Pasak pokalbį moderavusios literatūrologės Jūratės Čerškutės, knygą sudaro trys dalys. Paskutinėje dalyje „Suskaldyta Europos kaukolė“ pristatomi tekstai, kuriuose nagrinėjama rašytojo romano „Tamsa ir partneriai“ recepcija Lietuvoje ir užsienyje bei aptariama Šarūno Saukos kūryba. Vidurinėje dalyje, pavadintoje „Tarp kūno ir sienos“, publikuojami žiniasklaidoje skelbti S.Parulskio komentarai, o pirmojoje, kuriai pristatymo metu buvo skirta daugiausia dėmesio, skaitytojai gali susipažinti su iš įprastų žanro normų išsprūstančiu tekstu „Stingstančio laiko kasyklos“.
Kalbėdamas apie pastarąjį, S.Parulskis sakė, jog jam vis labiau neberūpi žanras ir jo kanonas. „Nesu šalininkas kanoninio žanro, nes man visuomet svarbiau, kad tekstas buvo gyvas, įdomus, o ne kad atitiktų kažkokį kanoną. <…> Po „Nutylėtų lelijų miesto“, kaip ir visiems būna, po nuotykio [ištiko] tam tikra depresija. Aš tiesiog sėdėjau ir rašiau. Man reikėjo rašyti ir rašiau negalvodamas apie jokį žanrą, tekstą, knygą, užsakymą. Tekstą rašiau apskritai negalvodamas, kas tai yra. Dėl to ir išėjo toks truputį banguojantis žanras“, – sakė autorius.
„Šis tekstas man pačiam įdomus, nes jį rašydamas nežiūrėjau į jokias knygas ir šaltinius. Naudojausi laisvojo rašymo technika – tiesiog paleidi sąmonę, nežinau, kiek ten pasąmonės. Kabinasi vaizdinys už vaizdinio, kalba pati tave neša... Tai buvo vienas didžiausių džiaugsmų – senatvėje rašyti taip, lyg vėl būčiau 25-erių“, – teigė S.Parulskis.
Anot jo, rašymas neatsiejamas nuo perrašymo ir jo paties knygos būtų buvusios geresnės, jei jis būtų galėjęs to imtis: „Kai esi jaunesnis, nežinai, ką perrašyti. Kai esi jau vyresnis, žinai, bet tingisi. Galvoji, gal nepastebės niekas... Rankraštį parašyti labai lengva ir labai smagu, didžiausias pragaras prasideda, kai reikia ieškoti žodžių, vaizdinių. Jei nori sąžiningai parašyti knygą, reikia labai daug dirbti. Gaila, kad mūsų gyvenime nelabai to laiko yra. Turiu omenyje Lietuvos rašytojų gyvenimą, nes visada reikia dirbti du darbus. Bet gal čia tik pasiteisinimas, nežinau.“
Paklaustas, kaip atrodo jo kūrybinis procesas, S.Parulskis sakė: „Kiekviena knyga pasiūlo savo kelią. Aš neturiu metodų. Blogiausia, kai sugalvoji viską nuo iki. Tada pačiam pasidaro nelabai įdomu. Norisi viską laužyti ir daryti atvirkščiai“.
S.Parulskis taip pat sakė, kad jo kūryba nėra asmeninės patirties perpasakojimas: „Iš prisiminimo ir išgyvenimo atsiranda kažkas trečias, atsiranda literatūra. Man tai ir yra įdomiausia. Literatūra, per kurią gali galvoti apie žmogų, jo jausmus, galbūt kažkiek apie gašlumą, kažkiek erotizmą, religingumą, ateizmą ar pan. Dalykus, kurie sudaro žmogaus tapatybę. Ne Parulskio tapatybę, bet apskritai žmogaus tapatybę – aš to norėčiau, nežinau, ar man pavyksta.“
Knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ išleido leidykla „Alma Littera“.
