Literatūrologė Vitalija Maksvytė sako, kad debiutiniame L.Žutautės romane suaugusiesiems yra viskas, ko reikia gerai literatūrai, – įtampa, aštrios emocijos, dinamiškas, skirtingose erdvėse ir laikuose besivystantis siužetas, spalvingi, netikėti ir kartu labai pažįstami veikėjai, raiški, sklandi kalba.
Romano centre – dviejose realybėse įstrigęs reklamos dizaineris Andrius Antanas Tyla, babos visada šauktas tik Anciumi. Vienoje realybėje knygos personažas nori suprasti, kas iš tiesų nutiko vaikystėje ir vyksta dabar, o kitoje jis daro viską, kad tik išvengtų akistatos su Ja, ta, kurios kvapas, lyg šiurpus prisiminimas, persekioja Ancių nuo pat tos dienos, kai jo oda Mirakulio miške buvo paženklinta devyniais, kaitriau nei ugnis deginančiais apgamėliais.
Mintis apie siaubo romaną rašytojai kilo po keleto to paties žanro filmų peržiūrų, kuriuose įsiplieskė diskusija apie scenarijaus ypatumus ir ką juose reikėtų pakeisti, kad nebūtų įmanoma nuspėti pabaigos. „Tada ir kilo mintis, kad būtų visai įdomu sugalvoti tokį nužudymo būdą, kokio dar nėra knygose ar filmuose.
Mintis užrašiau į užrašų knygelę ir pasidėjau. Išsitraukiau po keleto metų, perskaičiau ir labai nustebau, nes tai, ką užsirašiau, buvo visai ne tai, ką prisiminiau užsirašiusi. Tačiau sėkla jau buvo pasėta, ji dygo dvejus metus, dar dvejus užtruko, kol romaną pabaigiau“, – per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje pasakojo L.Žutautė.
Per tuos dvejus metus siaubo romano eilutes keitė Kakės Makės istorijos, kurias Lina turėjo parašyti ir iliustruoti. Jas baigusi, pasakoja, perskaitydavusi du Stepheno Kingo siaubo romanus, kurie grąžindavę į siaubų pasaulį. „Kingą laikau savo įkvėpėju, man patinka, kad tik retai galiu nuspėti, kaip jo knygos baigiasi“, – sako knygų autorė ir priduria visada norėjusi parašyti knygą, kurią jai, siaubo romanų skaitytojai, pačiai būtų įdomu skaityti.
Leidau knygos veikėjams patiems kurti istoriją, neturėdama jokio specialaus rašymo plano. Neretai toji, herojų padiktuota istorija nustebindavo mane pačią.
„9 apgamėliuose“ galima rasti rašytojos vaikystės emocijų. Augusi namuose kartu su seneliais, Lina pripažįsta iš savo babos prisisėmusi kasdienės išminties lobių, kurie natūraliai, kartu su personažu – baba, atsidūrė knygoje.
Iš rašytojos vaikystės į romaną atkeliavo ir Peliksas: „Protinę negalią turintis vyras gyveno gretimame name. Man, vaikui, jis buvo labai keistas, gyveno ketvirtame aukšte, rūkydavo ir per langą mėtydavo cigaretes žemyn. Suaugęs vyras labai norėjo bendrauti su mumis, kiemo vaikais, tačiau mes jo bijojome ir, neslėpsiu, kartais paerzindavome.
Iš vaikystės liko jausmas, kad jis buvo kitoks ir kad jo veiksmus ne visada gali suprasti, norėjau tai perkelti į romaną. Pagalvojau, kad Peliksas gali tapti pirmąja auka, tačiau personažas išėjo įdomus ir netikėtas, nesinorėjo jo greitai paleisti, į jo lūpas galėjau sudėti žodžius, kurių niekas kitas nebūtų pasakęs, todėl nusprendžiau, kad jis gali „gyventi“ knygoje ir po savo mirties, kaip visateisis veikėjas“, – romano vingius šiek tiek atskleidžia L.Žutautė.
Dar viena asmeninė istorija, persikėlusi į knygą, teko veterinarui. Siaubo romane jo laukė ypatingas atpildas už žaidimą žmonių jausmais. „Prieš daug metų aš pati turėjau katiną, vardu Morkytis, o nemokša veterinaras nugydė jį taip, kad jis mirė kentėdamas. Labai tada pykau ir iš nuoskaudos kūriau visokius planus, kaip atkeršyti, – apipurkšti dažais jo veterinarijos kliniką ar ją padegti, visko prisigalvojau, bet, žinoma, nieko panašaus nepadariau, tačiau rašydama knygą supratau, kad galiu atkeršyti kitaip – perkelti savo pyktį į knygą. Neabejoju, kad bus tokių, kurie veterinarą atpažins“, – juokauja L.Žutautė.
Romane jai norėjosi paliesti tokius dalykus, kurie daro įtaką visam žmogaus gyvenimui: vaikystės traumos, nevykę sprendimai, dėl kurių gailimės iki pat mirties, neišsipildžiusios svajonės, pyktis, patyrus skaudžią netektį. „Norėjau, kad tai nebūtų tik paprastas siaubo romanas, bet kažkas daugiau, todėl leidau knygos veikėjams patiems kurti istoriją, neturėdama jokio specialaus rašymo plano. Neretai toji, herojų padiktuota istorija nustebindavo mane pačią“, – prisipažįsta knygos autorė.
Pagrindiniam romano personažui Andriui Antanui knygoje tenka svarbi užduotis – atskirti, kur yra gėris, o kur – blogis. „Vaikų knygose parodyti, kas yra geras, o kas blogas – daug paprasčiau, suaugusiųjų pasaulyje gėris nėra tik baltas, o blogis – tik juodas. Ir vienas, ir kitas turi daugiau spalvų, kartais netgi sunku atskirti – gėris gali atrodyti kaip visiškas blogis, o blogis – nuostabiausiu gėriu“, – įsitikinusi rašytoja.
Logiškai paaiškinti, kodėl svarbiausiu personažu ji pasirinko vyrą, o ne moterį, Lina negalėtų. Tik sako, kad knygoje jai reikėję itin koncentruoto asmens, į kurį galėtų sudėti viską, ką norėjo pasakyti. „Ancius tam puikiausiai tiko, o kaip atsvara jam atsirado ji – Mirakulio miško žiežmara“, – šypsosi ir priduria, kad knyga ją įtraukė į nuotykį, kuriam nuoširdžiai pasidavė.
Rašytoja neslepia ilgai kūrusi knygos pabaigą. „Parašiau gal dvylika skirtingų pabaigos variantų, kol pagaliau atradau, kaip mano pasakojimas turi baigtis. Kaip ir priklauso siaubo romanui, istorija visiems baigiasi liūdnai, tačiau, nepaisant visko, gėris kažkaip ima ir laimi. Gėris visada yra stipresnis už blogį. Norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų rinktųsi gėrį, net jei kartais tai pats sunkiausias pasirinkimas“, – sako pirmąjį savo siaubo romaną išleidusi rašytoja L.Žutautė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Ryte Ancius pabunda sustiręs į ledą. Už lango lyja lietus, net šniokščia, pavasaris stengiasi iš visų jėgų, kad žiemos neliktų nė pėdsako, o dar tik kovo pradžia. Senasis lovos čiužinys smarkiai įdubęs per vidurį, vietomis skylėtas, nė už ką ant tokio nemiegotų, tačiau dabar guli susirietęs į kamuolį ir nedrįsta pajudėti.
– Man reikia pas gydytoją, – nusprendžia Ancius. Tokie košmarai negali sapnuotis sveikam žmogui, gal tai koks smegenų auglys? Saulius, buvęs bendradarbis, amžinatilsį jam, irgi matydavo, ko nėra, sakydavo, kad vienoje jo akyje plaukioja šiukšlės. Bet čia… Čia ne šiukšlė akyje, čia daug daugiau… Čia visas sušiktas sąvartynas.
Jis lėtai nuleidžia kojas ant grindų. Skauda visą kūną. Nieko keisto, juk jau nebe studentas, kad miegotų ant ko papuola. Ir taip šalta, kad nejaučia kojų pirštų. Babos kojos šaldavo nepriklausomai nuo metų laiko. „Ateik po kaldra, – kviesdavo baba Ancių vakarais, – pasišildysim“, – sakydavo. Anciui labai patikdavo tokie vakarai, baba sulenkdavo kojas per kelius, Ancius ledines babos pėdas suspausdavo savo pėdomis arba šiltomis blauzdomis ir klausydavosi atmintinai žinomų istorijų apie babos jaunystę, kol imdavo merktis akys. Ir nė karto nesusimąstė, kas jai šildydavo kojas, kai jo nebūdavo šalia.
Ancius pasičiupinėja dešinį dilbį. Keista, kad šįryt apgamėliai tyli. Po tokio sapno jie turėtų mažų mažiausiai mausti lyg po bitės įgėlimo. Tačiau gal ir gerai, kad tyli. Juk turi žmogus teisę kada nors atsikvėpti. Ancius stojasi ir pasirąžo. Ačiūdiev, kad nepardavė babos namo, šita vieta jam patinka, viską gražiai sutvarkius, renovavus, bus tobula sodyba poilsiui nuo miesto šurmulio. Kažin ar vandens siurblys tebeveikia?
Ancius nueina į tualetą. Klozete plaukioja negyvas kirstukas. Jis dviem pirštais atsargiai suima pelę už uodegos ir išmeta pro langelį. Tada nusišlapina ir spusteli vandens nuleidimo svirtelę – nuvarva vos keli rudi lašai. Visai pamiršo, juk dar pats užsuko vandenį, kad vamzdžiai žiemą nesusproginėtų. Tiesiog rankas niežti imti ir viską sutvarkyti dabar pat.
Ancius jaučia, kad šita pakili darbinga nuotaika – tarsi tyla prieš audrą. Lyg mėginimas vienomis mintimis apie gražius ateities planus uždusinti, paslėpti ar bent atitolinti kitas mintis, žinojimą kažką siaubingo, kas tuoj tuoj turėtų įvykti. „Prašau, maldauju, dar kelias akimirkas laimės, dar kelias minutes tikėjimo, kad viskas yra gerai, kad nieko baisaus nenutiko, kol saldus saviapgaulės šydas galutinai nesuiro, nesudrisko, kol plika realybė dar netėškė į akis nenuginčijamų, nepaneigiamų faktų, kad štai, Anciau, čia tavo asmeninis pragaras, ir vartai į jį jau atkelti.“
Virtuvės langu ropoja musė. Palėpėje vieną vasarą jų buvo tiek daug, kad Ancius iš jų suvėrė karolius. Atsinešė siūlą, adatą, gaudė muses ir dar gyvas vėrė ant siūlo. Vienos vis tiek bandė skristi, kitoms pasisekė labiau – jos iš karto pakratė kojas, tačiau liko keletas užsispyrėlių, kurios išgyveno iki vakaro, matyt, irgi buvo kupinos saviapgaulės, o gal vilties, kad čia nieko tokio, kad pavyks ištrūkti, kad čia tik laikinas nepatogumas ir, jei labai stengsiesi, galų gale tau pavyks. „Kvailos musės“, – pagalvojo tada Ancius, tačiau iki šios dienos jį graužia sąžinė, kad šitaip pasielgė.
„Jau eik“, – liepa pats sau, ir nuo tos minties jį iš karto supykina. Pykina taip, kad net akyse sutavaruoja, jis parpuola ant grindų ir ima žiaukčioti. Žiaukčioja, kol iš burnos ima kristi žemė – juoda, riebi, byra ir byra, trumpas atokvėpis ir dar sauja, dar žiupsnis.
Rodos, tuoj uždus, nes kvėpuoti beveik neįmanoma – iš nosies tįsta snargliai, pro burną irgi neįkvėpsi. Ancius pargriūva ant šono, nusišluosto rankove snarglius. „Asilas!“ – netikėtai pats sau prajunka, nes tik dabar pastebi, kad striukė išvirkščia, pamušalu į viršų. Ką daugiau tokioje situacijoje galima daryti? Tik juoktis. O tada vos neužspringsta, iš akių pasipila ašaros, Ancius sužiaukčioja paskutinį kartą ir išspjauna auksinį Pelikso dantį.
