Į Vilnių atvyko latvių leidyklų „Jānis Roze“, „Latvijas Mediji“, „Zvaigzne ABC“ atstovės, prie jų prisijungė estų leidėjai „Helios“, „Postimees Kirjastus“, „Hea Lugu“, „Argo“. Pasak vizitą organizavusio Lietuvos kultūros instituto projektų vadovės Kotrynos Pranckūnaitės, kaimyninės šalys pirmajam gyvam vizitui po ilgo virtualių susitikimų etapo pasirinktos ne vien dėl geografinio artumo: „Planuodami Lietuvos literatūros sklaidos žingsnius, dažniau galvojame apie vadinamąsias „didžiąsias kalbas“: anglų, vokiečių, prancūzų ir panašiai. Tačiau turime pasistengti, kad mūsų rašytojų kūryba nebūtų „terra incognita“ ir artimiausiems kaimynams ir intensyvinti vertimo ir leidybos mainus“, – teigė K.Pranckūnaitė.
Besibaigiant vizitui pakalbinome dvi leidėjas iš Latvijos ir Estijos bei abi vertėjas apie vizito Vilniuje atradimus, palyginome pandemines visų trijų šalių leidybos rinkos realijas ir pasiaiškinome, kaip (ar) mes „perskaitome“ vieni kitus.
Lietuviškos knygos – latvių leidyklų bestseleriai
Latvių leidyklos „Jānis Roze“ direktorė ir Latvijos leidėjų asociacijos vadovė Renate Punka vizito metu tikėjosi platesnės Lietuvos literatūros lauko tendencijų apžvalgos ir jos lūkesčiai išsipildė su kaupu: „Per porą dienų Vilniuje sužinojome daug faktų, leidėjų ir vertėjų pristatymai buvo labai įkvepiantys ir tikrai galiu pasakyti, kad mano akiratis gerokai prasiplėtė“, – po vizito pripažino latvių leidėja.
Lietuvių, latvių ir estų leidėjai turėjo galimybę pasidalyti patirtimis. Pasak R. Punkos, tendencijos visur yra tokios pačios: skaitytojai labai vertina fiziniuose knygynuose perkamas popierines knygas, skaitmeninė leidyba vis dar užima labai mažą rinkos dalį.
Apie 80 proc. „Jānis Roze“ leidžiamų knygų sudaro vertimai iš įvairių kalbų, ši leidykla jau savo skaitytojams jau pristatė Undinės Radzevičiūtės, Rasos Aškinytės, Sigito Parulskio, Monikos Vaicenavičienės, Kotrynos Zylės kūrinius. Pasak R. Punkos, galima išskirti dvi pastarųjų dešimtmečių lietuvių autores, kurios sulaukia išskirtinio populiarumo Latvijoje: Jurgą Ivanauskaitę ir Kristiną Sabaliauskaitę. Jaunieji skaitytojai labai myli Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinį romaną „Sibiro haiku“ (ši „liels un mazs“ išleista knyga 2020 m. pelnė Jānis Baltvilks apdovanojimą už geriausią verstą knygą vaikams, taip pat buvo nominuota svarbiausiam Latvijos literatūros prizui už geriausią 2020-ųjų vertimą).
Didžiausia Latvijos leidykla „Zvaigzne ABC“ paskelbė, kad pirmasis Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ tomas ir naujausia Linos Žutautės „Kakės Makės“ serijos knyga „Kakė Makė ir draugystės šluota“ yra šios leidyklos 2020 m. bestselerių dešimtukuose. „Manau, kad lietuvių skaitytojai bent jau kol kas dar neskaito tiek latvių literatūros, nebent galėtume išskirti Noros Ikstenos „Motinos pieną“, – pastebėjo R.Punka.
Prie tokio lietuvių literatūros populiarumo Latvijoje yra svariai prisidėjusi Dāce Meiere, kuri išvertė kone visas iš aukščiau minėtų autorių knygų (išskyrus „Kakės Makės“ seriją, kurią verčia Marika Taube).
Latvių leidyklų atstovėms vizito Vilniuje metu D.Meiere pristatė Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, Vido Morkūno novelių ciklą „Pakeleivingų stotys“, Virginijos Kulvinskaitės romaną „Kai aš buvau malalietka“, naujausią Undinės Radzevičiūtės kūrinį „Grožio ir blogio biblioteka“ ir Laimono Briedžio knygą „Vilnius savas ir svetimas“. Vertėja mano, kad visi pristatyti kūriniai yra labai skirtingi, geri ir kokybiški tekstai, kiekvienas jų savaip gali būti įdomūs latvių skaitytojams.
Pasak D.Meierės, tai, kokias Lietuvos autorių knygas ji renkasi versti (ir siūlyti latvių leidėjams) lemia „sudėtinga jausmų, nuojautos ir racionalių argumentų bei sumetimų kombinacija“. „Reikia, kad knyga būtų lietuviška, bet ir ne per daug lietuviška ir suprantama ne tik lietuviams. Svarbiausia, kad tai tiesiog būtų gera literatūra, o tai yra bendražmogiškas dalykas“, – teigia D.Meiere.
Paklausta, kokius, jos manymu, vertingus latvių autorių kūrinius dar nesame skaitę lietuviškai (o turėtume), D.Meiere rekomenduoja Andros Neiburgos apsakymų rinkinį „Stumk, stumk“ (2004 m.) ir naują Andrio Kalnozolso romaną „Kalendorius mano vardas“ (2020).
Estijoje galėtų būti daugiau Lietuvos autorių knygų
Estų leidyklos „Helios“ projektų vadovė Sandra Saul jau kurį laiką domėjosi Lietuvos literatūra, vizitas Vilniuje jai padėjo geriau suvokti tai, kas vyksta mūsų šalies grožinės ir negrožinės kūrybos scenoje. „Turėjome labai gerų dalykinių susitikimų su kolegomis, pasikeitėme naudinga informacija. Manau, kad susipažinau su leidybos sistema ir gavau puikių kontaktų. Sakyčiau, dabar žymiai geriau suvokiu lietuvių literatūros situaciją ir turiu keletą idėjų, ką galėčiau su tomis žiniomis nuveikti. Tikiuosi, tie sumanymai virs realybe“, – vizitą Lietuvoje apžvelgė S.Saul. Beje, jau iki kelionės į Vilnių ji domėjosi keliomis negrožinės literatūros temomis ir atvykusi susipažino su bendraminčiais leidėjais.
„Visų trijų šalių leidėjai išgyvena tas pačias bėdas: per karantiną sumažėjo pardavimai knygynuose, kuriuos, kaip suprantu, bent jau Estijoje ir Lietuvoje iš dalies kompensavo elektroninė prekyba. Vis dėlto knyga mums visiems buvo tapusi bene vienintele nemodifikuota kultūros forma, tad galime sakyti, kad leidėjams pasisekė labiau nei kitiems kultūros operatoriams. Aš tikiu, kad pandemija pagerins mūsų visų skaitymo statistiką ir įpročius!”, – svarstė S.Saul.
Iki šiol „Helios“ leidykla nėra pristačiusi nė vienos Lietuvos autorių knygos, Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programos sąraše vertimų į estų kalbą taip pat yra labai nedaug. S.Saul pritaria, kad žinių apie mūsų šalies literatūrą Estijoje trūksta: „Mano subjektyvia nuomone, mes, estų leidėjai, galėtume daugiau nuveikti, nes matau, kad Lietuvos literatūra yra gausi ir įvairi, daro įspūdį ir tai, koks yra stiprus ir gyvybingas moterų rašytojų balsas. Intensyvesni kultūriniai mainai būtų vertingi abiem pusėms“, – teigė estų leidėja.
K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir kitų Lietuvos autorių knygų vertėja į estų kalbą Tiina Kattel vizito dalyviams pristatė knygas, kurios galėtų pratęsti kol kas negausų vertimų sąrašą: „Pasakojau apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ – nes reikia siūlyti ir klasikos, o iš šio laikotarpio beveik nieko nėra išversta. Taip pat pristačiau Tomo Venclovos „Vilnius: asmeninė istorija“ – labai nuoširdžią knygą, parašytą visų pirma ne lietuviams. Vilnius yra nuostabi, mistinė vieta ir norisi, kad apie ją būtų „normalių“ kelionių knygų su kultūriniu kontekstu, o ne tik tokių, kur sakoma, kur kas yra ir kada statyta. T.Venclovos knyga yra asmeniška, autorius yra eruditas, rašantis paprastai, skaitomai ir įdomiai“.
T.Kattel supažindino estų leidėjus ir su Undinės Radzevičiūtės romanu „Kraujas mėlynas“ – knyga, kurios trečdalis įvykių vyksta Estijoje, tad turėtų būti suprantama estams (U.Radzevičiūtės romanus „Baden Badeno nebus“ ir „Žuvys ir drakonai“ jau išleido leidykla „Kultuurileht“). Taip pat buvo pristatyti ir Jaroslavo Melniko detektyvinis romanas „Adata“ bei Ginos Viliūnės „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“. Pasak T. Kattel, estai mėgsta istorinius romanus, yra keletas populiarių autorių, kurie rašo šio žanro knygas.
„Kadangi esu estė ir nuo vaikystės beprotiškai daug skaitau ir bendrauju su labai skirtingais žmonėmis, manau, kad daugmaž įsivaizduoju, kas patinka mūsų skaitytojams. Taip pat pažįstu rinką, žinau, kas yra populiaru, kokios knygos perkamos“, – savo atrankos kriterijus atskleidė vertėja.
Paprašyta įvardyti puikią estų knygą, kuri galėtų būti labai įdomi lietuviams, T.Kattel įvardija „Melchior“ seriją – labai populiarias, į daugybę kalbų išverstas Indreko Hargla’o knygas. „Melchioras yra XV a. Talino vaistininkas, kuris sprendžia kriminalines istorijas, tiria žmogžudystes. Pirmoji knyga išėjo 2010 m., septintoji – 2019 m. Žiauriai geros knygos! Autorius renka medžiagą archyvuose, kuria tikrai viduramžišką atmosferą“, – savo susižavėjimu su galimais lietuvių skaitytojais dalijasi T.Kattel.
Rugsėjį Lietuvos kultūros institutas planuoja leidėjų iš Prancūzijos vizitą.
