Kolegos liudija, kad jis beveik niekada nesijuokia ir be galo mažai kalba. Kita vertus, jis vadinamas vienu tituluočiausių iš šiuo metu rašančių anglakalbių rašytojų. Du kartus apdovanotas „Booker`io“ premija, (beje, buvo pirmasis gavęs ją du kartus, paskui būta dar trijų rašytojų, apdovanotų šia premija du kartus), 2003 metais jis pagerbtas ir Nobelio literatūros premija. Nors premijų nemažai, tačiau J. M. Coetzee garsėja rašytojo, vengiančio viešų ceremonijų, reputacija. Jis negeria alkoholio, nerūko, nevalgo mėsos, dviračiu nuvažiuoja didžiulius atstumus, kiekvieną rytą mažiausiai valandą praleidžia prie rašomojo stalo – ir taip septynias dienas per savaitę.
 |
| Leidyklos „Metodika“ nuotr./Knygos „Lėtas žmogus“ viršelis |
J.M.Coetzee romano „Lėtas žmogus“ pagrindinis veikėjas, šešiasdešimtmetis fotografas Polas Reimentas jau knygos pradžioje patenka į bėdą – jį, važiuojantį dviračiu, nutrenkia automobilis. Vyriškiui aukščiau kelio amputuojama dešinė koja, jis turi patirti visas su ligoninėmis ir gydytojais susijusias kančias. Ši nelaimė yra ir tam tikras lūžio taškas – veikėjas priverstas apmąstyti savo gyvenimą. Kitaip tariant, dabar jam teks gyventi naują, kitokį gyvenimą, dabar jis patenka į senų, luošų žmonių kategoriją, ir tai gera proga atsigręžti atgal – kokį gyvenimą jis gyveno anksčiau.
„Tačiau tuščia nėra blogas žodis jam apibendrinti: koks jis buvo iki šio įvykio ir galbūt dabar toks yra. Jeigu per savo gyvenimą nieko labai smarkiai nenuskriaudė, tai nieko gero taip pat nepadarė. Po savęs nepaliks jokio pėdsako, netgi įpėdinio, kuriam galėtų perduoti savo vardą. Tiesiog slydo per gyvenimą, – taip anksčiau jie paprastai sakydavo apie gyvenimą tokių kaip jis: rūpinasi tik savo interesais, tyliai klesti, neatkreipia dėmesio. /.../ Kas gali būti savanaudiškiau, niekingiau – tai labiausiai jį kankina – nei numirti bevaikiam, nutraukus giminės liniją, atsisakius svarbiausio visų kartų darbo? Iš tikrųjų tai ne tik apgailėtina – tai nenatūralu“.
Netgi Polo Reimento pomėgis nespalvotoms nuotraukoms charakterizuoja jį kaip žmogų, kurio asmenybei trūksta spalvų. Jo vaikystė prabėgusi Europoje, Prancūzijoje, su Australija jį iš esmės sieja tik XIX amžiaus nuotraukų kolekcija.
Taigi romanas ne tik apie senatvę, bet ir apie vienatvę. Nei giminių, nei gilesnių ryšių su šalimi, kurioje gyvena, o dabar dar ir neįgalumas. Nelaimė, luošumas tą vienatvę skausmingai, negailestingai, triuškinamai suaktualina ir išryškina: „Jis neteko laisvės judėti, ir būtų kvaila manyti, kad kada nors ją atgaus – su dirbtinėmis galūnėmis ar be jų. Jis niekada nebeįkops į Juodąjį kalną, niekuomet nebevažiuos dviračiu apsipirkti ir jau tikrai nebelėks juo žemyn vingiuotu Montakjuto keliu. Visata susitraukė iki jo buto bei kelių aplinkinių kvartalų ir niekada nebeišsiplės.“
Taigi romanas ne tik apie senatvę, bet ir apie vienatvę. Nei giminių, nei gilesnių ryšių su šalimi, kurioje gyvena, o dabar dar ir neįgalumas
Štai tie baisūs, lemtingi žodžiai – susitraukė ir niekada nebeišsiplės. Argi tai ne apskritai žmogaus gyvenimo metafora? Žinoma, yra galimybė guostis, kad mums senstant viduje egzistuojanti visata tik plečiasi, bet tai iliuzija. Knygos pabaigoje, jo pokalbyje su rašytoja Elizabeta Kostelo, nuskamba tokie žodžiai: ach, jaunystė, ach, nemirtingumas! Šiais žodžiai palydimi trys jaunuoliai, motociklais lekiantys pro šalį. Kaip pasakytų W. Gombrowiczius, skaudina ne tai, kad senstame, o tai, kad daugelis dalykų tampa paprasčiausiai nebepasiekiami.
Taigi Polas Reimentas stveriasi šiaudo – jis įsimyli, ar bent jau tariasi įsimylėjęs, savo slaugę – dar apyjaunę, nors jau tris vaikus pagimdžiusią atvykėlę iš Kroatijos Marijaną. Jis siekia jos dėmesio, žinoma, ir kūno, jis pasiryžęs įsivaikinti jos vaikus, nors ji turi vyrą, jis visokiais būdais mėgina susigrąžinti savo praleistą progą gyventi natūralų gyvenimą, bet vis tiek patiria fiasko.
Beje, Elizabeta Kostelo – ypatingas personažas. Ji rašytoja, kuri atsiranda perskaičius maždaug trečdalį knygos. Tiesiog ateina į Polo Reimento namus ir taip paaiškina savo atsiradimą: „Jūs atėjote pas mane – tiek tegaliu pasakyti. Jūs atėjote man į galvą – vyras nesveika koja, be ateities ir nederamai aistringas. Štai nuo ko viskas prasidėjo. Kur dabar eisime, neturiu nė menkiausio supratimo. Ką jūs galite pasiūlyti?“ Iš esmės tai šios knygos genezės klausimas. Galima net spėlioti, kad J. M. Coetzee neakivaizdžiai tarsi prisipažįsta, kaip jam kilo šios knygos sumanymas.
Jos vaidmuo šioje knygoje nėra visiškai aiškus – pats Polas Reimentas mano, kad rašytoja jį pasirinko savo rašomo romano personažu. Bet ji yra lyg ir paties rašytojo alter ego – kitaip tariant, šis personažas atskleidžia komplikuotus rašytojo ir jo kuriamų personažų santykius, persipynusius literatūros ir realybės ryšius, intertekstualumą ir pan. Juolab kad yra toks J. M. Coetzee romanas „Elizabeta Kostelo“, kurios pagrindinė veikėja – moteris rašytoja. Vadinasi, tai labiau literatūrinės formos, o ne turinio aspektas.
Šis rašytojas nemažai dėmesio skiria knygos formai, kitaip tariant, struktūrai ir stiliui. „Lėto žmogaus“ Polo Reimento nelaimė yra labiau metafora: avarija paryškina kas jau ir taip egzistuoja – jo senatvę, jo vienatvę, jo praleistą galimybę. Tam tikra prasme tai senas egzistencinės literatūros triukas, kurį gana nejaukiai iki šiol eksploatuoja Holivudas. Beje, skaičiau, kad Lenkijoje pagal šį romaną buvo pastatyta opera, kuriai libretą parašė pats autorius.
J. M. Coetzee – formos prasme neleidžiantis nuobodžiauti rašytojas. Pavyzdžiui, jo romanas „Diary of a bad year“ („Blogų metų dienoraštis“) parašytas trimis lygmenimis – ir tie trys lygmenys matomi netgi vizualiai, grafiškai. Knygos turinys toks – rašytojas gauna užsakymą parašyti leidyklai esė knygą apie šiuolaikinį pasaulį. Jis pasisamdo sekretorę, jauną merginą, kuri jam padėtų. Taigi knygoje pasakoja trimis lygmenimis tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, puslapis suskirstytas į tris dalis – viršutinėje yra eseistiniai tekstai (knyga, rašoma leidyklai), vidurinėje dalyje rašytojo balsas, jo mintys susijusios su jausmais jaunai merginai, ir apatinėje dalyje – merginos mintys, susijusios su rašytoju ir pan.
Vieną iš savo beletrizuotų autobiografinių knygų jisai rašo interviu forma. Tuos interviu ima jaunas žurnalistas ir tas žurnalistas klausinėja žmonių apie velionį rašytoją J. M. Coetzee. Šiek tiek makabriška, bet ir intriguoja. Kaip jau minėjau, šis rašytojas tikrai neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Manau, kiekviena jo knyga, išleista lietuviškai – svarbus įvykis mūsų literatūrai ir kultūrai.
Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“. Šios laidos klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val. Projektą remia Kultūros ministerija.
