Neretai girdėdavome pasakymus: nekilnok ir nesupk vaiko – pripras, nebučiuok – užkrėsi, nedaryk skersvėjo – perpūs. Vaikams dažnai sakyta: pabučiuok duoną, jai nukritus! Gausi beržinės košės, jei neklausysi! Būk vyras, neverk!
Dažnas prisiminsite ir „raktą ant kaklo“, kuomet niekieno nestebino namie palikti keturmečiai. Nestebino ir po mokyklos kiemuose laiką leidžiantys paaugliai. Vaiko auginimą lydėjo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodami patarimai, pamokymai ir prietarai. Tad dažnas šyptelime prisiminę dar visai nesenus laikus.
Apie lytinį švietimą mokyklose negalėjo būti jokios kalbos. Laikyta, kad šia tema kalbėti nepadoru, nedera, o laikui atėjus ir taip viskas bus aišku. Na, žinoma, šiek tiek informacijos suteikė biologijos vadovėliai, tačiau, toli gražu, to nepakako. Nors ši tema praėjusiame šimtmetyje laikyta tabu, apie tai neskatino kalbėti ir Bažnyčia, vėliau – ateistinis auklėjimas, tačiau jaunuoliai ieškojo informacijos kitais būdais. Kad ir siekiant išvengti nesantuokinio nėštumo, kliovėsi ir liaudiškais patarimais, kartais atsargiai klausė gydytojų.
Jei dabar gyvename informacinio pertekliaus laike, kuomet atsakymus į rūpimus dalykus turime atsirinkti iš daugybės autorių, skirtingų nuomonių, požiūrių, tai anuomet viso to stokojome. Jei dabar užtenka panaršyti „supermamyčių“ forumuose ir akimirksniu rasime tuo metu rūpimą informaciją, tai ankščiau apie tai galėjome tik pasvajoti. Jei dabar populiariosios psichologijos lentynose figūruoja bent kelios dešimtys pavardžių, knygos verčiamos iš daugybės kalbų, tai ankščiau džiaugėmės ir tos vienintelės knygos pasirodymu.
Daug ką pasako ir sovietinėje santvarkoje išėjusių leidinių tiražų skaičiai: galime aptikti nuo 10 iki 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleistų knygų, todėl nenuostabu, kad tuos pačius leidinius turėjo ko ne kiekviena tėvystei besiruošianti šeima.
Taigi, ar tikrai knygų rinka buvo tokia skurdi jauniems šeimą planuojantiems tėvams? Nors ir negalime teigti, jog anuomet leidinių buvo pakankamai, tačiau periodiškai išeidavo įvairūs medicininį ir pedagoginį išsilavinimą turinčių specialistų vadovai apie vyro ir moters santykius, šeimos kūrimą, vaikų planavimą santuokoje. Apie krikščionišką auklėjimą kalbėjo kunigai, išleidę ne vieną tokio pobūdžio knygą.
Speciali literatūra buvo verčiama iš vokiečių, rusų, anglų, italų kalbų. Buvo leidžiama specializuota periodika, taip pat rengtos teminės skiltys moterims ir buičiai skirtuose žurnaluose. Sovietiniu laikotarpiu buvo leidžiamos ir šviečiamosios serijos „tėvų biblioteka“, „vaikų darželis“ ir pan.
Žemiau sudarytame chronologine tvarka išrikiuotame sąraše, apimančiame XIX a. pab.-XX a . pab., pateikiama per keturiasdešimt skirtingų pavadinimų lietuvių kalba pasirodžiusių leidinių, saugomų Vrublevskių bibliotekos fonduose.
Leidiniai apima laikotarpį nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atgavimo pradžios, t. y. iki tų lūžinių metų, kai atsivėrė platesnės galimybės leidybai, vertimams, o vietinių autorių neberibojo jokie ideologiniai suvaržymai. Sąrašas baigiasi 1991 m., žyminčiais perėjimą į šiuolaikinę leidybą.
Spaudiniai aprėpia įvairų temų lauką: šeimos planavimas, vedybinis gyvenimas, pasiruošimas gimdymui, kraitelio ruošimas, natūralus maitinimas, darželių kūrimąsis, vaikų ir paauglių psichologija, tinkamas auklėjimas, ugdymo sistemos, žaidimai ir t. t.
Knygos apima įvairius žanrus ir formas: periodiniai leidiniai, žinynai, dienynai, metodinė ir dalykinė literatūra. Dauguma leidinių papildyti lentelėmis, schemomis, nuotraukomis su pavyzdžiais, iliustratyviais paaiškinimais.
Kaip kito požiūris į moterį? Kaip evoliucionavo jos vaidmuo šeimoje ir visuomenėje? Kokią rolę atliko valstybė ir Bažnyčia?
Ši knygų apžvalga – sąrašas leidinių, turėtų būti įdomus sociokultūrinės istorijos; lyčių lygybės istorijos; akušerijos ir ginekologijos istorijos Lietuvoje tyrėjams.
Tarp kitko, sąmoningai palikta netaisyta kalba, jau nebevartojami žodžiai, kas šio teksto skaitytojui gali sukelti klausimų, o gal ir šypsenų.
Knygos
1895 m. Tilžėje Michailovskis (Михайлов, Николай Федорович) išleido nedidelės apimties leidinuką Rodos motinoms apie auginimą žindomų kudikių, kurioje didžiausias dėmesys natūraliam kūdikių žindymui: „Nuo gimimo, iš pirmų dienų tuojaus, sveikiausias pienas kudikiui, tai pienas jo motinos. Tamsūs prasčiokai duoda naujai gimusiam kudikiui, pirmose dienose, čiulpę (žinduką) vietoj kruties, betikėdami motinos pieną ėsant dar tuometu nesveiką kūdikiui“.
Knygoje sukritikuotos motinos, kurios ramina kūdikius supimu: „Kožna motina iš prasčiokų buities pripratusi migdyti kudikį supdama jį lopšyje. Kudikį supama netiktai tuomet, kad jis rėkia (verkia), bet ir tuokart, kad jis liovėsi rėkęs tiktai nemiega, guli tylei“.
Taip pat rašyta apie vystymą ir skiepijimą nuo raupų (rauplių). Tiesa, skiepų temai skirta tik pusė puslapio. Įdomu, kad knygos gale pateikiamas ir kai kurių žodžių paaiškinimai, pvz.: supti-vygiuoti; tryda-žyvatinė; pasigadinti-parsileisti ir t. t.
1901 m. Pitsburge iš anglų kalbos išversta XIX a. amerikiečių moterų teisių gynėjos, daug rašiusios seksualumo tema, įkalintos dėl nepadorių idėjų skleidimo, Idos Craddok (1857-1902) knyga Tikras ženybinis gyvenimas. I. Craddok nusižudė 1902 m., tuoj po šios knygos vertimo pasirodymo. Knygoje rašyta: „vienas dalykas, kurį vyrai ne visuomet pažįsta, yra tas, kad vidutiniszka moteris eina į svodbinę (iš rus. k. pirmos nakties; vedybinė; vestuvinė) lovą toli mažiaus žinanti ko yra laukiama nuo jos, negu vidutiniszkas vyras. Nes, jei net vyras nera niekad turėjęs lytiszko iszmėginimo su moteria pirm savo svodmines nakties, tai jis paprastai žino isz sapnų savo vaikystės labai gerai, kokiais jausmais lytiszkas susineszimas yra“.
1904 m. iš lenkų kalbos išversta anoniminio autoriaus Tilžėje išspausdinta knyga Kūdikių žindymas ir penėjimas, kurioje ir vėl dėmesys kūdikio mitybai: „Jei tiktai motyna yra sveika, privalo pati žindyti savo kūdikį, nes per motynos pieną nėra sveikesnio žindukliui“.
1906 m. iš lenkų kalbos išversta Enrio Wernico knyga Vaikų auklėjimas: lyg šešių metų amžiaus. Čia autorius jau knygos pradžioje rėmėsi garsaus moravų rašytojo Komenskio žodžiais, kad vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo pirmų gyvenimo dienų. E. Wernicas sako, kad pirmaisiais šešiais gyvenimo metais vaikas kuo geriausiai gali įgyti pradžią dorumo, tikėjimo, gimdytojų ir artimo meilės; tame amžiuje kuo lengviausia yra pripratinti jį prie tvarkos, švarumo, teisingumo.
1916 m. Lietuvos moterų progresyviojo susivienijimo Amerikoje lėšomis iš anglų kalbos išversta Mrs. Max West knyga Kūdikių priežiūra. Knyga buvo skirta ne siauram inteligenčių ratui, bet plačiajai lietuvių motinų bendruomenei. Ona Vidikienė, išvertusi knygos tekstą, teigė, kad vertimą stengėsi pritaikyti ir adaptuoti taip, kad būtų aiškesnė prasmė lietuvių kalboje. Knygoje gana išsamiai aptartos svarbiausios sąlygos, reikalingos kūdikio vystymuisi (vėdinimas, šviesa, higiena,), aptartos pagrindinės ligos, knygos gale pateikti sunkesnių žodžių paaiškinimai.
1920 m. išleista knyga Be skausmų gimdymas, kurioje ypatingai išaukštintas moters kaip motinos vaidmuo. Itin smerktas nenoras turėti vaikų, vaikžudystė: „žmogus, nemylintis vaikų ir nenorintis jų turėti, yra nepaprastu, neišauklėtu žmogumi, tikriau sakant, išgama, panašiai kaip žmogus, neatjaučiąs muzikos, dailės, arba negalįs atskirti gero nuo blogo. Todėl moteriškės, nenorinčios vaikų turėti yra liguistos, išgamios kūno sąstatos, arba visiškai doriniai sugedusios“. Knygoje taip pat skirtas dėmesys nėščiųjų negalavimams, patarimai atėjus gimdymo laikui.
1921 m. išspausdinta Juozo Gobio knyga Vaiko sielos evoliucija, kurioje kalbėta apie sąmonės išsivystymą, jutimų evoliuciją, atmintį, vaikų fantazijas, dėmesį, jausmus, valią ir intelektą. Autorius tyrinėjęs vaiko ir gyvulių sielą ketverius metus, įterpė savo tyrimus ir pastebėjimus, o knyga bus pravarti pedagogams, kuriems skiriami paidagoginiai receptai (paidagoginiai parašyta teisingai – aut. pastaba).
1923 m. Tilžėje išspausdinta Juozo Gobio knyga Trumpa auklėjimo istoriją, kurioje išskirtas graikų ir romėnų auklėjimas, XIX a. auklėjimas, žvilgsnis į lietuvių mokyklos istoriją.
J. Gobis (1895-1970) – tarpukariu dirbo mokytoju, buvo kelių mokyklinių vadovėlių autorius. Rašė ne tik pedagoginėmis, bet ir psichologijos temomis. Svarbesnės knygos: Vaiko sielos evoliucija (1921), Trumpa auklėjimo istorija (1923), Moterų psichikos bruožai (1927) ir pan.
1923 m. iš vokiečių kalbos išversta A. Dannenberg knyga Kūdikis pirmais gyvenimo metais. Šioje knygoje atkreiptas dėmesys į higienos svarbą: „švaros užlaikymas – be galo svarbus faktorius kūdikio gyvenime. Žinduolį geriausia iš ryto būtinai kiekvieną dieną maudyti, dabojant, kad jo maudyklė nuolat būtų švari; ji niekuomet negali būti naudojama kitiems reikalams“. Taip pat pabrėžta natūralaus maitinimo svarba ir reikalingumas: „sveikam ir geram kūdikio maitinimui reikalinga, kad kiekviena motina savo kūdikį penėtų krūtimi. Motynos pienas kūdikį išsaugoja ne tik nuo ligų, bet taip pat suteikia jam pasekmingo išsyvystymo. Yra statistiniai nustatyta, kad nenaturalus vaikų penėjimas, sulyginus juos su vaikais penimais krūtimi, duoda 6-7 sykius didesnį mirtingumą. Todėl kiekviena motina, jei ji be rimto pagrindo atsisako kūdikį penėti krūtimi, yra pati kalta, jei jos vaikas liguistas, silpnutis ir netarpsta“.
1926 m. Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos išverstas Berlyno ir Ciuricho universitetų profesoriaus Fridricho Vilhelmo Forsterio leidinys Jaunuomenės auklėjimas: knygos tėvams, mokytojams ir dvasininkams. Šioje knygoje dėmesys skirtas tokioms temoms, kaip: skaistybė, prostitucija, seksualinė etika ir sveikata, motina ir duktė, motina ir sūnus ir t. t.
1928 m. M. Pečkauskaitė išvertė dar vieną Forsterio knygą Auklėjimas ir auklėjimasis, kurioje autorius kalbėjo apie vyriškumo ir moteriškumo auklėjimą, seksualinę pedagogiką, erotiką ir t. t.
1928 m. Lietuvių katalikų blaivybės draugija išleido dr. Marijos Endziulaitytės Gylienės nedidelės apimties leidinuką Kūdikio maitinimas, auginimas ir higiena, kuriame dar kartą pabrėžta natūralaus maitinimo svarba: „kad motinos pienas iš pradžių yra tinkamiausias kūdikio maistas, parodė patyrimas. Natūraliai maitinamų kūdikių svoris kasdien didėja, kūdikiai normaliai auga ir plėtojasi<...>. Nenatūraliai maitinamų kūdikių mirimo skaičius 8 kartus didesnis, negu krūties vaikų. Kad sumažėtų vaikų mirtingumas ir išaugtų sveiki, visų pirma reikia nenutolti nuo gamtos ir teikti kūdikiui tinkamą maistą. Todėl natūralus kūdikio maitinimas yra motinos šventa pareiga“.
1931 m. išleistas nedidelės apimties prof. Štriumpelio (Strümpel, Burkhard) leidinys Nervingumas ir auklėjimas, čia akcentuojama, kad vaiko nervingumas labai priklauso nuo tėvų: „negali būti nė krislelio abejojimo, kad didelio nervingumo atsitikimai vaikų amžiuj pasitaiko daugiausia ten, kur visoj šeimoj pastebimas visuotinis palinkimas į nervingumą ir kitus nervų ir psichikos susirgimus“.
1932 m. išversta Marijos Volkovos knyga Vedybos ir jų higiena. Šioje knygoje svarstyta, ar iš vis reikalingos vedybos. Autorė pateikia vienpatystės pavyzdžių, kalba apie mergaičių ir berniukų auklėjimo skirtumus. Kaip baisų dalyką pabrėžia, jog vis dažniau mergaitės nori patirti gyvenimo malonumus, nenešti jokių atsakomybių ir neturėti vaikų: „normališkai išauklėta mergaitė gerai žinotų, kad vedybų tikslas – šeima ir nieko daugiau, kad lytiniai santykiai tiktai vaikų gimdymui, o ne kūniškam pasimaginimui (žodis parašytas teisingai – aut. pastaba), kad tikroji šeimos gyvenimo laimė ir yra draugiškame sugyvenime su vyru ir sveikuose, protinguose, džiūgaujančiuose vaikuose. Bet mūsų mergaitės nieko nemato, nieko negirdi, nieko nežino. Arba, tikriau sakant, jos viską mato, viską girdi ir viską žino iškreiptame pavidale“.
1934 m. vyskupas Kazimieras Paltarokas parašė knygą Priešmokyklinis vaikų auklėjimas, kurioje daug vietos skirta tikėjimui, dorovei. Autorius sako, kad dabar moterys veržiasi į politiką, visuomeninę veiklą, kai geriausia politika, tinkamiausias visuomenės darbas – vaikų auklėjimas. K. Paltarokas nurodo, jog vaikas 2 tūkst. valandų praleidžia bažnyčioje, 8 tūkst. val. mokykloje, 100 tūkst. val. šeimoje, taigi tėvai dešimtį sykių daugiau laiko turi vaikų auklėjimui.
1937 m. išleista N. F. Althauzeno knyga Sveiki vaikai: kūdikių priežiūra, kurioje aptarta kūdikio priežiūra iki vienerių metų ir metų metų amžiaus vaiko maitinimas, auginimas ir auklėjimas.
1938 m. išleistas Vienos universiteto profesorės dr. Charlotte Bühler trečias knygos Vaikystė ir jaunystė. Sąmonės genezė leidimas (pirmas leidimas – 1928, antras – 1930). Šis gausiais šaltiniais grįstas vadovas apima laikotarpį nuo naujagimystės iki 14-19-ųjų gyvenimo metų. Čia kalbama ir apie vaiko psichologiją, sakoma, kad tikruoju vaikų psichologijos tėvu reiktų laikyti Wilhelmą Preyerį (William Preyer), kuris pirmasis sistemingai ėmė stebėti ir fiksuoti vaiko vystymąsi. Preyeris 1882 m. Leipcige išleido veikalą Vaiko siela (vok. Die Seele des Kindes), kurio pirmasis ir antrasis leidimai saugomi ir Vrublevskių bibliotekos fonduose.
1947 m. išleista Petro Maldeikio knyga Tėvai ir vaikai, kurioje skirtas dėmesys dvasiniam, religiniam, moraliniam, socialiniam auklėjimui. Apie lepinimą kalbėta kaip apie blogiausią auklėjimo pavyzdį. Blogiausia, kai vaikas yra visko centras, visi jo norai ir pretenzijos turi būti patenkinti. Tokiu būdu lepinimas sukuria žmoguje klaidingus santykius su jį supančiu pasauliu, su daiktais ir su žmonėmis.
1950 m. išleista Boriso Archangelskio ir Georgijaus Speranskio knyga Motina ir vaikas: jaunos motinos mokykla, kurioje išaukštintas tuometinei santvarkai įprastas moters kaip motinos vaidmuo. Jaunos moters interesai buvo ginami ir įstatymais: nėštumo ir žindymo laikotarpiu moteris atleidžiama nuo sunkaus ir naktinio darbo, jai suteikiamos 35 dienos atostogų prieš gimdant ir 42 po gimdymo, nenormalaus gimdymo atveju atostogos pratęsiamos iki 56 dienų. Knygos tekstą papildo informatyvios iliustracijos, pvz., pateikiami tinkami nėščios moters aprangos pavyzdžiui, parodoma, kaip taisyklingai vystyti kūdikį, kaip steriliai laikyti buteliukus ir pan.
1954 m. išleista kunigo Juozo Antano Karaliaus knygelė Jaunuomenės auklėjimas, kurioje rašyta: „pirmoji natūrali ir būtinoji auklėjimo aplinkuma yra šeima, tam tyčia Sutvėrėjo skirta <...> pats sėkmingiausias ir patvariausias auklėjimas yra tas, kuris gaunamas gerai sutvarkytoje krikščioniškoje šeimoje <...>“.
1954 m. išleistas kolektyvinis Petro Baublio, B. Bliudzo, M. Šeinbergo leidinys Mano kūdikio dienynas, kuriame pačios mamos galėjo pildyti įrašus apie naujagimį, sekti jo vystymąsi, raidos ypatumus. Specialistų sudarytame leidinyje buvo skyrius apie tinkamą maitinimosi tvarką, ligas ir skiepus, pateikti receptai pagal amžiaus tarpsnius. Knygos pradžioje autoriai į mamą kreipiasi tokiais žodžiais: „Motina, atidžiai stebėk savo kūdikio vystymąsi! Šioje knygelėje nurodyta, ką kurio amžiaus kūdikis turi mokėti, kada jis pradeda šypsotis, laikyti galvutę, kada pasirodo pirmieji dantukai, kada pradeda tarti pirmuosius žodžius“. Taip pat atkreiptas dėmesys į žodį „negalima“, čia sakyta, kad jį reikia vartoti retai, apgalvotai, tik tuomet, kai jis yra neišvengiamas. Kartą žodis „negalima“ arba žodis „reikia“ pakartotas, uždraudimas arba paliepimas turi būti įgyvendinamas visu tvirtumu.
P. Baublys (1914-1973) – populiarus vaikų pediatras, išleido: Motina ir vaikas (1958 m.), Vaikas auga (1965) ir t. t.
1958 m. išleista P. Baublio ir medicinos mokslų kandidato Jono Neniškio knyga Motina ir vaikas, kuri supažindino su moters organizmo fiziologija ir anatomija, higiena, ypač nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Daug vietos skirta kūdikių priežiūros ir vaikų auginimo klausimams. Trumpai supažindinta su dažniausiomis ligomis ir nurodoma, kaip jų išvengti. Kalbėta ir apie vaikų nervingumo priežastis, čia rašyta: „nervingumas gali būti įgimta ir iš tėvų paveldėta ypatybė. Nervingiems tėvams gali gimti tokio pat būdo vaikai<...>Taigi, prieš kuriant šeimą, reikia: „pasitikrinti savo nervus ir prireikus gydytis; šeimoje – taikiai ir darniai gyventi. Ypač turi būti saugojamos ir globojamos nėščios ir maitinančios moterys“.
1960 m. Čikagoje išspausdinta dr. Vandos Tumėnienės-Mingailaitės – Lietuvos pediatrijos kūrėjos, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune vaikų ligų profesorės, daugelio straipsnių apie vaikų sveikatą autorės leidinukas Vaiko sveikata: patarimai tėvams. Šiame leidinyje apžvelgiama vaiko sveikata nuo jo gimimo iki brendimo amžiaus. Kalbama apie naujagimį ir jo ypatybes, maitinimą, vėlesnių amžiaus tarpsnių savitumus, ligas ir prevenciją. Išskirta sąvoka temper tantrum, kas reiškia pykčio priepuolį. Kas jį lemia ir kaip su tuo kovoti?
1965 m. profesorė, straipsnių ir knygų pediatrijos temomis autorė Liudmila Steponaitienė ir Petras Baublys išleido knygą Vaikas auga. (L. Steponaitienė ir P. Baublys žuvo 1973 m. žuvo lėktuvo katastrofoje, skrendant į pediatrų konferenciją Charkive). Autoriai akcentavo knygų vaikų auginimo ir auklėjimo klausimais svarbą. Jos turi didelę paklausą, ir jauni tėvai jų greitai pasigenda. Šioje knygoje svarstyta, kaip tinkamai pasirinkti sau porą, kaip svarbu nenutraukti pirmojo nėštumo, koks tinkamas vedybinis amžius. Pavyzdžiui, knygos autoriai rašo: „Nuo seno buvo įprasta, kad vyras būtų kiek vyresnis, o moteris jaunesnė – esą, moteris greičiau senstanti, dėl to toks skirtumas būtinas. Vokiečių akušeris Štekelis siūlė, kad moters amžius būtų lygus pusei vyro amžiaus, pridėjus 7 metus. Pvz., jei vyrui yra 30 metų, tai žmonai turėtų būti 22, jei vyrui 20, moteriai – 17, o jei vyrui 40, žmonai – 27. Kaip matyti iš šios formulės, tuokiantis vyriasniam vyrui, vis didėja amžiaus skirtumas tarp jo ir žmonos. Be to, jei šią formulę laikyti teisinga, tai ji teisinga tik santuokos pradžioje. Pavyzdžiui, kai 30 metų vyras, vedęs 22 merginą, sulauks 50 metų, jo žmonai bus 42 metai, tuomet jis galės sakyti, kad ji jam per sena; pagal Štekelį jam reikės 32 metų žmonos“.
1969 m. L. Steponaitienė ir P. Baublys išleido dar vieną nedidelės apimties leidinuką Kodėl vaikas blogai valgo, kurioje aptarti su mityba susiję negalavimai, jų gydymo būdai, svarstyta, kas lemia apetito nebuvimą.
1970 m. išleista Jono Neniškio knyga Motinystės mokykla, kuri pateikė duomenis apie moters fiziologiją ir anatomiją, jos organizmo pakitimus nėštumo metu, pogimdyviniu laikotarpiu. Skirtas dėmesys faktoriams, kurie žaloja moters sveikatą ir pakenkia kūdikio vystymuisi. Kalbama apie jaunos moters ir nėščiosios higieną. Pateikiama informacija apie pasiruošimą gimdyti, gimdymo eigą, nuskausminimą. Aptariami ir pagrindiniai įstatymai, pvz., vyras neturi teisės be žmonos sutikimo kelti ištuokos bylos, žmonai esant nėščiai ar nepraėjus vieneriems metams po vaiko gimimo. Jei nėščia moteris nepriimama dirbti arba atleidžiama iš darbo, motyvuojant nėštumu, kaltinamasis baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba atleidžiamas iš pareigų. Nėščiai moteriai suteikiama 112 kalendorinių dienų dekretinės atostogos: 56 dienos prieš gimdymą ir 56 dienos po gimdymo. Jei gimdymas būna komplikuotas, tuomet pogimdyminės atostogos prailginamos iki 70 dienų.
1970 m. Stasė Griciuvienė sudarė knygelę Atsisveikinus su vaikyste, kurioje dėmesys nukreipiamas mergaitės virsmui į moterį. Ši knyga – jaunos moters vadovas, kur su skaitytojomis kalbasi gydytojos, pedagogės ir mamos. Knyga pasakoja apie kūne vykstančius pakitimus ir jų priežastis, apie dvasios grožį, skoningą apsirengimą, draugystę, meilę ir pan.
1974 m. L. Steponaitienė ir P. Baublys išleido dar vieną nedidelės apimties vadovą Mano vaikas, kurioje ir vėl priminta pagrindinė moters priedermė – būti mama. Žinoma, nevengta ir ideologinių užuominų: „valstybė tarpsta ir stiprėja, kai jos gyventojų skaičius auga, kai yra daug žmonių, kuriančių naujas vertybes“. Taip pat ryškūs tam laikmečiui būdingi stereotipai, pvz., rašyta, kad svarbu susilaukti palikuonių, jog šie būtų parama senatvėje. Nepaisant visko, knygoje išvardinti patarimai, kaip mankštinti kūdikį, kaip su juo užsiimti, koks turi būti dienos režimas, kaip jį vystyti ir t. t.
1976 m. L. Steponaitienei vadovaujant parengtas vadovėlis Vaikų ligos. Šis vadovėlis – atnaujinta 1962 m. knygos versija. Knygoje sakoma, kad nuo pirmojo leidimo, medicina labai pažengė, pasikeitė vaikų anatominės ir fiziologinės ypatybės. Dėl akceleracijos, būdingos mūsų epochai, vaikai greičiau auga ir bręsta. Pasikeitė ir ligų struktūra, labai padažnėjo virusinių ligų. Išstudijuota paveldimumo reikšmė, genetinių faktorių įtaka įvairių ligų mutavimui.
1977 m. iš anglų kalbos išversta amerikiečių gydytojo, įžymaus pediatro Bendžamino Spoko knyga Vaikas ir jo priežiūra. Ši knyga JAV išleista 20 mln. tiražu (Lietuvoje -100 tūkst. egz.) ir buvo parankinė kiekvienos motinos knyga. Gydytojas pasakoja, kaip auklėti vaiką nuo pirmos jo gyvenimo dienos, kaip auginti, kad jis būtų sveikas, ką daryti, kokių priemonių imtis, kai jis serga. Knygoje užsiminta ir apie depresiją po gimdymo, kas to meto santvarkai nebuvo suprantamas dalykas, kai tuo tarpu Amerikoje apie tai kalbėta vis dažniau. Rašyta, kad gimus kūdikiu, ne kartą beviltiškai nusiminsite ir tai yra normalu. Praėjus kelioms dienoms ar savaitėms po gimdymo, gali ištikti depresija (apatija, prislėgta nuotaika). Dažniausiai ji apima, grįžus iš gimdymo namų, kuriuose gimdyvei nieko netrūko, o dabar visi rūpesčiai dėl naujagimio ir namų ūkio gula ant jos pečių.
1981 m. seriją Tėvų biblioteka papildė Alfonso Gučo knyga Vaiko psichologija, kurioje gvildenti kai kurie vaiko psichologijos klausimai, trumpai aptarta vaiko fizinė raida, plačiau – psichiniai pažinimo procesai, emocijos, bendravimas. Vaiko psichika apibūdinta pagal raidos tarpsnius. Gučas teigė, kad vaiko protinį išsivystymą rodo jo gebėjimas aiškinti paveikslo turinį, pvz.: suvokdamas paveikslą, vaikas gana anksti gali atitrūkti nuo paveiksle pavaizduotos situacijos ir galvoti, kas buvo ankščiau, arba kas įvyks vėliau. Vaiko vaizduotė veikia, ieško santykių tarp paveiksle vaizduojamos situacijos ir įvairių galimų įvykių.
A. Gučas (1907-1988) – pedagogas, psichologas ir daugelio publikacijų psichologijos temomis autorius. Išleido: Mokinių gabumai ir jų vystymas (1959), Psichologijos raida Lietuvoje (1968), Vaiko psichologija (1981), Vaiko ir paauglio psichologija (1990).
1981 m. išleista Prano Šimulio knyga Vaiko priežiūra ir maitinimas, kurioje aptartas vaikų iki 3 metų, dienos režimas, priežiūra bei maitinimas, pateikti valgiaraščiai. Kalbėta apie dirbtinį maitinimą, pvz., mišinius „Maliutka“, „Malyš“, „Vitalakt“ ir pan.
1983 m. išleista Jekaterinos Kosakovskajos knyga Žaislai vaiko gyvenime, skirta vaikų darželio auklėtojoms. Knygos autorė pasakoja, kaip žaislai padeda visapusiškai auklėti vaikus. Anot jos, žaidimas yra vaikų savarankiška veikla, padedanti juos auklėti ir mokyti, perteikti jiems žmonių veiklos turinį. Žaidimas, kaip vaiko gyvenimo organizavimo forma svarbus tuo, kad padeda formuotis vaiko psichikai, asmenybei.
1990 m. išleista A. Gučo knyga Vaiko ir paauglio psichologija (antrasis leidimas). Šioje knygoje gvildenami svarbesnieji vaiko psichologijos klausimai, apžvelgiami skirtingų amžiaus tarpsnių bruožai. Antroji laida pataisyta ir papildyta, atsižvelgiant į skaitytojų ir recenzentų pastabas.
1991 m. išleista knyga Maisto gaminimas vaikams nuo 1 iki 3 m. amžiaus. Nedidelės apimties knygelė parengta pagal J. Kiseliovos Vaikų virtuvėlė. Knygelėje atrinkti sultinių, sriubų ir tyrių receptai.
1991 m. iš lenkų kalbos išversta Halinos Filipčiuk knyga Pažink savo vaiką, skirta vaikų pažinimui, atitinkamų žinių suteikimui. Knyga siekta parodyti, kaip geras vaiko pažinimas padeda tenkinti jo fizinius ir psichinius poreikius, nulemia veiksmingą ir efektyvų auklėjimą, leidžia išvengti nesėkmių ir sunkumų.
1991 m. J. Dailidėnienė išleido knygą Ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimai, priskiriamą serijai vaikų darželis kurioje teigiama, kad pastaruoju metu vaikai per mažai juda, o tai kenkia jų sveikatai. Ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigos nesuteikia gerų sąlygų pilnavertei fizinei vaiko raidai, todėl autorė siekia išmokyti tėvus būdų, kaip tai padaryti namie. Knygoje pateikiama daug žaidimų pavyzdžių, įvairių pratimų pagal amžiaus tarpsnius, skaičiuočių ir dainelių. Leidinys skirtas pedagogams ir tėvams.
Periodika
1922 m. Kaune įsteigta Kūdikių Gelbėjimo Draugija, kuri ėmėsi skaudžios problemos – sumažinti kūdikių mirtingumą prieglaudose. Draugijos iniciatyva pradėtas leisti žurnalas Lopšelis, kuris pristatė pagrindines Draugijos veiklos kryptis, rezultatus, atkreipė dėmesį į neraminančią kūdikių mirtingumo statistiką ir kaip su tuo kovoti.
Tarpukariu Lietuvos vaiko draugija leido mėnesinį žurnalą Motina ir vaikas (Bibliotekoje saugomi 1929-1940 m. numeriai), skirtą priešmokyklinio amžiaus vaikų sveikatai ir auklėjimui. Jame akcentuotas svarbus motinos vaidmuo vaiko gyvenime. Leidinyje buvo skiltis sveikatai, mitybai, tinkamai aprangai, rankdarbiams, taip pat buvo klausimų-atsakymų rubrika, kurioje motinos galėjo užduoti rūpimus klausimus.
Motinos ir vaiko žurnalo redakcinė komisija parengė proginį Lietuvos vaiko draugijos10-mečiui skirtą leidinuką Lietuvos vaikas, skirtą 1924-1934 m. laikotarpiui. Leidinyje didelis dėmesys skirtas darželiams, mat ši Draugija didžiausiu savo pasiekimu laikė darželių ir aikštelių steigimą. Draugija skatino pažindintis su užsienio darželiais, tam siųsdavo atstovus į apmokamas stažuotes: aplankyti Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos ir Italijos vaikų darželiai. Apie šių darželių veiklą buvo rengiami pranešimai ir auklėjimo priemonių pavyzdžiai. Leidinys papildytas nuotraukomis iš darželių, kuriose užfiksuotos įvairios veiklos, pvz., „vaikai darželyje priešpiečius valgo“, „laisvo žaidimo valandėlė vaikų darželyje“, „vaikai mokosi skaityti“, „vaikai darželyje patys plauna indus“.
Lietuvos Katalikių Moterų Draugija nuo 1920 m. leido žurnalą Moteris (Bibliotekos fonde saugomi 1920-1940 m. egzemplioriai), kuriame buvo skiltis Motinoms, čia nemažai dėmesio skirta religiniam auklėjimui, disciplinai, mandagumui, buvo patarimų, pavyzdžių, ką pasiūti, numegzti vaikams, skatintas vaikų darbas, talkininkavimas tėvams. Kalbėta ir apie blogus įpročius, pvz., nepratinti prie žinduko ir piršto čiulpimo, nes tai gali deformuoti žandikaulį, patarta, kaip to atsikratyti. Tarkim, kai kurios mamos čiulptuką ištepdavo karčiais dalykais, bet tai laikyta bloga praktika, geriau ant rankų užmauti kumštines pirštines, kad šiam miegant jis nečiulptų pirštukų.
1940-1941 m. leistas komunistine ideologija persmelktas laikraštis Šeima: laikraštis tėvams ir auklėtojoms. Čia rašyta apie tėvų pedagogines pareigas, darželių kūrimąsi, supažindinta su įstatymais ir moterų teisėmis, buvo skiltis „tėvų rūpesčiai“.
Kanados Lietuvių Katalikų Moterų Draugija leido periodinį Lietuvos moterų žurnalą Moteris, leistą Žiburių spaudos bendrovės Toronte (Bibliotekoje saugomi 1955 – 1988 m. numeriai). Šiame žurnale taip pat gausu straipsnių apie vaikų auklėjimą. Svarstyta, kas tai yra moderni motina: „modernia motina reiktų suprasti moterį, kuri auklėdama savo vaikus, nesiremia vien praeities tradicijomis, bet seka praktinę ir teorinę auklėjimo pažangą ir pažangiai juos auklėja“.
Sovietmečiu pradėtas leisti žurnalas Šeima: leidinys tėvams (Bibliotekoje saugomi 1970-2002 m. numeriai). Šiame ideologiniame žurnale šeima vadinta visuomenės ląstele, jame kalbėta apie vaikų dorovinį ugdymą, profesijų pasirinkimą; mokytojo, mokinio ir tėvų santykius. Žurnale rašyta: „jaunosios kartos mokymo ir auklėjimo sėkmę daug lemia glaudūs mokyklos ir šeimos ryšiai, vieningų reikalavimų ir mokykloje, ir šeimoje laikymasis“.
Taigi, pagrįstai galime teigti, jog pasakymas „knygų nebuvo“ – nėra teisingas. Klausimas kitas – kiek jos buvo prieinamos, kiek jose pateiktas turinys buvo teisingas.
Net spaudos draudimo laikotarpiu leistos ne tik religinio ir mokomojo-šviečiamojo, ne tik grožiniai, bet ir patariamieji ūkio bei namų temomis, tarp kurių sutinkame ir šeimyninio gyvenimo vadovų.
Skaitytojus pasiekdavo ir išeivijoje, t. y. Čikagoje, Pitsburge, Toronte leidžiama literatūra.
Tarpukariu literatūroje daug kalbėta apie dievobaimingumą, pagrindines krikščioniškas priedermes, nuodėmę susilaukti nesantuokinių vaikų, kas šiandien jau laikoma įprastu reiškiniu.
Sovietmečiu rašytojai tarnavo ideologijai, nuotaikoms, vertybėms, kitaip nė nebūtų spausdinti. Akivaizdu, išeivijoje spausdinti leidiniai buvo laisvesnio turinio, modernesnių pažiūrų (pvz., kalbėta apie pogimdyvinę depresiją), kai tuo tarpu vietiniai autoriai moterį sudaiktino, laikė tik motinos, vaikų gimdytojos simboliu. Pasak Ievos Balčiūnaitės, rašiusios disertaciją tema Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai: „įsitvirtino didesnis valstybės dalyvavimas šeimų gyvenime<...> aktyviai reguliuota reprodukcija <...> leidiniuose daug dėmesio skirta sanitariniam švietimui. Brošiūromis ir straipsniais periodikoje buvo gausiai aptariamos įvairios nėštumo, higienos, kūdikių ir vaikų auginimo papročių (siekiant išgyvendinti „prietarus“), maitinimo ar slaugymo temos“.
Pakito įstatymai, progresavo požiūris į moters tik kaip į motinos ir namų šeimininkės vaidmenį. Šiandien ji jau pasitikinti savimi, uždirbanti ir savarankiškiau priimanti sprendimus šeimos kūrimo klausimais.
