Istorijos centre – Tuvė Salivan, dirbanti naktinėje pamainoje Sovelio įlankos akvariume. Ji neseniai neteko savo vyro ir vis dar bando susitaikyti su mintimi dėl prieš kelis dešimtmečius dingusio aštuoniolikmečio sūnaus. Vieniša Tuvė užmezga netikėtą draugystę su akvariume gyvenančiu Ramiojo vandenyno didžiuoju aštuonkoju Marcelu, kuris ją paskatina grįžti į gyvenimą – įminti praeities mįsles, ativerti žmonėms ir gyventi toliau.
Pernai vasarą debiutantę Shelby Van Pelt leidinyje „Authorlink. Writhers&Readers Magazine“ pakalbino rašytoja, trumposios prozos meistrė Ellen Birkett Morris.
– Papasakokite apie savo rašymo patirtis. Ar turėjote mentorių, patarančių, kaip geriau rašyti? Gal ir tebeturite?
– Negalėčiau pasakyti, kad turėjau mentorių, bet mane supa ilgamečiai rašantys bičiuliai, negailintys kritikos, ir nuostabi kūrybinio rašymo grupė. Joje buvo keli pradedantieji autoriai, kurie tuo pat metu kaip ir aš ieškojo savo braižo. Be šių žmonių, man rodos, nebūtų pavykę ir man. Neįsivaizdavau, ką darau. Mes mokėmės vieni iš kitų.
– Jamesas Dickey yra sakęs, kad „Deliverance“ idėja jam kilo kaip vizija apie vyrą, stovintį kalno viršūnėje. Jo užduotis buvo nulydėti šį žmogų į slėnį. O kaip Jums kilo mintis parašyti būtent „Itin protingas būtybes“?
– Kilo kur kas ne taip poetiškai. Pasirinkti aštuokojį Marcelą kaip pagrindinį knygos veikėją mintis gimė pamačius internete vaizdo įrašą – kažkas nufilmavo nelaisvėje laikomą Ramiojo vandenyno didįjį aštuonkojį, kuris ne kartą bandė pasprukti iš savo rezervuaro. Man toptelėjo, kad jis būtų įdomus knygos personažas: apmaudu labai protingam padarui kiaurą dieną už storo akvariumo stiklo matyti žmones ir nuobodžiauti. Padariau prielaidą, kad aštuonkojis laiko save protingesne rūšimi ir išmano žmonių elgesį. Netrukus supratau, kad rašau istoriją apie žmones.
Pagrindinę žmogiškąją veikėją Tuvę įkvėpė mano mirusi močiutė, su kuria vaikystėje buvau labai artima. Kaip ir Tuvė, ji buvo stojiška švedė, atvira, darbšti, kepė naminius sausainius, bet buvo labai uždaro būdo, jai viskas visada buvo „gerai“, ji nuolat zuidavo tvarkydamasi ir ruošdamasi po namus, ypač mirus mano seneliui. Ji nugyveno gyvenimą laikydamasi nusistovėjusios tvarkos, name, kurį šeimai pastatė jos vyras. Niekada nesu mačiusi jos prarandančios savitvardą, ji visada buvo užsidariusi savo kiaute.
Romaną rašiau mąstydama, kas atsitiktų, jeigu mano močiutė užmegztų netikėtą draugystę su aštuonkoju ar kitu gyvūnu – ir tai jos gyvenimą apverstų aukštyn kojom.
– Aštuonkojis – drąsus pasirinkimas. Kaip kūrėte Marcelo personažą?
– Kartais juokauju, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau kaprizingas senukas, nes jo balsas, kurį suteikiau Marcelui, man atėjo labai natūraliai. Lengviausia buvo įsikūnyti į personažą, sunkiau – sugalvoti, kur nubrėžti fantastikos elementų ribą. Ar Marcelas turėtų mokėti kalbėti? Rašyti? Kaip jis turėtų bendrauti su žmogiškaisiais personažais? Kiek fizinių išdaigų galiu sau leisti? Tai buvo plonytė riba. Viename juodraščio variante aštuonkojis dirbo kopijavimo aparatu, bet vienas iš mano rašančių bičiulių pasakė: „Ne, to jau per daug.“
– Jums puikiai pavyko sukurti labai skirtingus personažus ir nuostabiai supinti jų gyvenimus. Kaip pavyko nepamesti pasakojimo gijų – naudojotės konspektais, rodyklėmis?
– Kartais pati stebėdavausi! (Juokiasi.) Nesu iš tų rašytojų, kurie iškart „turi“ siužetą, todėl dauguma susikertančių romano linijų atsirado bandymų ir klaidų keliu. Pabrėžiu – klaidų: buvau priėjusi daug aklaviečių, ne kartą teko „koreguoti kursą“. Kai jau turėjau juodraštį, su spaudos ženklų skaičiuokle apskaičiuodavau kiekvieną skyrių – ją naudodavau taisydama, vienodindama skyrių apimtį. Tai man padėjo suvaldyti stilių, be to, peržiūrėdama daug ką papildžiau.
Tiesą sakant, norėčiau dirbti kartotekoje. Kai pamatau susistemintų spalvotų kortelių nuotraukas – pavydžiu. Tai daug efektyvesnis būdas parašyti knygą, bet mano smegenys ne taip veikia. Beveik niekada neturiu gerų siužeto idėjų, jos atsiranda procese – tai šiek tiek panašu į bandymą pastatyti siloso bokštą virš grūdų krūvos. Neracionalu ir neefektyvu.
– Kiek laiko kūrėte „Itin protingas būtybes“?
– Viena vertus, kelerius metus, kita vertus – apie devynis mėnesius. Idėja kilo maždaug 2014-aisiais, paskui daug metų rašiau pirmus skyrius, su pertraukomis. Tiksliai net nepasakyčiau, kiek kartų perrašinėjau tuos du skyrius. Keičiau vardus, amžių, esamąjį laiką į būtąjį ir atvirkščiai. Buvau užstrigusi ties detalėmis, trukdė siekis tobulinti kiekvieną smulkmeną. O 2019 metų pabaigoje viena mano rašanti bičiulė atsidūrė tokioje pat padėtyje – ji irgi daug metų vargo su tuo pačiu rankraščiu, mudvi su ja sudarėme paktą – baigti rankraščius. Kas savaitę keisdavomės puslapiais, o turint terminą ir prievolę kas savaitę atsiskaityti daug lengviau priartėti prie pabaigos.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai? Ir kaip juos įveikėte?
– Skambės komiškai, bet didžiausia kliūtis buvo ta, kad aš tiesiog nežinojau, kaip rašomas romanas. Neturėjau jokio supratimo apie tokius istorijos elementus kaip veiksmas, siužetinė linija ir ritmas. Personažai ir balsai man atėjo lengvai, bet turėjau daug mokytis, kol suvokiau, kas yra struktūra. Esu be galo dėkinga kūrybinio rašymo grupei už tai, kad padėjo man išmokti šių dalykų. Daug padėjo ir knygos apie rašymą – pavyzdžiui, Jessicos Brody „Save the Cat! Writes a Novel“.
Kitas didelis iššūkis buvo tas, kad didžiąją dalį knygos parašiau pirmaisiais pandemijos mėnesiais, įstrigusi namuose su dviem mažais vaikais. Juos papirkinėjau užkandžiais ir „Netflix“. Pati vakarodavau iki išnaktų ir gerdavau per daug kavos. Žvelgdama atgal, džiaugiuosi, kad turėjau į ką sutelkti dėmesį, žinot, be minčių apie artėjančią pražūtį ir civilizacijos žlugimą. Ir neabejoju, kad rašymas tamsiuoju laikotarpiu pastūmėjo mane teisinga linkme.
– Pasikalbėkime apie darbo su redaktorium procesą. Kokių pakeitimų atlikote ar priešinotės taisymams?
– Atgauti rankraštį su daugybe taisymų gali būti sunku psichologiškai. Nors mano redaktorė yra viena maloniausių ir nuostabiausių žmonių pasaulyje, vis tiek jaučiausi apdujusi, kai pirmą kartą gavau jos suredaguotą rankraštį. Tad pirmas patarimas – nepulkite iškart atmesti taisymus, apsipraskite, jei tik turite tam laiko – atsidarykite dokumentą, perskaitykite, tada uždarykite ir leiskite nurimti emocijoms. Pamenu, pirmą kartą perskaičiusi kai kuriuos pasiūlymus pagalvojau „Nė už ką!“. Bet po kelių dienų supratau, kad redaktorės siūlymai labai geri.
Galutinį sprendimą ji visada palikdavo man, bet realybė tokia, kad bent jau tradicinėje leidyboje, kai pasirašai sutartį, tavo istorija tampa produktu. Tai, kas kadaise buvo tavo žodinis kūdikis, dabar yra grupinis projektas. Turėjau sau priminti, kad redaktorė išmano knygų rinką, be to, visi norime, kad knyga būtų parduota. Yra tam tikrų svarbių dalykų, dėl kurių niekada nesileisčiau į kompromisus pardavimų vardan, bet peržiūrėjusi redakcinius tekstus, supratau, kad yra daug mažesnių dalykų, su kuriais galiu sutikti.
Vienas ryškus pavyzdys – „fuck“ vartojimas. Tai žodis, kurį vartoju kasdieniame gyvenime. Prieš redagavimą mano tekste buvo bent trisdešimt „fuck“. Man tai atrodė normalu, bet redaktorė primygtinai ragino jų sumažinti ar net visiškai atsisakyti. Visą dieną peržiūrinėjau tas rankraščio vietas, rimtai persvarsčiau, sudariau alternatyvų sąrašą, erzinau rašančius draugus nuolatiniais prašymais pasakyti, ką mano. Galiausiai žodį palikau trijose vietose, kitur ištryniau. Ir žinote, ką? Redaktorė buvo teisi – knyga dėl to tik laimėjo.
– Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?
– Susibičiuliaukite su rašančių žmonių bendruomene. Šie žmonės jums reikalingi ne tik kaip skaitytojai ir informacijos šaltiniai, bet ir kaip sunkaus, vienišo užsiėmimo pakeleiviai. Su draugais rašyti ir publikuoti bus daug smagiau. Užsirašykite į kursus. Tai nebūtinai turi būti kažkas didingo, dauguma koledžų ir bibliotekų siūlo gerus kūrybinio rašymo kursus, jie palyginti nebrangūs ir visiems atviri. Ten sutikau keletą savo ilgamečių kritikos partnerių. Kursuose gavus rašymo užduotį „rašyk iš netikėto požiūrio taško“, tie mano pirmieji puslapiai vėliau tapo „Itin protingų būtybių“ įžanga!
Skaitykite savo rankraštį garsiai. Aptiksite sakinių, kurie monitoriuje atrodo nekaltai, bet ištarti „klumpa“. Galimai pastebėsite, kad netyčia pakeičiate ar praleidžiate žodžius, po taisymų proza tekės sklandžiau.
Išmokite priimti ir išsakyti kritiką. Apsikeitimas tekstais – puikus būdas tobulinti įgūdžius. Iš pradžių bus sunku priimti neigiamus atsiliepimus asmeniškai, bet paskui palengvės. Kai kreipiatės į agentus ar kai jūsų romanas atsiduria „Amazon“ ir „Goodreads“ recenzentų malonėje – geriau turėti storą odą.
Tačiau svarbiausia – išmokti atsirinkti, kas jums tinka. Yra tiek daug patarimų, kaip rašyti, tiek garsių rašytojų memuarų, straipsnių, patarimų ir „taisyklių“ apie tai, kas rašytojo gyvenimą daro sėkmingą. Jei jums tinka rašyti kasdien, taip ir darykite, bet jei tai jums kelia neproduktyvų stresą, ignoruokite tokius patarimus. Kai kurie žmonės rašo kasdien, nepabaigiamai – tai tik rutina virtęs įprotis... Kiti elgiasi priešingai – eina rašyti į kavinę. Prisimenu, maniau, kad man kažkas negerai, nes nepavyksta išnaudoti ryto valandų produktyviam rašymui, kaip, regis, darė visi kiti iki manęs. Bet aš nesu „rytinis“ žmogus. Ne man kūrybingai dirbti prieš patekant saulei. Darykite taip, kaip jums tinka.
– Po didžiulės „Itin protingų būtybių“ sėkmės – kokie sumanymai dabar kirba Jūsų galvoje?
– Tikiuosi, kad rašau antrą romaną. Dažnai girdėdavau, kad antras kūrinys autoriui sunkiausiais per visą jo karjerą, ir kol kas, sakyčiau, taip, man nelengva. Bet manau, kad iš dalies tai bandymas išsilaipinti po pašėlusio pastarųjų mėnesių „pasivažinėjimo“, kai romanas mane nusviedė į „Today" ir kitas laidas, pristatymus, susitikimus, interviu – visą tą verpetą. Patyriau neįtikėtinų dalykų, tokių nepanašių į mano tikrąjį gyvenimą. Nuo pandemijos laikų namuose su sportinėms kelnėm iki pasirodymų tiesioginiame eteryje – gerokas šuolis, todėl stengiuosi sau atleisti, kad kol kas sunku susikaupti.
