Knygų recenzijas ir naujienas apie literatūrą sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
J.Picoult romane pasakojama apie septynmetę Viltį Vait, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo. Beje, šis Dievas yra moteriškos lyties.
Marija Vait namo grįžta anksčiau nei buvo planuota ir užtinka savo vyrą su svetima moterimi. Kolinui palikus namus, Marija išgyvena; vieną kartą ji jau buvo beprarandanti vyrą, tuomet net mėgino žudytis, bet šįkart pasiduoti depresijai moteris negali – ji turi pasirūpinti dukrele. Duktė, tėvui palikus namus, užsisklendžia, o netrukus paaiškėja, kad ji turi slaptą draugą. Tiksliau – draugę, kurią vadina savo gynėja. Sakytume, kad stresinėje situacijoje vaikui norisi būti saugiam, jam reikia gynėjo. Tačiau ar ne mums visiems galima pritaikyti šią formulę? Juk dažniausiai Dievą kviečiamės tada, kai jaučiamės silpni (nutinka nelaimė ar iškyla kokių nors sunkumų). Gynėja – Dievas, turintis apginti nuo gyvenimo sunkumų.
Vilties gydytoja teigia, kad vaikystėje turėti įsivaizduojamą draugą nėra neįprasta (na, amerikiečiams gal ir taip, jie ir filmų yra nemažai sukūrę šia tema, lietuviškam mentalitetui gal kiek neįprasta, tačiau suprantama). Rodos, kad situacija visai normali, juolab kad gydytojai psichozės požymių neranda, o paaiškinimas, kodėl reikalingas išgalvotas draugas yra akivaizdus – mergaitė skaudžiai išgyvena tėvų skyrybas. Žinoma, J.Picoult paliečia jau ne viename savo romanų nagrinėtą temą – motinystę. Kaip elgtis, kad būtum gera motina, kokius sprendimus turi priimti motina, kokia atsakomybė užgula pečius, kai turi vaikų. Juolab Mariją Vait – siekiančią tobulumo ir nuolat savimi abejojančią. Marija įsitikinusi, kad ji nėra gera motina, moteriška jos mąstysena sako, kad ji nebuvo gera moteris, nes ją paliko vyras, taigi ji negali būti ir gera motina, tačiau stengiasi.
Vyliausi, kad motinystės jausmas rasis savaime, panašiai kaip pienas – kiek skausmingai, atimdamas žadą ir tapdamas savastimi, kad ir koks jis būtų. Kantriai laukiau. (p. 23)
Laukti nebebuvo kada, kai motinai teko kovoti už savo dukrą: Viltis sulaukia ypatingo žurnalistų, įvairių religijų atstovų ir šiaip ją palaikančių ar smerkiančių asmenų dėmesio. Dėmesys, minia šalia namų, įvairios laidos ir straipsniai. Daugybė žmonių, siekiančių savų tikslų (vieni stengiasi pakelti savo reitingus, kiti, vedini religinių sumetimų, nori asmeniškai susipažinti su Viltimi), užklumpa mergaitę ir jos motiną. Be to, buvęs vyras, sužinojęs apie šį skandalą, stengiasi dukters globą prisiteisti sau, o Marijos praeitis (mėginimas žudytis ir gydymas dėl psichikos sutrikimų, prozako vartojimas) – pakankamas argumentas, kad teismas patikėtų dukterį tėvui. Štai su visomis tomis negandomis turi tvarkytis Marija. Savim nepasitikinti ir abejojanti moteris privalo tapti stipri, bet prieš tai dar turi išspręsti begalę klausimų: ar ji tiki savo dukterimi? Ar tiki Dievą? Beje, Marija yra nepraktikuojanti žydė, nuolat pabrėžianti, kad ji ne katalikė (ne tik tikėjimo, bet ir religijos tema).
Vilčiai atsiveria stigmos, paaiškėja, kad mergaitė geba gydyti. Tai dar viena problemų lavina – turėti vaiką, per kurį reiškiasi Dievas, nelengva.
Esminė šio romano tema – tikėjimo tema. Kaip prisipažįsta autorė, rašyti šia tema buvo sunku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, pati autorė nežino atsakymų į savo keliamus klausimus. Antra, J.Picoult mano, kad kalbėjimas tokiomis subtiliomis temomis būtinai ką nors užgaus. Bet jei jau pasirinkta tokia tema, tai reikia stengtis kuo daugiau sužinoti apie tai, apie ką ketinama rašyti. Taigi J.Picoult kalbėjosi su įvairių tikėjimų atstovais (kunigais, rabinais, romane minimas net Dalai Lama).
J.Picoult romane pasakojama apie septynmetę Viltį Vait, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo. Beje, šis Dievas yra moteriškos lyties.
Knygos nereikia priimti kaip tam tikros paskaitos. Šis romanas – galimybė diskutuoti, nes daugelis mūsų nesame atsakę sau į klausimus apie tikėjimą ir religiją (kad ir tokius, ar gali žmogus būti tikintis be religijos, ką reiškia tikėti ir t.t.). Romane atstovaujama ir ateistų pozicija; ir ar iš tikrųjų Ijenas Flečeris yra aršus ateistas, o jei taip, ar ateistai baisesni už religinius teisuolius? Ir daug kitų klausimų. Kai kuriuos klausimus kelia autorė, kai kurie patys ateina į galvą skaitant „Neprarask vilties“.
J. Picoult ir nesiekia atsakyti į klausimus, veikiau rašo apie tai, kas jai pačiai itin svarbu. Kaip ir jos herojė Marija, autorė užaugo nepraktikuojančių žydų šeimoje. J. Picoult ir jos vyras priklauso skirtingoms religinėms bendruomenėms (vėlgi, kaip Marija su savo vyru), o vienas epizodas romane yra perkeltas tiesiai iš J. Picoult gyvenimo.
Kiek pamenu, prieš visus šiuos įvykius Viltis tik kartą paklausė manęs apie Dievą. Jai buvo penkeri ir mokykloje ką tik buvo išmokusi ištikimybės priesaiką.
– Dievo valioje, – atmintinai sakė ji ir staiga paklausė: – O kas tas Dievas?
Sutrikau ir karštligiškai svarsčiau, kaip čia viską paaiškinti neužkabinus religinių skirtumų, juo labiau Jėzaus.
– Na, – rinkau jai suprantamus žodžius, – Dievas tai pats didžiausias angelas iš visų. Jis
gyvena aukštai danguje, tokioje vietoje, kuri vadinasi rojus. Jo darbas – saugoti mus, kad nieko blogo nenutiktų.
Viltis ilgokai pamąstė.
– Kaip didelė didelė auklė?
– Taip, – atsipalaidavau aš.
– Bet Dievas – tai dėdė, – suabejojo Viltis. – O visos mano auklės buvo tetos. (p. 69)
J.Picoult kalbėjosi su sūnumi apie Dievą ir pavaizdavo jį kaip didžiausią iš visų angelų. Vaiko minčiai, kad Dievas kaip auklė, autorė pritarė, tačiau sūnaus pastebėjimas, kad auklės yra tetos, liko J.Picoult sąmonėje, kol virto romano dalimi. Ir visai ne maža, o viena svarbesnių, nes šio romano Dievas yra moteris ir tai daugelį (veikėjų ir skaitytojų) glumina, nors rabinas Saliamonas ne itin nustemba.
– Tiesą pasakius, visa kabala remiasi prielaida, kad Dievas yra drauge ir vyras, ir moteris. Jo moteriškoji pusė – Šechina, tai Dievo apvaizda. Tai ji išsiliejo dūžtant indams. Dievo apvaizda yra kaip tik tai, kas padeda Vilčiai gydyti ir suburti žmones. O tai, ką ji mato, – jos pačios atspindys. (p. 112)
Ne vieną įdomią ir vertą dėmesio mintį rasite šiame romane. Religijos klausimai yra nelengvi, tačiau autorė nevargina skaitytojo filosofiniais išvedžiojimais, moksliniais tyrimais ir faktais, ši knyga, kurioje keliami rimti klausimai, visgi yra romanas – knyga vakaro malonumui. J.Picoult labai puikiai sugeba nagrinėti keblias temas lengvai ir paprastai pasakodama, daugiau paliesdama jausmus ir emocinius išgyvenimus, apeliuodama į psichologinį kūrinio suvokimą, o ne pateikdama teologinį ar filosofinį traktatą.
Graži kūrinio simbolika prasideda pavadinimu – „Neprarask vilties“. Lietuviškame pavadinime viltis rašoma mažąja, angliškame paprasčiau – ir bendrinis, ir tikrinis daiktavardžiai rašomi didžiosiomis raidėmis. Esmė ta, kad viltis čia yra ir tikėjimas, ir mergaitės vardas. Prarasti (atrasti) tikėjimą, prarasti dukterį (nes jos globa gali būti priteista tėvui), tam tikra prasme prarasti Dievą, nes Dievas ir yra viltis (tikėjimas), romane pasireiškiantis per mergaitę Viltį (galbūt net galima galvoti apie vaiko (-ų) dieviškumą). Taigi pavadinime atsispindi ir dvasinis (neprarask tikėjimo), ir žemiškas (Vilties globa) romano motyvai.
Vilties motina Marija. Jėzaus motina taip pat buvo Marija, ir nors ši herojė netapatinama su Dievo motina, tačiau šis sutapimas leidžia įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susidurtų XX a. Marija (varginantis dėmesys, gandai ir pačios susitaikymas su vaiko išskirtinumu, mėginimas apsaugoti savo vaiką nuo aplinkos ir t. t.)
Marija Vait – architektė, statanti trapius šapelių namus, jos vyras – įmonės, gaminančios švieslentes, komercijos direktorius. Švieslenčių užrašas „Išėjimas“ – simbolinis: vyras išeina ir trapūs Marijos namai subyra. Tačiau yra Viltis, kuria reikia pasirūpinti, ir viltis, reikalinga, kad nepalūžtum. Tas, kuris išeina, netenka Vilties, tas, kuris lieka, ją atranda.
Tai knyga apie septynmetę, kalbančią su Dievu, tinkanti plačiam skaitytojų ratui.
