Vertėja, bendradarbiaujanti su „Alma littera“ jau 25-erius metus, žurnalo „Žmonės“ publikuotame interviu (2021) prasitaria: Rašymas man padeda pabėgti nuo kasdienybės į kitus pasaulius, kitų žmonių gyvenimą, pajusti tai, kas pačiai jau seniai buvo nutikę, primiršta.
Argi skaitytojai taip pat netrokšta atsiriboti nuo juos supančių problemų ir patirti ką nors naujo? Nejaugi kiekviena pasirinkta knyga turi nunešti stogą, t. y. pakeisti gyvenimus ar perstumdyti stereotipus? Manau, kad visi jaučiame potraukį niekuo neišsiskiriančioms, gyvenimiškoms istorijoms, kuriose galime atrasti save, atpažinti patirtas problemas, išgyvenimus ir viltį.
Taigi knyga romantikams, kuriuos žavi muzika? Man tai patinka.
Šios autorės knyga į mano rankas pateko atsitiktinai, bet džiaugiuosi pagaliau susipažinusi su Sandros Brown, Jodi Picoult bei daugelio kitų, man patinkančių autorių, vertėja ir rašytoja, kurios kūriniai geba atriboti nuo tikrovės ir klaidinti samprotavimų rūke. Savo prozininkės karjerą pradėjusi nuo romano „Šimtas baltų mersedesų“ (1995), ji nustebino savo studentus ir kitus pažįstamus, kurie dėstytoją matė tik kaip anglistę, dirbančią Alytaus kolegijoje. Vėliau į publikuotų knygų pristatymus rinkosi ir juose rašytoją palaikė ne tik Alytaus bendruomenė, bet ir kiti gerbėjai. Kadangi kūriniuose įmanoma lengvai susitapatinti su kuriuo nors veikėju, susirinkę tiek jauni, tiek brandaus amžiaus skaitytojai kartu su rašytoja kūrė ypatingas, draugiškas atmosferas. Mėgstanti keliones, muziką ir jūrą, I.Buivydaitė laikui bėgant pamilo žalumoje grimztantį miestą ir pradėjo laikyti save alytiške.
2021 m. pasaulį išvydęs romanas „Mėnesiena ir tu“ man suskambo keliais tekste minimais klasikiniais kūriniais. Iš karto suabejojau, kad tai tik paprastas meilės romanas. Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonata“ priminė paauglystės metus, kuomet bandžiau suvokti, kas yra meilė ir kaip gali skaudėti neturint šalia sielai artimo draugo, o dėl seniai girdėtos Claude Debussy „Mėnulio šviesos“ suvokiau, kad romantika ir pati meilė gali būti kaip saulė: kai skruostus pasiekia jos spinduliai nėra priežasties nesišypsoti, belieka mėgautis šiluma, kai ji per kaitri – norisi atrasti pavėsį, tačiau net ir pačią niūriausią dieną tu vis tiek žinai, kad ji ten yra, bus laikas – vėl švies. Šypsojausi, kai istorijos pabaigoje Gabiją ir Ugnių vėl suartino dar realybės šou metu gimęs grakštus šokis mėnesienos šviesoje, nes tai patvirtino, kad ne visuomet iš pradžių suvokiame, ką jaučiame kitam, kol likimas vėl suveda dvi pasiklydusias sielas, trokštančias artumo. Taigi knyga romantikams, kuriuos žavi muzika? Man tai patinka.
Šis kūrinys yra neįprastas, nes kiekvienas skyrius prasideda vis kitu veikėjo vardu. Šiek tiek gaila, kad nebuvo palikta paslaptis, kieno žodžiai dabar skamba skaitytojo mintyse, tačiau toks sprendimas istoriją pavertė aiškesne, tad ją buvo lengviau sekti, vertinant įvairius veikėjų požiūrio taškus, kintant jų gyvenimo įvykiams. Kuomet Gabija pradėjo aiškintis detales apie dukros rastą fotografiją, vietomis netgi džiaugiausi pagaliau žinanti daugiau nei pasimetusi pagrindinė veikėja.
Meilės romanai gali būti įvairūs. Tad nesuklysime sakydami, kad paprastuosiuose yra atkartojama Pelenės istorija.
Romano erdvė plėtėsi iš Vilniaus į Tenerifę, Maskvą, Krymą, Rygą, tad galėjau žavėtis įvairiomis užplūstančiomis atmosferomis, architektūromis ir smalsiai kaišioti nosį bei poilsiauti kartu su pagrindine veikėja: Gabija neskubėdama parėjo prabangųjį Los Kristianosą, kuklesnį kurortą Plaja de Las Amerikas ir pasiekusi nuošalesnį paplūdimį <...> įsitaisė šalia uolų. <...> Ji maudėsi, tįsojo saulėje, dairėsi aplink, grožėjosi uolėta pakrante, keistų formų akmenimis – tarsi gabaus meistro ranka sukurtomis skulptūromis, tolumoje priešais jūrą dunksančiais kalnais, virš kurių kyšojo didinga Teidės ugnikalnio viršūnė... (p. 41). Baigusi skaityti dar ilgai mąsčiau apie gyvenimą: klaidas ir pasekmes, užstrigusias melodijas ir neatpažintas praeities emocijas, bet jau ne veikėjų, o savo, iš tikrojo pasaulio.
Rašytoja, įvaldžiusi melodramos žanrą, knygoje lieja dialogus, atskleidžia skirtingų kartų santykius, pagrindinių veikėjų charakterius, psichologines būsenas ir taip formuoja bendražmogišką siužetą. Meilės romanai gali būti įvairūs. Tad nesuklysime sakydami, kad paprastuosiuose yra atkartojama Pelenės istorija. Tokios knygos dažniausiai kuriamos vienoda schema: pirmiausia du pagrindiniai herojai jaučia vienas kitam neapykantą, vėliau randasi aistros užuomazgos, bet tikrąja meile vis dar abejojama, kol knygos pabaigoje abu veikėjai suvokia, kad yra vienas kitam skirti ir visa istorija baigiasi vestuvėmis. O I.Buivydaitė laužo įprastų meilės romanų ribas ir intriguojančiomis siužetinėmis linijomis parodo, kad vestuvės ne visuomet nurodo į „ilgą ir laimingą“ pabaigą: Nebeliko vietos gimstančiai meilei, kurios jis neatpažino ir išbaidė... (p. 387)
Raginčiau atidėti stereotipus į šalį, nemotyvuotai neteisti šios autorės.
Kai keliauji po kelių kartų romantinius potyrius, stebi jų padarytas klaidas bei pasekmes, yra lengva į tekstą pažvelgti paviršutiniškai. Taip, kelios panašios atrastos frazės ar keli šabloniški posakiai knygoje literatūrologo žvilgsnį sugauna, tačiau tai netrukdo nerti į sklandų dramatišką pasakojimą apie paralelias dviejų kartų meilės istorijas: Tada šioje vietoje tik vienas iš tų dviejų žmonių mylėjo kitą. O šiandien <...> lieka viltis, kad šis susitikimas bus sėkmingesnis... (p. 390).
Visiškai suprantu, dėl ko 2020 m. Asociacija LATGA paskelbė, kad Irena Buivydaitė yra skaitomiausia lietuvių grožinės literatūros autorė. Kartais tiesiog norisi ko nors žmogiško, žemiško ir atpažįstamo. Taigi raginčiau atidėti stereotipus į šalį, nemotyvuotai neteisti šios autorės ir pažinčiai pasirinkti ramų, romantišką vakarą su „Mėnesiena ir tu“: Sonata dar laukia savo ypatingo klausytojo. Kai skambinsiu ją JAM, mano širdis dainuos meilę (p. 103).
Rasa Antanavičiūtė – VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė.
