pirmą dieną rusų tankai išniro aplinkiniuose keliuose miesto prieigose. Ten jie ir buvo supleškinti. Apskritai miesto gynyba pasirodė gana efektyvi – rusų į miestą neįleido, tos jų grupės, kurios prasiveržė į Charkivą, buvo sunaikintos. Apsupti miesto taip ir nepavyko, aplinkui patį Charkivą ukrainiečiai sudegino milžinišką kiekį rusiškos technikos ir sunaikino daug priešo gyvosios jėgos. Neįstengę miesto užimti puolimu, rusai pradėjo jį naikinti aviacija ir raketomis. Tačiau praradę virš Charkivo daug lėktuvų, dabar jie skraido ne taip noriai. Vis dėlto ir toliau bombarduoja gyvenamuosius namus, taip norėdami atkeršyti miestui, kuris nepasiduoda.
Miestas toliau funkcionuoja. Veikia visos komunalinės tarnybos, iš visos šalies į Charkivą keliauja humanitarinė pagalba, evakuojami civiliai gyventojai. Jeigu negirdėtum netylančių apšaudymo garsų, gali pasirodyti, kad miestas gyvena įprastą gyvenimą. Tiesa, žmonių gatvėse nėra daug. O sugriautų pastatų vis daugiau. Po pietų gatvės ištuštėja – Charkivo gyventojai ruošiasi komendanto valandai. Naktį tylos periodus nutraukia galingi sprogimai, karts nuo karto sirenos skelbia oro pavojų. Labiausiai kenčia didysis miesto miegamasis rajonas Saltivka – rusai raketomis tiesiog šluoja daugiaaukščius pastatus. Būtent čia šiandien vos neįkliuvo mano draugai.
Ryte susisiekiu su pažįstamu kunigu, kuris apsistojęs būtent ten – didžiausių apšaudymų zonoj, klausiu, kaip laikaisi. „Šiaip taip“, – atsako jis. „Ar šeštadienį bus mišios?“ – klausiu. „Žinoma, – atsako jis, – žinoma.“
Nežinau, kaip šis karas pateikiamas Vokietijoje, kaip jis rodomas, kas apie jį pasakojama. Mačiau kai kurių politikų pareiškimus, kurie pasisako už tai, kad „NATO nesikištų į Ukrainos konfliktą“. Tai yra ne į karą, ne karą su agresorium, o į „konfliktą“. Tiesą sakant, manęs tai ypatingai nestebina.
Per pastaruosius aštuonerius metus, nuo Krymo aneksijos, turėjau daugiau nei pakankamai galimybių pamatyti, kaip Vokietijos, Prancūzijos ar Šveicarijos piliečiai kaskart randa vis naujų būdų, kaip daiktų nevadinti tikraisiais vardais. Kaip antai, nevadinti Rusijos šalimi agresore, nevadinti Putino nusikaltėliu, nevadinti karo Donbase Rusijos – Ukrainos karu. Matėme, kaip Vakarų vyriausybės toliau prekiauja su Kremliumi, tuo pat metu kalbėdamos gražius žodžius apie laisvę ir demokratiją.
Nežinau, kada baigsis šis karas ir kokią kainą būsime priversti sumokėti už savo pergalę. Bet jau dabar noriu pasakyti apie Vakarų kolektyvinę atsakomybę už visa tai, kas čia vyksta. Jūs per ilgai ir per begėdiškai prekiavote su nusikaltėliais, jūs per ilgai rinkotės tarp principingumo ir savojo komforto, pamiršdami visus partnerystės įsipareigojimus, jūs per ilgai leidote rusų propagandai užpildyti savo protus melu apie „ukrainiečių nacistus“ ir pilietinį konfliktą Ukrainoje.
Manau, kad po visko, ką rusai padarė su Mariupoliu, Charkivu, Černihivu ir kitais Ukrainos miestais, jokių kompromisų požiūryje į šiandieninę Rusiją negali būti. Nes tai nėra Rusijos armijos karas su Ukrainos armija. Tai Rusijos armijos karas su Ukrainos tauta. Tai, kas vyksta, yra tikras Ukrainos tautos genocidas. Rusai sąmoningai, planingai ir ciniškai naikina civilius gyventojus, griauna infrastruktūrą, bombarduoja mokyklas, teatrus, muziejus, bažnyčias, gyvenamuosius namus.
Tai ukrainiečių tautos naikinimas. Ir už tai rusams būtinai teks kolektyvinė atsakomybė.
Tai ukrainiečių tautos naikinimas. Ir už tai rusams būtinai teks kolektyvinė atsakomybė. Čia reikėtų suprasti vieną dalyką – šiame kare labiausiai kenčia miestai, kurie net ir po karo Donbase buvo gana lojalūs Rusijai, iki paskutinės akimirkos stengęsi atskirti Putiną ir Rusijos žmones. Tačiau per šias tris savaites Rusija padarė viską, kad sugriautų paskutines rusakalbių rytų ukrainiečių iliuzijas dėl Rusijos Federacijos gyventojų.
Mus žudo ne kažkoks abstraktus Putinas – mus žudo konkretūs šalies agresorės piliečiai, kurie čia atvyko būtent su šiuo tikslu – mus nužudyti. Kitaip to nepavadinsi.
Kremlius gali kiek nori skleisti paistalus apie „denacifikaciją“, bet visi šie idiotiški kliedesiai praranda prasmę, kai matai rusų subombarduotą teatrą Mariupolyje.
Pabaigai noriu pasakyti tiek. Mieli europiečiai, neturėkite iliuzijų – tai ne lokalus konfliktas, kuris užsibaigs rytoj. Tai Trečiasis pasaulinis karas. Ir laisvas civilizuotas pasaulis neturi teisės jį pralaimėti. Jei jis tikrai laiko save laisvu ir civilizuotu.
Tekstą į lietuvių kalbą vertė Antanas A. Jonynas
