Knygą sudaro trys dalys, kuriose trijų skirtingų žanrų ir tipų tekstai, narstantys tai, kas autoriui svarbu ir rūpi, tai, kas yra aktualijos, ir kas – amžinybės. „Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai. Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius“, – toks autorinis žodis ant galinio Amžinybė manęs nejaudina viršelio.
Pirmąją knygos dalį „Stingstančio laiko kasyklos“ sudaro to paties pavadinimo didžiausias ir svarbiausias rinkinio tekstas, kuris įdėmiausiai ir bus narstomas šioje recenzijoje, bet prieš imantis pastarojo, dar kiek žvilgsnio į likusias knygos dalis, kuriose ištikimiems Parulskio skaitytojams jau pažįstami rašytojo tekstai, knygon susirinkę iš ankstesniųjų publikavimo vietų. Visų pirma, tai viduriniojoje knygos dalyje „Tarp kūno ir sienos“ esantys 33 komentarai įvairiausiomis – nuo politikos iki kultūros – temomis, kurie buvo publikuoti dienraštyje Lietuvos rytas ir portale lrytas.lt. Esu iš tų, kurie mėgsta pabambėti apie tokius tekstų rinkinius – kai vienon vieton sudedami visi iš periodikos, – tačiau Parulskio atveju šis išankstinis bambėjimas nepavyko, mat minėtų tekstų, prisipažįstu, nepajėgdavau iki galo perskaityti internete – jie atrodydavo kažkokie striuki, neįsibėgėję, be prieskonio, bet skaitydama juos knygoje, netikėtai supratau, kad, po galais, tai geri tekstai (net ėmiau lyginti, ar tik neperrašyti ir nepapildyti, bet ne), kurių trumpumą netikėtai palyginau su gero espreso puodeliu – greita, bet smūgiška ir efektyvu. Šiuose komentaruose fiksuojamas problemos ir diagnozės greitis nurimsta ir pereina į lėtą ir įdėmią analizę paskutinėje knygos dalyje „Suskaldyta Europos kaukolė“. Joje keturi tekstai, kuriuose Parulskis reflektuoja savo romano Tamsa ir partneriai recepciją ir Holokausto problematiką, narsto Europos tapatybės kertinius dėmenis, aptaria Šarūno Saukos tapybą.
Perskaičius „Stingstančio laiko kasyklas“, jie atrodo kaip kuklus ataidėjimas to, kas grojama ir plėtojama šiame svarbiausiame knygos tekste.
Neneigiu šių tekstų – komentarų ir esė – gerumo, tačiau perskaičius „Stingstančio laiko kasyklas“, jie atrodo kaip kuklus ataidėjimas to, kas grojama ir plėtojama šiame svarbiausiame knygos tekste, kuris, mano manymu, turėjo būti publikuojamas vienas ir atskira, idealiai prabangios spaudos, kvapą gniaužiančio minimalistiško dizaino knyga. Ir ne tik todėl, kad būtų mažiau šalutinių, nors ir panašios tematikos tekstų, o todėl, kad solo suskambėtų „Stingstančios laiko kasyklos“ – tekstas, kurį, kaip ne kartą per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje pabrėžė Parulskis, jis rašė sau ir absoliučiai laisvai, kiek tai įmanoma esant savo minčių, idėjų, vertybių ir pasaulėžiūros, galiausiai, literatūrinės raiškos priklausomybėse. Tai malonumo tekstas, apie kurį, pirmąsyk perskaičiusi ir dar neišgirdusi Parulskio versijos, pagalvojau – o, pirmąkart jame jaučiu tokį gryną ir tikrą, nepataikaujantį ir nesimaivantį Parulskį. Ir šito teksto man norėjosi vieno, nepaisant rašytojo tvirtinimo, kad linksmiau, kai knyga įvairi. Bet kartais geriau, kai ji gryna.
Apie žanrą. „Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti“, – taip ant galinio knygos viršelio rašo Parulskis, autentiškai išpažindamas neberūpėjimą – nei patikti skaitytojams, nei paisyti žanro reikalavimų – tai pirmiausia ir norisi akcentuoti kalbant apie šią keliasluoksnę ir keliažanrę Parulskio knygą.
Nors pačioje knygoje nėra jokios žanrinės nuorodos ar paantraštės, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos suvestiniame kataloge Amžinybė manęs nejaudina priskirta „eseistikai“, tačiau tikrųjų esė – pagal lietuvių eseistikos išskirtinumo ir tradicijos lemiamus apibrėžimus ir sampratas – šioje Parulskio knygoje tėra tik keturios, darniai surikiuotos paskutinėje knygos dalyje. Vidurinioji knygos dalis – tai trisdešimt trys neilgi ir taupūs Parulskio komentarai. Svarbiausias ir esmingiausias knygos tekstas, kaip jau buvo pabrėžta – pirmieji devyniasdešimt du knygos puslapiai, šios knygos šerdis – „Stingstančio laiko kasyklos“. Žanro klaustukas, galvojant apie šį tekstą, mane ištinka kaskart, mat jame Parulskis pina visa į vieną, derindamas esė su apsakymu, dienoraščio įrašus su sapnais, esamą tekstą su buvusiais, biografiją su fikcija – įsiskaičius imu galvoti ir beveik patikiu, kad tai prieš porą metų pasirodžiusio Parulskio romano Nutylėtų lelijų miestas tęsinys ar veikiau – nepublikuotas skyrius.
Kas nors čia manęs galėtų paklausti – ir koks gi skirtumas, koks šitos Parulskio knygos ir tekstų žanras, svarbu, kad būtų gera literatūrinė kokybė. Tokia pastaba, žinoma, svari ir vertinga, bet ją norisi papildyti ir tvarkos aspektu – tekstų sudėliojimas į žanrų lentynėles neretai padeda tekstui, nes žinodamas žanrą, skaitytojas aiškiai žino teksto perskaitymo taisykles. Skaitytoją miniu neatsitiktinai, nes jis jau tai šen, tai ten garsiai atsidūsta, kad Amžinybė manęs nejaudina yra „ko gero viena silpniausių pastarųjų metų Parulskio knygų“. Šis atodūsis man susijęs su žanriniais reikalais ir negebėjimu įskaityti šios knygos esmės – žaisdamas įvairiausiais žanrais ir juos išbandydamas, Parulskis demonstruoja savo galimybių diapazoną, rašytojo laisves, gyvenimo tekstėjimo malonumus, galiausiai savo kaip autoriaus grynumą ir tikrumą, išsprūstančius iš skaitytojų mėgstamos trajektorijos nuo A iki Z, be nuokrypių. Paprastai tariant, ši knyga ir ypač jos pradžios tekstas yra kūrybinė Parulskio laboratorija, į kurią jis nuoširdžiai kviečia savo skaitytoją, demonstruodamas įvairiausius laisvojo rašymo pratimus ir jam būdinga maniera – su kritiniu niūrumu – praktikuodamas kūrybiškumą.
Paprastai tariant, ši knyga ir ypač jos pradžios tekstas yra kūrybinė Parulskio laboratorija, į kurią jis nuoširdžiai kviečia savo skaitytoją, demonstruodamas įvairiausius laisvojo rašymo pratimus ir jam būdinga maniera – su kritiniu niūrumu – praktikuodamas kūrybiškumą.
Laisvojo rašymo pratimas. „Stingstančio laiko kasyklos“ yra tekstas, apie kurį kalbėdamas Parulskis ryškina smagumo ir malonumo aspektą: „tekstą buvo smagu rašyti. Senatvėje rašyti taip, it vėl būčiau 25-erių“. Smagumo aspektas čia tveriasi iš rašymo laisvės, kurią autorius apibūdina kaip laisvę rašyti niekam nepataikaujant, be jokių knygų ir citatų, kaip laisvę mintims, prisiminimams ir refleksijoms išnirti vaizduotės ekrane ir įsižodinti savo ritmais ir sava logine seka. „Rašydamas užkabini kokį nors įvaizdį ar prisiminimą, kuris emociškai yra įkrautas, kitaip tariant, svarbus tau kaip asmeniui, kaip literatui, kaip tėvui, kaip sūnui, kaip šūdinam katalikui, musulmonui, budistui ir panašiai, tada iš tokios emocijos ir sklinda energija, rašydamas ją išvaduoji ir jauti, kaip ji gena, varo į priekį“ (p. 14–15). Būtent toks galėtų būti šio teksto ir jo, kaip juokaudamas per knygos pristatymą sakė Parulskis, banguojančio žanro, apibrėžimas. Arba paaiškinimas, kaip vaizdiniai ir tarsi nieko bendra neturintys epizodai gula į „Stingstančio laiko kasyklos“ puslapius, kaip sluoksniuojasi sudėliodami svarbiausią prasminį vaizdinį – Parulskio rašymo ir kūrybos žemėlapį, kurį rašytojas skaitytojui braižo akivaizdžiai demonstruodamas, kaip vaizdiniui besikabinant už vaizdinio tveriasi viską nešanti kalba ir kuriasi tekstas: „Kiek daug tekstų esu parašęs būtent tokiu principu – iškyla atmintyje koks nors menkniekis, smiltelė, aš iš karto tą smiltelę į vaizduotės geldelę ir po keleto valandų, dienų, kartais mėnesių – perlas, tikriausiai netikras, nes kalbu ne apie kokybę, tik apie principą: iš niekniekio, iš smiltelės išauga tam tikras dalykas, kurį vadiname tekstu, esė, apsakymu, romanu – kultūros ar meno produktu“ (p. 25–26).
Laisvoji rašymo technika yra vienas atviriausių ir jautriausių teksto rašymo metodų, išduodantis rašančiojo preferencijas, meiles ir neapykantas, bet labiausiai – prisiminimų ir patirčių arealus, svarbiausius kūrybos bruožus, metaforas, simbolius ir vaizdinius. Todėl apie šį Parulskio tekstą reikia sakyti, kad jame visi autoriaus kūrybos sluoksniai, dėmenys, temos, visi intertekstai ir autocitatos – autobiografijos faktai ir išgyvenimai, kūrybinės biografijos įspaudai ir vaizdiniai, kūniškumas ir gašlumas, bažnyčia ir religijos, tikėjimas ir nusivylimai. Tai tekstas, fiksuojantis ir išduodantis, kas ir kodėl Parulskiui svarbu ir rūpi, ir kaip visi tie dėmenys koreliuoja gyvenamoje dabartyje ir, žinoma, rašomame tekste.
Laisvojo rašymo pratimas, aktyviai praktikuojamas šiame Parulskio tekste, yra ir akivaizdi intertekstinė nuoroda į vieną svarbiausių XX a. literatūros tekstų – Marcelio Prousto romanų ciklą Prarasto laiko beieškant, jame kuriamą ir plėtojamą nevalingos atminties konceptą.
Kaip apsimesti Marceliu Proustu. „Keletas vaizdinių susiplaka į vieną, paskui pasijuntu Proustas ir atmintis mane neša į praeitį“ (p. 57), – taip sako „Stingstančio laiko kasyklų“ pasakotojas ir jam atitaria jo kūrėjas Parulskis, per knygos pristatymą išsitaręs „aš truputį apsimečiau Proustu“. Pastarasis apsimetimas – ne tik kodas iššifruoti ir suvokti teksto tvėrimosi būdą, bet ir bandymas parašyti – sąmoningai ar ne – savo kūrėjo biografiją ar atsakyti į Prousto klausimyną, net ir tuos klausimus, kurių jame nėra.
Proustas aprašė savąją kartą ir savojo laiko gyvenimą su jo žaidimais ir taisyklėmis, panašiu keliu eina ir Parulskis, apie kurio pastarųjų kelerių metų tekstus vis išgirstu sakant „tai pasakojimai apie mūsų kartą“ – aprėpiantys ir bendrą istorinį kontekstą, ir vertybių pamatus, galiausiai, jausenas, ir net literatūrą. Prousto garsioji madlenų scena yra ne kas kita kaip vienas svarbiausių atminties mechanizmų Vakarų literatūroje, kurį šiame tekste naudoja ir Parulskis, jį įkurdindamas svarbiausiame teksto veiksme – įliteratūrinti.
„Gyvenimas – ne tai, kas iš tiesų buvo, o tai, kaip tu jį prisimeni“, – sako Parulskio teksto pasakotojas, grakščiai tęsdamas šią mintį savo pasakojamu tekstu iki pat literatūros atsiradimo ir iki rašytojo tapatybinės šerdies svarstymo. „Rašytojas yra tarsi prizmė, per kurią matai pasaulį. Man buvo didžiausias džiaugsmas per save žiūrėti į praeitį. Juk kūryba yra ne kas kita, kaip patirties sukūrimas. Prisiminimai ir išgyvenimai sukuria tą trečią dėmenį – literatūrą. Per ją gali galvoti apie žmogų, jo jausmus, galbūt šiek tiek apie gašlumą, erotizmą, religingumą, ateizmą. Dalykus, kurie sudaro žmogaus tapatybę“, – tokią literatūros formulę ištarė Parulskis, klausiamas apie šią knygą, ir tokia liudijama „Stingstančio laiko kasyklose“, kur nuolat narstomi žmogaus tapatybę sudarantys dėmenys, kurie yra ir svarbiausios rašytojo kūrybos – tiek poetinės, tiek prozinės – temos.
Trejybės, trečiojo dėmens aspektas svarbus kalbant ir apie personažų kūrimą, kurio mechanizmą Thomaso Stearnso Ellioto ketureiliu apnuogina Parulskis, svarstydamas ar teksto „aš“ yra rašytojo „aš“, ar tai kažkas trečias, esantis tarp tų dviejų „aš“, pavargstančių vienas nuo kito: „Kai pats sau nusibostu, rašau apie Edvardą. Nes nebenoriu rašyti apie save“ (p. 18).
Intertekstai. Jau buvo užsiminta, kad laisvojo rašymo technika leidžia išnirti svarbiausiems intertekstams, vaizdiniams, archetipams. Įdėmiai skaitysiantys šį Parulskio tekstą, galės nesunkiai sudaryti patikimą, nors ir negausų, skaitinių sąrašą, kurio pradžioje, kaip jau matoma iš pastarųjų Parulskio knygų, karaliauja John Maxwell Coetzee – ne tik besidalijantis su Parulskiu ta pačia gimimo data, bet ir mokantis jį naujų ir netikėtų interpretacijų (įdomi Coetzee’s Orfėjo ir Euridikės mito reinterpretacija Parulskio tekste). Visi, skaitysiantys Parulskį, vienaip ar kitaip naujai atras Peterį Sloterdijką ir jo Ciniškojo proto kritiką – tekstą, su metais aktualėjantį. Galiausiai, Parulskio laiko kasyklos ir kūrybos išklotinės sugrąžins mus ir prie jo paties ankstesniųjų tekstų – nežinau, kaip kitus skaitytojus, bet mane – prie Parulskio poezijos. Ir nors knygos pavadinimas suponuoja, kad rašytojas šioje knygoje kvestionuoja kultūros amžinumą mirties akivaizdoje, vis tik svarbiausi tekste išnyrantys mitai ir intertekstai liudija, kad amžinybė yra ne kur kitur, o stingstančio laiko dabartyje, su visais praeičių inkliuzais, nuolat pasikartodama.
Apie rašymą, perrašymą ir kitus literatūros žaidimus. Pastaruoju metu įdėmiai seku, kaip ir ką rašytojai kalba apie rašymą ir savo darbo specifiką. Galbūt klystu, bet lietuvių literatūroje vis dar vengtina atvirai ir net nuoširdžiai kalbėti apie rašymo specifiką ir ypatybes (taikau tą vyresnėms kartoms, nors pavyzdžių rastume ir tarp jaunųjų). Parulskis nuolat stengiasi tai reflektuoti (šia prasme išskirtinis jo romanas Doriforė), kita vertus, tokio gryno ir aiškaus, išeinančio iš teksto ribų rašymo ir perrašymo santykio, koks formuluojamas „Stingstančio laiko kasyklose“, nebuvau aptikusi: „Tėvai mėgina perrašyti vaikus, valstybės, politikai atkakliai stengiasi perrašyti savo piliečius. Uždaro juos į konclagerius, į kalėjimus, į psichiatrijos ligonines ir mėgina perrašyti, perdaryti, pataisyti. Kartais visumą, kartais puslapį po puslapio. Dažnai tiesiog išplėšia ištisus skyrius, išbraukia geriausias pastraipas, ištrina svarbiausias scenas. Gatvėse, daugiabučių urnose, kapinių saugyklose daugybė pribraukytų, chaotiškų, neįskaitomų, beviltiškai suniokotų juodraščių, išniekintų rankraščių, taip niekada ir netapusių žmonėmis“ (p. 34–35). Netikėta, kad perrašymo kontekste rašytojas sąžiningai persvarsto ir savo knygų vertę, suvokdamas, kad pastarosios būtų buvę „kur kas geresnės, jeigu būčiau turėjęs laiko ir jėgų jas perrašyti. Kai jau atsirado tas struktūros ir stiliaus pojūtis“ (p. 34). Pastarasis pojūtis neatsiejamas ir nuo formos pojūčio, kurio, net ir darant laisvąjį rašymo pratimą, negalima išvengti ar nuo jo išsivaduoti: „nebegaliu rašyti visiškai atsipalaidavęs, visiškai negalvodamas, be jokio formos pojūčio, nes forma yra visų pirma kontrolė, tai, kas prilaiko mus, sustabdo nuo išskydimo, nuo nukrypimo, nuo visiško amorfiškumo“ (p. 32). Tad neatsitiktinai ir mano teksto apie šį Parulskio tekstą pavadinime yra žodis (ne)laisvas – nes nuo įpročių ir amato įvaldymo meno sunku ir vargiai įmanoma išsilaisvinti.
Ir apie kritiką. „Kritikai labai retai ilgėliau sustoja prie knygos ir imasi ją analizuoti“ (p. 68), – taip formuluojamas feedbacko santykis ir poreikis. Bet jeigu rašytojas užsiima laisvojo rašymo pratimais, tai kodėl jų negali praktikuoti, net ir reflektuodama, kritika? Galvodama apie „Stingstančio laiko kasyklas“ vis labiau suvokiu, kad vargu ar įmanoma išanalizuoti šį tekstą – taip, kaip reikalauja teorijos, taisyklės ar kritikų Zaratustra, nes visi bandymai atsimuš į „komentuoti rašytoją, komentuojantį“. Šį tekstą palankiausia išrašyti raktažodžiais, susluoksniuoti temomis, apibrėžti Parulskio kūrybinės teritorijos žemėlapio kontūrą ir senąja maniera mažomis raidėmis brūkštelti hic sunt liones, taip sužadinant smalsumą tyrinėjimams, kuriems „Stingstančio laiko kasyklos“ kaip autentiškas kūrybos liudijimas pasitarnaus neblogiau ir neprasčiau už visus pokalbius su autoriumi. Nes šia prasme šis tekstas man yra įdomiausias ir autentiškiausias Parulskio pokalbis su Parulskiu. Visų laikų, erdvių ir žanrų.
Sigitas Parulskis, Amžinybė manęs nejaudina, Vilnius: Alma littera, 2018, 235 p., 4000 egz. Dailininkas Agnius Tarabilda.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“
