„Mokslininkai skaitytojus, kurie įveikia iššūkius ir skaitymą suvokia kaip pastangą suprasti ir ieškoti būdų, kaip suprasti tekstą, kaip jį atrakinti, laiko suaugusiais skaitytojais. Jeigu žmogus skaito tik tuos tekstus, kurie jam labai lengvai pasiduoda, paprastai jis laikomas neišaugusiu iš paauglystės amžiaus. Skaitymo malonumas galėtų būti suprantamas dvejopai. Kiekvienas skaitytojas jį supranta savaip“, – LRT Radijui sako N. Toleikytė.
– Ar strateginis skaitymas yra žinomas būsimiems ar esamiems mokytojams, su kuriais susitinkate mokymų metu?
– Pati sąvoka „skaitymo strategijos“ mums gal yra nauja. Mokytojai dažnai klausia, ar „skaitymo metodai“ ir „skaitymo strategijos“ yra tas pats. Tikrai dažnai tai vartojama sinonimiškai, bet paprastai, kai apibrėžiama, kas yra skaitymo strategija, mokslininkai akcentuoja, kad tai – sąmoningai skaitytojo taikomi būdai, kad jis geriau suprastų tekstą.
Pirmiausia kalbama apie skaitytoją, kuris tuos būdus taiko savarankiškai. Jis pasirenka, kaip jam geriau suvokti tekstą. Paprastai, kai diskutuojame apie skaitymą mokykloje, dažniausiai kalbame apie tai, kaip turėtų dirbti mokytojas, kad padėtų mokiniams geriau suprasti tekstą. Mažai aptariame tai, kaip apie tekstą mąsto pats skaitytojas ir kaip jis atranda tuos skaitymo būdus, kaip juos taiko ir pasirenka.
Manyčiau, kad per mažai kalbėjome apie autonomišką, savarankišką skaitymą, apie kurį dabar pradedama kalbėti daugiau. Vis labiau suprantama gebėjimo skaityti svarba tolimesniam žmogaus gyvenimui, jo mokymosi pasiekimams. Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad skaitymo gebėjimai yra tiesiogiai susiję su mokymosi pasiekimais.
Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad skaitymo gebėjimai yra tiesiogiai susiję su mokymosi pasiekimais.
Dabar jau pradėjome daugiau apie tai diskutuoti, nes tarptautinių, nacionalinių tyrimų rezultatai siunčia mums signalus, kuria linkme turime dirbti. Mokytojai pradėjo daugiau domėtis skaitymu. Pradėta daugiau kalbėti ir apie tai, kad mokyti skaityti turėtų ne tik gimtųjų kalbų, bet ir kitų dalykų mokytojai. Tai Europos šalyse jau tampa įprasta praktika. Mes apie tai kol kas tik kalbame ir nedaug darome. Ta linkme tikrai būtų galima daug daugiau nuveikti.
– Skaitymas yra gana asmeniška patirtis. Ji formuojasi, veikiama įvairių įtakų, aplinkybių. Ką pasakytumėte tiems, kurie sako – skaitymas yra mano intymi, asmeniška patirtis ir aš nenoriu taikyti jokių strategijų?
– Visiškai teisingai sakote – skaitymas yra labai individuali patirtis, ir kiekvieno skaitymo būdas – savitas. Manau, kad mes ir neturime tų būdų primesti. Mokant skaitymo strategijų, keliamas tikslas padėti atrasti skaitytojui priimtiniausius būdus, kurie jam geriausiai padeda suprasti tekstą.
Pirmiausia (kas šiandien yra nauja) kalbama ne tik apie teksto pažinimo, bet ir apie metakognityvines arba metapažinimo strategijas. Tai – strategijos, kurios padeda skaitytojui galvoti, kaip jis mąsto apie skaitymą, kaip atranda būdus, kaip įsisąmoniną, koks skaitymas, kokie skaitymo būdai jam geriausi.
Ta linkme mokykloje dar labai mažai daroma. Daugiausia dirbama su pažinimo strategijomis. Metakognityvinės strategijos dar yra nelabai aiškus ir ne iki galo apmąstytas dalykas. Žmogus, kuris ieško, kaip jam geriausia skaityti, turėtų pradėti nuo metakognityvinių strategijų – nuo savęs, kaip skaitytojo, pažinimo ir įsisąmoninimo, kas jam sekasi, nesiseka, kokie būdai, jam padeda geriau skaityti, kaip jis juos atranda.
