Vieni mano, kad istoriją sudaro atsitiktinumų virtinė, kitiems atrodo, kad ją kuria didvyriai ir piktadariai, treti ją sieja su geografija, ekonomika ir net antropologija. Tautos istorija pasakojama įvairiais būdais, o šiuo metu labiausiai paplitusios asmeninės ir kontraversiškos versijos. Šioje knygoje pasakojama socialinė, kultūros, populiarioji ir imperijos istorija. Bet trumpa istorija turi būti selektyvi, o dauguma atrinktų faktų – susiję su politika. Nacija yra politinis darinys, jos gimimas ir raida formuoja pasakojimą apie tuos, kurie šiame vyksme turėjo galią, kad ir kas jie būtų – monarchai, kareiviai, politikai, gatvės minia ar naujausiais laikais – rinkėjai. Visgi istorija yra daug daugiau nei tiesiog chronologija, tai – daugybė grandžių priežasčių ir pasekmių grandinėje. Būtent joje užkoduota paslaptis, kaip Anglija atsidūrė ten, kur yra šiandien.
„Keliavau po Angliją visą gyvenimą. Kopiau į Kornvalio uolas, klajojau po Norfolko šlapynes, įveikiau Peninų kelio maršrutą. Pažįstu Anglijos miestus ir miestelius, bažnyčias ir pastatus. Ir vis dėlto dar visai neseniai Anglijos gerai nepažinojau, nes neturėjau supratimo, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Mano Angliją sudarė daugybė žemėlapyje išbarstytų objektų, žyminčių virtinę nuo vaikystės girdėtų istorinių įvykių ir veikėjų – tokių kaip Alfredas Didysis, normanų užkariavimas, Didžioji laisvių chartija, Aženkūro mūšis, Henriko VIII žmonos, geroji karalienė Besė, Cromwellis, Gladstone’as, Disraelis, Didysis karas, Winstonas Churchillis. Kiekvienas jų žymėjo didingą momentą laiko tėkmėje, ir kiekvienas ten stūksojo pavieniui. Stigo juos siejančio pasakojimo.
Stengiausi, kad pasakojimas būtų kuo paprastesnis. Mane įkvėpė tai, kad praeitis yra tokia stulbinamai įdomi. Tiek triumfo, tiek nesėkmės laikotarpiais Anglijos istorija įvykių gausa, ko gero, lenkia visas kitas pasaulio šalis. Jos ištakos siekia tamsiuosius amžius, o gal ir ankstesnius laikus, kai rytines Britų salų pakrantes okupavo germanų gentys, atplaukusios iš žemyno. Savo vardą anglii jos veikiausiai atsinešė iš dabartinės Danijos ir Vokietijos teritorijos. Jų apgyventa šiaurės rytų pakrantė vadinta Anglų Žeme, o vėliau jai prigijo Anglijos vardas. Naujieji ateiviai netrukus išstūmė ankstesnius gyventojus, vadinamuosius senuosius britus, vakarų ir šiaurės kryptimis, už Adriano sienos, į Velso aukštumas ir Airijos jūros pakrantes, ir taip galiausiai radosi Anglijos ribos, kurios nuo tų laikų mažai tepakito“ – sako trumpos Anglijos istorijos autorius Simonas Jenkinsas.
Pasakojimas negali būti vien tik apie laimingą gyvenimą. Santykiai su Prancūzija – normanų užkariauta teritorija – buvo labai įtempti, konfliktai tęsėsi per visus viduramžius ir vėl atsinaujino XVIII amžiuje. Dauguma britų valdovų suprato, kad geriausia laikysena išorinio pasaulio atžvilgiu yra gynyba, o ne agresija. Vis dėlto, pradedant Plantagenetų dinastija ir baigiant vyresniuoju bei jaunesniuoju Pittais, siekis užvaldyti užjūrio teritorijas beveik neišnykdavo. Baigėsi tuo, kad Didžioji Britanija tapo didžiausia imperija pasaulyje. Tai didino jos šlovę, padėjo sutelkti Britų salų gyventojus į bendrų siekių turinčią „jungtinę karalystę“, kurios paveldas išliko iki mūsų dienų. Bet Britanijos imperija išgyveno vos du šimtmečius. XX amžiuje pasaulinį dominavimą iš Britanijos paveržė Jungtinės Amerikos Valstijos, o buvusio valdymo zoną žymi paplitusios šnekamosios anglų kalbos arealas. Britanija smuko, tapo ankstesnės didybės reliktu, netikra pasauline galybe, kurios suverenumą riboja globalios ekonomikos žaidėjai.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Gladstone’as ir Disraelis (1868–1901)
Sakoma, kai ateina laikas, atsiranda ir žmogus, o šįkart atsirado net du. Atrodo, kad iki tol Didžiosios Britanijos politikos scenoje veikė arba milžinai, arba nykštukai. Tarp tokių asmenybių kaip Pittas, Peelis, vikontas Melbourne’as ir vikontas Palmerstonas veikdavo daug blankesnės figūros, daugiausia tos pačios socialinės padėties vyrai, kurių titulai susiję su tokiais miestais kaip Liverpulis, Derbis ir Aberdynas. Jie retai į postą atsinešdavo didelių ambicijų, veikiau tenkindavosi paveldėtu pareigos jausmu ir elgdavosi taip, tarsi jų užduotis būtų leisti tautai kurį laiką pailsėti. Šį kartą į politinę sceną įžengę vyrai – visai kitokios padermės. Nei Gladstone’as, nei Disraelis nėra kilę iš Anglijos valdančiosios klasės, bet daugiau tarp jų beveik nieko bendra. Šios dvi itin skirtingos asmenybės sukels vieną didžiausių kovų Anglijos istorijoje.
Benjaminas Disraelis buvo dabita, kurį jo tėvas, judaizmo neišpažįstantis žydas, pakrikštijo anglikonu, kai šiam buvo dvylika. Baigė teisės mokslus, puikūs oratoriniai gebėjimai jam palengvino kopimą aukštyn, kaip jis pat sakė, „riebaluotu stulpu“. Iš pradžių prieštaravęs erlo Grey’aus, Peelio ir lordo Russello politinėms reformoms, vėliau jas priėmė ir panaudojo savo bei partijos tikslams. Pagarsėjo keliais romanais, pasižymėjo pavergiančia charizma, skelbė tuščias idealistines idėjas, pavyzdžiui, lengvabūdiškai žadėjo „suvienyti dvi tautas“ – Britanijos turtinguosius ir varginguosius. Nors Disraelis buvo praktikuojantis anglikonas, gana dažnai sulaukdavo antisemitinių pastabų, į kurias reaguodavo kandžiu humoru. Kai kolega parlamente siekdamas paniekinti pavadino jį žydu, atkirto: „Aš ir esu žydas. Ir kai didžiai gerbiamo džentelmeno protėviai tebuvo brutalūs laukiniai niekam nežinomoje saloje, manieji buvo dvasininkai Saliamono šventykloje.“
Williamas Ewartas Gladstone’as buvo tiesiog jo priešingybė. Jo mąstymą suformavo Biblija ir klasikiniai veikalai, kuriuos jis mėgo cituoti. Jo laikysena, demonstruojanti etinį pranašumą, siutino Disraelį, kartą apie jį pasakiusį, kad „būsimosios kartos deramai įvertins tą principų neturintį maniaką“. Gladstone’as atkirto, kad Disraelis „demoralizavo viešąją nuomonę, pataikavo žemiems potraukiams, kurstė aistras, prietarus ir savanaudiškus norus“. Jis pyko, kai po ankstyvos princo Alberto mirties 1861 metais Disraelis įgijo sielvartaujančios Viktorijos palankumą pataikaujamais žodžiais apie „mano mylimiausią suvereną“. Viktorija sakė, kad Gladstone’as ją visada įtikina, jog jis esąs protingiausias žmogus pasaulyje, o Disraelis įtikina, kad tai ji pati protingiausia. Ji neslėpė, kam simpatizuoja. „Gladstone’as kalba su manimi tarsi būčiau viešas mitingas“, – sakė ji.
Pirmąją 1868 metais suformuotą vyriausybę Gladstone’as vadino „puikiausiu valdymo įrankiu iš kada nors sukurtų“. Panašiai kaip ir 1832-aisiais, nauji parlamento nariai virtine reformos įstatymų atsilygino savo rinkėjams, ką tik gavusiems rinkimų teisę. Pirmiausia buvo svarstomas švietimo įstatymas. Iždo kancleris Robertas Lowe, viena fraze išreikšdamas laiko dvasią, pareiškė: „Privalome ugdyti savo šeimininkus.“ Bažnyčiai, ilgą laiką turėjusiai monopolinę teisę į pradines mokyklas, buvo mestas iššūkis pasiūlant, kad visos mokyklos būtų pasaulietiškos. Iš tikrųjų 1870 metais Švietimo aktas reikalavo steigti „internatines mokyklas“ tik ten, kur buvo manoma, kad bažnytinės mokyklos yra netinkamos, daugiausia skurdžiuose miestų rajonuose. Naujos mokyklos su raudonų plytų olandiško stiliaus frontonais pranašiai išsiskyrė tarp sublokuotų namų, kaip viduriniais amžiais katedros tarp lūšnų. Tačiau Britanijos švietimo sistemą ir toliau slėgė (ir slegia iki šių dienų) skaldantis „bažnytinių mokyklų“ paveldas.
XIX amžiaus septintąjį dešimtmetį Britanija pasiekė zenitą tiek viduje, tiek užsienyje. Geležinkelio linijos nutiestos į kiekvieną šalies kampelį, laivai plaukia į visus žemynus. Nors tradicinis žemės ūkis pralaimi konkurencinėje kovoje su laisva maisto prekyba, gamyba dominuoja dar nepajutusi kylančios Vokietijos ir JAV pramonės spaudimo. Po trečiojo dešimtmečio savivaldos reformų tvirtėjanti vietos valdžia tampa stipria jėga. Birmingamo gyventojų skaičius auga nuo 70 000 amžiaus pradžioje iki 350 000 1870 metais. Panašiai auga Mančesteris, Liverpulis, Lidsas, Šefildas ir Niukaslas. Dabar tai dideli miestai su rotušėmis, viešbučiais, geležinkelio stotimis ir meno galerijomis, kurie prilygsta Europos miestams. 1873-iaisiais Birmingamo meru išrinktas liberalas Josephas Chamberlainas ėmėsi esminės pertvarkos, po kurios miestas turėjo parkų, šaligatvių, teismų, turgaviečių, dujų, vandens ir „geresnę aplinką“. Tokį pagerinimą jis mielai vadino socializmu. Tuo pat metu Angela Burdett-Coutts ir Octavia Hill organizavo namų statybų miesto neturtingiesiems kampaniją. Įkvėptos amerikiečių filantropo George’o Peabody, jos siekė, kad vietoje lūšnynų būtų statomi „derami būstai beturčiams“, ir stengėsi įtikinti potencialius tokio nekilnojamojo turto vystytojus, jog padorių pajamų galima gauti ir iš sąžiningos nuomos, tai yra pagal principą, pramintą „penkių centų filantropija“.
Gladstone’o vyriausybė taip pat buvo nusiteikusi reformoms. Valstybės tarnautojus pradėta priimti ne pagal protekciją, o remiantis gebėjimų patikrinimo rezultatais. Uždrausta pirkti karinius laipsnius. Universitetai tapo atviri visiems tikėjimams. Universitetų dėstytojams leista vesti, jų šeimoms skirti didingi gotikiniai namai papuošė Oksfordo šiaurinius priemiesčius. Susikūrė Profesinių sąjungų kongresas, o 1871 metais buvo įteisintos pačios profesinės sąjungos, tačiau jų veiklą smarkiai ribojo piketų draudimas. 1872 aisiais priimtas aktas, įvedantis slaptą balsavimą per rinkimus. Tai buvo nepriimtina senajam lordui Russellui, kuris perspėjo: „Tai pavojingas kelias, galintis nuvesti nuo namų ūkių iki visuotinės rinkimų teisės.“ Vigai, kuriems „demokratija“ nuo seno kėlė siaubą, nebegalėjo sutarti su liberalais.
Užsienio politikoje Gladstone’as tęsė vikonto Palmerstono atsargaus imperializmo ir Europos konfliktų vengimo liniją. Kaip amžiaus viduryje Britanija laikėsi nuošaliai nuo revoliucinių judėjimų, taip dabar iš tolo stebėjo kylančią Otto von Bismarcko suvienytą Vokietiją ir Paryžiaus apsupties baisybes. Tačiau Airijos taip lengvai ignoruoti neįmanoma. Ją ištuštino badas ir emigracija į Ameriką. Tuo metu, kai Anglijos gyventojų skaičius smarkiai augo, Airijoje per du dešimtmečius iš aštuonių milijonų, arba trečdalio visų Britų salų gyventojų, liko perpus mažiau. Airija ilgai buvo engiama šalis, ją valdė svetimi anglų žemvaldžiai, jai diktavo užsienio vyriausybės, airiai buvo priversti praktikuoti puolamą religiją. Gladstone’as turėjo mažai galimybių palengvinti Airijos padėtį tol, kol Lordų Rūmai, kuriuose daugumą sudarė anglikonai ir anglų interesų Airijoje gynėjai, buvo nusistatę prieš reformas, nors jam vis tiek pavyko atkurti Airijos Anglikonų Bažnyčią ir priimti keletą aktų dėl Airijos žemės, kurie padidino žemės nuomininkų saugumą.
Po šešerių metų darbo Gladstone’o ministrų kabinetas buvo išsekęs. Disraelis jį išjuokė, esą tai „virtinė užgesusių ugnikalnių – jokios liepsnelės nė viename šaltame krateryje“. Nors per 1874 metų rinkimus liberalai gavo daugiausia balsų, tačiau daugumos vietų negavo, tad grįžo konservatoriai, o šešiasdešimt devynerių Disraelis tapo ministru pirmininku. Jis suprato ilgametės opozicijos žinutę, kad išplėstas elektoratas tikisi pažangios reformos, ir atšaukė Gladstone’o įvestą piketų draudimą, tuo pelnydamas darbininkų lyderio pripažinimą, jog konservatoriai „darbininkų klasei padarė daugiau per penkerius metus, negu liberalai per penkiasdešimt“. Disraelis taip pat priėmė keletą įstatymų dėl socialinių būstų, švietimo sistemos, sveikatos apsaugos sistemos ir darbo sąlygų fabrikuose pagerinimo. Tačiau jo požiūris į užsienio politiką skyrėsi nuo liberalų. Disraelis ketino ją tęsti nuo padėties, kurią paliko Čatamo erlas. 1875 metais, siekdamas apsaugoti Britanijos jūrų kelius į rytus, nupirko beveik pusę naujos bendrovės „Suez Canal Company“ akcijų. Kitais metais nudžiugino Viktoriją paskelbdamas ją Indijos imperatore (tam priešinosi Gladstone’as, sukeldamas jos pyktį). Imperializmas vis dėlto yra kaip dviašmenis kardas. Disraelis ragino Turkiją sustabdyti Rusijos ekspansiją į Krymą ir Kaukazą, net iškėlė klausimą dėl Krymo karo pakartojimo. Tai išjudino patriotinius tautos jausmus – naujuose miuzikholuose buvo dainuojama: „We don’t want to fight, but by jingo, if we do, / We’ve got the ships, we’ve got the men, We’ve got the money too“ (Nenorime kariauti, bet, po velnių, jei panorėsime, atsiras tam laivų, kariuomenės ir pinigų). Iš šios dainos kilo terminas džingoizmas (angl. jingoism).
Gladstone’as kaltino Disraelį provokuojant „turkų žvėriškumą“ bulgarų krikščionių atžvilgiu. Jis pareiškė, kad „net Pietų Kinijos jūros salose nėra tokio kanibalo, kuris nepasipiktintų ir nepasibjaurėtų išgirdęs pasakojimą apie tai, kas ten padaryta“. Disraelis atkirto, kad didžiausias bulgarų patirtas žvėriškumas yra pats Gladstone’as. Kitas opozicinis Gladstone’o veiksmas – pirmoji Britanijoje moderni rinkimų kampanija, kurią jis surengė 1879 metais naujoje Viduriniojo Lodiano rinkimų apygardoje. Iki tol masinius mitingus paprastai rengdavo metodistai, o ne politikai. Gladstone’as pradėjo sakyti kalbas didžiuliuose mitinguose, dažnu atveju stovėdamas ant galinės traukinio vagono platformos ir naudodamas ruporą, kad jo žodžiai pasiektų minios pakraščius. Savo kalbose jis kaltino Disraelį dėl „siauros, neapgalvotos, provokuojančios ir pasipūtėliškos užsienio politikos, išreiškiančios savimeilę ir puikybę“. Kalbų tekstai iš anksto būdavo išplatinti spaudos leidiniams, o Disraelis (ir Viktorija) tokią praktiką smerkė kaip „nekonstitucinę“.
Gladstone’o vadovaujami liberalai 1880 metais pergalingai grįžo į valdžią, o Disraelis pasitraukė į savo Hughendeno rezidenciją netoli Bekonsfildo, kurioje po metų mirė. Jis buvo oportunistas, įvaldęs politinį meną veikti žavesiu. Instinktyviai jautęs visuomenės nuotaikas, gebėjo jomis žaisti, taip jis žaidė su karaliene, pasitelkdamas dvasią pakylėjančią terminologiją. Būdamas jaunas, jis sunaikino Peelį, bet perėmė iš jo kovotojo už progresyvų torizmą mantiją tuo metu, kai dauguma Europos konservatorių buvo monarchistai ir reakcionieriai. Šiuo atžvilgiu jo vaidmuo liberalizuojant Britanijos politiką buvo lemiamas. Kai rinkimų sistemos reformos problema iškilo jo karjeros kelyje, žinią jis suprato teisingai: konservatizmas turi keistis arba mirti. Ironiška, kad kitus penkiasdešimt metų būtent liberalai šią žinią ignoravo.
