Signataras E.Bičkauskas: „Kai teisinės priemonės išsemtos, vienintelis kelias – literatūra“

​​​​​​​Ar teisingumas gali klysti? Ką daryti atsidūrus prieš neįveikiamą ir akliną sieną? Vytauto Čepo dokumentinis romanas „Siena“ pasakoja tikrą Lietuvoje nutikusią istoriją apie nusikaltimus, kurių tinkamai neištyrus kalėti iki gyvos galvos buvo nuteisti trys jauni vyrai.
Egidijus Bičkauskas
Egidijus Bičkauskas / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Su šia istorija susidūrė Kovo 11–osios Akto signataras, advokatas Egidijus Bičkauskas, kuris yra ir šio romano veikėjas. Dokumentiniame romane „Siena“ veikia ir daugiau visuomenėje gerai žinomų, įtakingų asmenų, nes tai reali istorija apie sunkiai besisukančią neįsivaizduojamo dydžio teisėsaugos mašiną, prieš kurią bejėgiai jaučiasi ne tik paprasti žmonės, bet ir jai priklausantys teisininkai.

Dokumentinio romano „Siena“ pristatymas vyks lapkričio 5 d., antradienį, 18 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. O prieš tai su „Sienos“ autoriumi, rašytoju V.Čepu ir knygos idėjos iniciatoriumi E.Bičkausku kalbamės, kaip ši nevienareikšmiška ir skausminga istorija tapo dokumentiniu romanu.

„Siena“ – dokumentinis romanas, paremtas iš pirmo žvilgsnio sunkiai tikėtina istorija, kuri prasidėjo daugiau nei prieš 25-erius metus ir tęsiasi iki šiol. Kokia istorija laukia „Sienos“ skaitytojo?

Knygos viršelis/Knyga „Siena“
Knygos viršelis/Knyga „Siena“

Egidijus: Nusakyti keliais žodžiais labai sudėtinga. Tai tikrai įvykusi istorija apie tris žmones, kuriems Lietuvos teismas, mano požiūriu, daugiau negu abejotinomis aplinkybėmis skyrė laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Pasakiau – įvykusi istorija, tačiau tai ne visai tiesa. Tai istorija, kuri net užvertus paskutinį romano puslapį, tęsiasi. Šie trys žmonės ir šiandien yra tarp mūsų. Tiesa, už spygliuotų užtvarų. Visam gyvenimui. Bent jau vienam iš jų, esančiam už grotų jau beveik 20 metų, valstybė niekados nesuteikė jokio šanso.

Vytautas: Reakcijų, kaip visada, bus įvairių. Vieni nepatikės, kad taip gali būti, kiti – piktinsis, kad šmeižiama visa teisingumo sistema, treti – dėkos Dievui, kad likimas jiems buvo maloningas ir apsaugojo nuo bet kokių santykių su teisingumą Lietuvoje vykdančiomis institucijomis. Na, o jei romaną reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, pasakyčiau – tai romanas apie nusikalstamą abejingumą.

Egidijau, esate vieno iš knygoje minimų nuteistųjų iki gyvos galvos advokatas ir būtent jums kilo idėja šią sudėtingą istoriją papasakoti literatūros kūriniu. Kodėl?

Egidijus: Pirmiausiai siekdamas teisingumo ir teisybės norėjau išsemti visas galimas teisines priemones. Tai ir buvo padaryta. Knygoje aprašyti toli gražu ne visi mano, jeigu galima taip pasakyti, „privatūs žygiai“ pas įvairius teisėsaugos pareigūnus bei specialistus. Deja, nesulaukiau nieko daugiau išskyrus parodomąjį supratingumą ar užuojautą be jokios realiai apčiuopiamos reakcijos.

Liko vienintelė išeitis – šią istoriją paviešinti. Kokia forma? Žodis – didelė jėga, o jeigu jis tinkamai įvilktas į literatūrinį rūbą, jo jėga dar išauga. Taip sakau, nes esu prisiekęs skaitytojas nuo mažumės, o vienas mano mėgstamiausių pastarųjų metų autorių – amerikiečių rašytojas Johnas Grishamas, rašantis teisinėmis temomis. Beje, lietuviškai išleistas ir jo dokumentinis teisinis trileris „Nekaltasis“, kur taip pat keliamas klausimas, ar teisingumo sistema niekada neklysta.

Dokumentinis romanas – gal ir neįprastas žanras Lietuvoje, bet, mano požiūriu, šiuo atveju tai pati geriausia forma. Gerai, kad atsirado puikus šios minties realizuotojas – Vytautas Čepas, kuris, beje, daugeliu atvejų įžvelgė ir į romaną perkėlė tai, ko aš net nebuvau pastebėjęs.

Pasirodžius knygai tikiuosi reakcijos, bent jau ne abejingumo.

Vytautai, „Sienos“ prologe rašote, kad gavęs pasiūlymą rašyti knygą apie šią realią istoriją, sutrikote ir iš pradžių nepatikėjote ja. Kas privertė pakeisti sprendimą? Kaip sekėsi atskleisti nevienareikšmius, sudėtingus tikrų žmonių likimus?

Vytautas: Turbūt kiekvienas išgirdęs, kad Lietuvos kalėjime sėdi trys vyrai už nusikaltimus, kurių iki galo neištyrus buvo pripažinti kaltais ir nuteisti kalėti iki gyvos galvos, sutriktų ir pamanytų, kad tai blefas. Iš pradžių nepatikėjau ir aš. Tačiau pagalvojau: nejau Bičkauskas 300 kilometrų atsibeldė iš Vilniaus į Klaipėdą, kad sektų man pasakas. Vėliau, kai pradėjau studijuoti šią bylą, nepasitikėjimas peraugo į nuostabą, pastaroji į baimę, kad bet kuriam mūsų gali taip atsitikti ir viskas tada būtų padaryta tvarkingai, teisingai ir, suprantama... pagal įstatymus. Palaipsniui brendo mintis, kad jei apie tai neparašysiu, tai koks iš manęs nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, sąjūdininkas, Seimo narys, rašytojas.

– „Siena“ – tai jūsų pasirinkta teisėsaugos sistemos metafora. Kodėl mūsų šalies teisinę sistemą matote būtent taip?

Vytautas: Siena, be abejo, metafora. Siena egzistuoja daug kur: tarp seniai vienas nuo kito nutolusių sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp ponų ir vargšų. Mano knygoje teisėsaugos biurokratija atsitvėrė siena nuo visuomenės, nuo tų, kuriuos nuteisia arba išteisina. Tai – siena, už kurios tūno gūžtas susisukę klanai, kur sudaromi sandoriai, kur munduro garbė svarbesnė už žmogaus likimą, kur sprendimai priimami žinant, kad už nieką ir niekam nereikės atsiskaityti. Jei ta siena užgrius – sutraiškys. Tai pati baisiausia ir kartu galingiausia siena mūsų valstybėje.

Egidijus: Siena – tai abejingumas viskam, kas tiesiogiai neliečia tavęs, pareigų atlikimas formaliai laikantis tik nustatytų teisės normomis ribų, nesistengiant įžvelgti problemos esmės. Juk tam reikia papildomų pastangų, o kai kuriais atvejais, tai gali sukelti ir egzistencinių problemų.

VIDEO: Ką skaityti šį mėnesį: spalio knygų TOP 11

Knygoje – realūs Lietuvą krėtę nusikaltimai, tikros įtariamųjų, aukų, teisėsaugos specialistų, šiandien užimančių ir įtakingas pareigas, pavardės. Kodėl ėmėtės tokio sprendimo?

Egidijus: Įsivaizduoju su kokiomis problemomis galime susidurti, tačiau kitos išeities nebuvo. Kitu atveju pats sumanymas būtų beprasmis, nes romanas netektų įtaigumo, būtų abejojama aprašytomis aplinkybėmis. Galų gale, žanras – dokumentinis romanas – diktuoja sąlygas.

Vytautas: Viskas, ką perskaitysite, paremta konkrečia medžiaga, kuri laisvai prieinama teismų archyvuose. Kai kurie romano personažai tikrai padarė karjerą ir užima aukštas pareigas, kiti (tiesa, ne dėl romane aprašytų įvykių) jau neteko postų. Nemačiau priežasčių, kodėl turėčiau slėpti arba keisti pavardes. Viskas autentiška. Aišku, kai kurias scenas, dialogus ar monologus leidau sau suinterpretuoti.

Egidijus: Reikia pripažinti, kad dauguma mano dialogų su kolegomis (jie irgi realūs asmenys) yra autoriaus fantazijos vaisius. Nors panašaus turinio pokalbiai tikrai galėjo vykti. Tikiuosi, kad kolegos atleis, jeigu kokiu nors žodžiu ar sakiniu šiuose dialoguose jiems neįtikome.

Neabejoju, kad bus ir skaitytojų, kurie suabejos „Sienoje“ pasakojama istorijos versija. Ką atsakytumėte jiems?

Egidijus: Tokiuose kūriniuose kaip šis didžiausia bėda ir yra tai, kad gali kilti nepasitikėjimas autorių objektyvumu, jų pateiktų faktų išsamumu. Galbūt autoriai ką nors nutylėjo. Ne veltui romano pabaigoje pateikiamas dokumentų, kuriais buvo naudojamasi rašant knygą, sąrašas ir kur juos galima rasti. Kas nori, gali juos „pakelti“ – tuomet įsitikins, kad istorija tikrai ne iš piršto laužta. Įsitikins, kad knygoje tėra pateikti išgryninti, gal tarp tūkstančių ar net dešimčių tūkstančių bylos lapų pasimetę ir anksčiau teismų nepastebėti faktai.

Vytautas: Egidijaus paminėtos nuorodos abejojantiems leis įsitikinti, kaip buvo „styguojami“ liudininkų parodymai, slepiami tyrimui nepalankūs įrodymai, kaip vyko įtariamųjų ir liudininkų apklausos, įkalčių atpažinimas, kaip laikytasi Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų... Romanas dokumentinis, bet aš neturėjau tikslo ką nors įrodyti, mano tikslas buvo – parodyti!

Taigi kaip dabar atsakytumėte į klausimą, kuris užrašytas ant knygos viršelio – ar teisingumas gali klysti?

Egidijus: Taip, deja, gali. Taip buvo ir bus, nes žmogui lemta klysti, bet, kad tokių klaidų būtų žymiai mažiau – stengėmės ir dirbdami prie šios knygos. Tiesa, šiuo konkrečiu atveju klaida išskirtinė ir į ją buvo badoma pirštu viso ilgalaikio teisminio proceso metu. Pavadinti tai tik klaida – gal net per švelnu.

Vytautas: Klysta visi. Tėvai – auklėdami vaikus, mokytojai – mokydami, gydytojai – gydydami. Klysta ir teisėsauga, net labai dažnai! Jos neklystamumo mitą daugelio žmonių galvose sukelia žodžių „teisė“, „tiesa“ „saugoti“ magija, oficialūs teismų pareiškimai „...nuosprendis galutinis ir neskundžiamas“, pagaliau tokia institucija kaip „Aukščiausiasis teismas“. Visa tai suformuoja įspūdį, kad ta sistema neliečiama, nekritikuotina, kad tai kažkas aukščiau visko, kas niekam neatsiskaito ir neatsako, kad ten esantiems virš galvų spindi šventumo nimbas. Situacija, švelniai sakant, nenormali. Deja, taisyti jos kažkodėl neskubama. Taigi belieka literatūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų