Visgi man didžiausią įspūdį padarė siaubo elementas – už paranojiškų ir gotiškų įvaizdžių jos tekstuose slypi šizoafektinio sutrikimo patirtys. Pašnekovė apie tai kalba juokaudama, nieko neslėpdama, visiškai neromantizuodama. Taip ji tarsi griauna išprotėjusio genijaus mitą.„Visa tai yra bullshit“, – drąsiai sako ji.
Mažosios psichozės
– Kas per žmogus, tavo požiūriu, yra poetas?
– Ilgą laiką šis žodis mane trikdė. Labai abejodavau dėl savo literatūrinės veiklos, svarstydavau, kada gi aš čia tapsiu poete. Įprastai buvimas poetu yra visuomenės štampas, padedantis klasifikuoti žmones. Visgi, mano požiūriu, tai yra vidinis jausmas. Supratus, kad greičiausiai esu pasmerkta rašyti poeziją, galvon atėjo ir šio žodžio apibrėžimas. Poetas – tai aplinką reflektuojantis, ją įsiurbiantis ir patirtis per savo sąmonę į tekstą perfiltruojantis žmogus. Beje, poetais gali būti įvairūs menininkai, kaip antai režisierius Andrejus Tarkovskis.
– Skyriuje „Mažosios psichozės“ nemažai kalbama apie paranoją, persekiojimą, žudymą. Kaip suprantu, psichozė, kurią pati esi patyrusi, yra ribinė patirtis.
– Šis patyrimas man davė siaubingą grėsmės nuojautą. Pavyzdžiui, eilėraštis „Hell Rides“ prasideda epizodu, kuriame mane kažkas „persekiojo“ už kambario durų. O jiems man „trenkus“, panirau į visišką chaosą. Manau, psichozė yra absoliutus išgąstis, nesaugumas, o baisiausia – kontrolės praradimas. Tai buvo žiauriausias patyrimas mano gyvenime, negana to, jis vis kartodavosi. Jaučiausi bejėgė. Lyg vienumoje paliktas mažas vaikas, kuris nežino, kaip jam funkcionuoti.
– Psichikos sutrikimai dažnai yra idealizuojami, apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. Kaip manai, iš ko kyla pačios kūryba – sveikosios ar sutrikusios dalies?
– Ribinių būsenų idealizavimą ir pati esu pastebėjusi. Ypač jaunųjų autorių kūryboje, kurioje visa tai perteikta egzaltuotai (žinoma, negalima kažkaip sumenkinti). Visgi paauglystėje ir pati idealizuodavau menininkus, neva jie patiria nušvitimus ir yra ypatingesni nei paprasti žmonės. Tikėjau genijaus mitu. Bet visa tai yra bullshit.
Man gydytojai ir psichiatrai paaiškino, kas vyksta su manimi. Tai yra neurocheminės jungtys smegenyse, genetiniai faktoriai, netgi vaikystės traumos. Psichozes patiria daugybė žmonių! Nesakau, kad tai yra niekuo neunikalu, bet tai tėra gyvenime funkcionuoti trukdantis ligos simptomas, tad nereikėtų to kažkaip romantizuoti. Juolab būnant „aukščiausiose“ būsenose neįmanoma parašyti net trijų logiškų sakinių, tad apie kokius eilėraščius čia kalbame? Kurti galiu tik tada, kai viskas atslūgsta ir esu stabili.
Nežinomybės siaubas
– Pakalbėkime apie siaubo elementą „Kontakte“. Čia galima aptikti skerdžiamų ėriukų, serijinių žudikų, šmirinėjančių žiurkių, netgi Šarikovo šmėklą. Nežinau, ar galiu juoktis iš tokių dalykų, bet skamba ironiškai.
– Gali, aš to ir siekiau!
– Bet kas tau yra siaubas? Ką reiškia šie epitetai? Galbūt tai savotiška kūrėjo akistata su siaubu?
– Siaubą man kelia tai, ko negaliu kontroliuoti, nežinomybė. Mano siaubas yra metafizinis. Antai Šarikovas, kuris cikle „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“ ir pačiame Michailo Bulgakovo romane „Šuns širdis“, pavirsta šunimi ir jis to negali suvaldyti. Gavelio cikle esama labai daug sistemos kritikos, socialinių problemų siaubo, kuris iš žmogaus iščiulpia visą gyvybę.
Apskritai rašydama šią knygą nemažai mąsčiau apie mirties baimę. Kilo klausimas, kas bus po gyvenimo. Visai neseniai skaičiau siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybą. Siaubas jo knygose slypi ne grėsmingos išvaizdos monstruose, bet absoliučioje nežinomybėje.
Kalbant apie kitus epitetus, tai niekada nebandžiau forsuoti siaubo. Rašydama knygą stengiausi išlaikyti balansą, nes tikrai kartais matosi, kad autorius persistengia su šiais elementais ir išeina prastas, netgi juokingas siaubo filmas.
– Skerdžiamas ėriukas ar šmirinėjančios žiurkės yra tapę simboliais, kanoniniais įvaizdžiais.
– Pavyzdžiui, ėriukus galima interpretuoti archetipiškai. Cikle „Afrika“ svarbus nekaltybės momentas („pavargau – / nuo jūsų nesibaigiančių / orgijų – / ritualinių šokių – / jaučių aukojimų – / ir nekaltų vaikų kraujo:“). Nekaltybės praradimas yra apie neteisingą, nelogišką, visa apimantį siaubą. Vis bandau gintis metaforomis-žiurkėmis, stengiesi iš paskutiniųjų, bet tos būsenos tavęs vis nepalieka.
– Dargi rašai apie kaspinuotį. Gyvūną-parazitą.
– Čia taip pat kalbame apie susidorojimą su nekaltumu, kuris įamžintas cikle „Epitafijos, močiutei“. Tiesą sakant, nežinau šlykštesnio padaro nei kaspinuotis...
– Tikrai šlykštus...
– Taip, bet už šios metaforos slypi įdomi detalė apie mano santykius su močiute. Baimę ji vadindavo parazitiniu jausmu, todėl galiausiai priėmiau sprendimą sukurti šią metaforą. Juk giliai tūnanti baimė mus ėda iš vidaus, žinome, kad ji tai daro, bet negalime jai pasipriešinti.
– Ar reikia baimei priešintis?
– Kartais reikėtų. Štai rašydama „Kontaktą“ labai bijojau, tačiau visomis išgalėmis tam priešinausi.
– Bijojai, kad skaitytojas sužinos apie tave daugiau nei turėtų?
– Iš dalies. Poezijoje visada labai vertinau brutalumą ir nuoširdumą. Man atrodo, kad rašydami neturėtume žaisti žaidimų, reiktų būti visiškai atviriems. Vis dėlto, kurdama literatūrinį tekstą ,suvokiu, kad tai nėra mano dienoraštis (kam jį būtų įdomu skaityti). Labiausiai bijojau ne kritikos, bet smerkimo, kurio „Kontaktas“ gali sulaukti.
– Esi sakiusi, kad vis ieškai, su kuo galėtum užmegzti ryšį. Ar poezija yra būtent ta priemonė?
– Knygą rašiau apie septynerius metus, o pirmosios publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė prieš šešerius metus. Kai tik pradėjau publikuotis kiekvieną komentarą tiesiog susiurbdavau, svarstydavau, ar mano tekstas turi kažkokios literatūrinės vertės. Laikui bėgant supratau, kad svarbiausia – dirbti prie to, ką rašai. Ilgainiui belaužydama galvą, kaip išspręsti tam tikrus tekstinius konfilktus, ėmiau jaustis laisviau ir konstruktyviau reaguoti į kritiką.
– Ar kūrybiniame procese leidi sau rašyti prastai?
– Taip, bet to niekam nerodau! (juokiasi).
– Beje, ar mėgsti žiūrėti siaubo filmus?
– Labai! Man labiausiai patinka italų giallo filmai, kaip antai režisieriaus Dario Argento. Taip pat, nors ir nesu Alfredo Hitchcocko fanė, man labai patinka jo „Psycho“.
Močiutei
– Labai įdomus pasirodė tavo ciklas „Epitafijos, močiutei“. Papasakok apie ją.
– Kai buvau dar visai maža, mano tėvai dirbo užsienyje, todėl beveik visą laiką leisdavau su seneliais. Močiutė visada stengėsi mane apsaugoti nuo pasaulio blogio. Ji labai mane mylėjo. Visgi ji turėjo savotiško vidinio ekscentriškumo, jos ironiškas humoro jausmas buvo it strėlė. Su močiute buvome sukūrusios atskirą mudviejų pasaulį, kurio pagrindinės veikėjos buvome mes, o visi kiti tarsi nesvarbūs.
Deja, kai man buvo apie penkiolika metų, jai prasidėjo ankstyvieji kraujagyslinės demencijos ženklai. Atėjusi į parduotuvę ji pasiklysdavo, sunkiai orientavosi aplinkoje, kas man buvo labai baisu. Laikui bėgant jos liga progresavo ir ji tapo visiškai priklausoma nuo mūsų – jai prasidėjo haliucinacijos ir kiti klasikiniai demencijos simptomai. Ėmė vagiliauti, galiausiai ji mūsų nebeatpažino... Anuomet suvokiau tai kaip tam tikrą jos beprotybę, su kuo buvo labai sunku susitaikyti.
– Bet smagu, kad tą ryšį įamžinai.
– Šie tekstai savotiška gedulo išraiška. Ji man buvo pirmasis toks be proto artimas miręs žmogus. Cikle taip pat įamžintas visas laidotuvių procesas, pradedant katafalkais baigiant šaižiu mūsų juoku. Čia ir kalbu apie slaptą mūsų kaip sąjungininkių ryšį: taip, taip, visos tos ceremonijos vyksta, bet mūsų ryšys peržengia mirties slenkstį.
„Su mirusiais megzti dialogą daug lengviau“
– Tu apskritai nebijai mirusių žmonių. Dauguma tavo personažų nuo Fridos Kahlo iki Fernando Pessoa yra tavo estetinę pasaulėjautą atitinkantys menininkai.
– Su mirusiais megzti dialogą daug lengviau, nes tą pokalbį pats ir sukuri (juokiasi).
Kiekviena knygoje aprašyta asmenybė simbolizuoja tam tikras mano gyvenimo etapo dalis. Pavyzdžiui, Hildegarda Bingenietė yra kankinė, turi mazohistinių polinkių, F.Kahlo buvo labai maištinga, aš ją mačiau kaip laisvą žmogų, ko šiek tiek netgi pavydu, R.Gavelio Lolita man buvo visos sistemos, vyrų auka, tad išryškinau jos destruktyvumą.
Visi šie asmenybių ciklai nugulė į skyrių „Persona non grata“. Pavadinimas nurodo į nenorimą, nepatogią asmenybę. Kaip tik tuo metu gerai pati nesupratau, kokia gi yra toji mano asmenybė. Mes esame tokie sudėtingi ir tokie įvairūs, kad mūsų psichikoje gali atsirasti pačios įvairiausios asmenybės. Labai keista, kai žmogus aiškiai įsivardija, kas jis toks yra... Taip būti negali!
– Vienas iš šizoafektinio sutrikimo bruožų – asmenybės skilimas.
– Psichiatrine prasme man nebuvo taip, kad absoliučiai prarasčiau savo asmenybę. Mano psichozė buvo kitokia ir šis procesas buvo labai sudėtingas. Tam tikru gyvenimo momentu tiesiog buvau labai išsibarsčiusi, bet racionaliai suprasdavau, kas esu. Šios knygos rašymas, tie septyneri metai ir buvo kažkokios savasties lipdymas. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė taikliai tai įvardijo kaip kaukes.
– Iš visų tavo aprašytų asmenybių labiausiai suintrigavo visą gyvenimą valytoju dirbęs ir tik po mirties išgarsėjęs tapytojas Henry Dargeris. Koks tavo santykis su šiuo menininku?
– H.Dargeris yra vienas mano mylimiausių tapytojų apskritai. Didžioji pažintis su juo prasidėjo benardant po autsaiderių meną, kurį labai mėgstu ir dažnai pati save identifikuoju su šia kategorija. Nors mano poezija negali būti priskiriama primityvizmui, pati šios krypties estetika ypač artima.
Šis menininkas tiek tapyboje, tiek knygose dažniausiai vaizduodavo vaikus. Čia tektų dar kartą sugrįžti prie anksčiau apkalbėto nekaltybės momento. Rašydama eilėraštį „Henry Darger“ analizavau jo darbus, peržiūrėjau dokumentiką. Labiausiai sužavėjo jo unikalus mikropasaulis, išreikštas per spalvas, formas ir t.t. Jo paprastumas iš tiesų yra labai apgaulingas ir ypač atviras interpretacijoms. Tuo pasinaudama sukūriau eilėraštį-haliucinacijas.
– Sakai, kad identifikuojiesi su autsaideriais.
– Taip, nesu studijavusi literatūros. Mano universitetas praėjo mano kambaryje su knygomis iš bibliotekos. Skaičiau viską, kas man yra įdomu, išskyrus literatūros teoriją, kuri tiesiog trukdė rašyti. Mano autsaideriškumas kyla iš susiskaldžiusio lyrinio „aš“, be to, neidentifikuoju savęs su jokiomis literatūrinėmis bendruomenėmis. Mes gimstame vieni, gyvename vieni ir mirštame vieni.
