Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Skirmantas Malinauskas: „Manau, kad savo dienoraštį paversiu knyga“

Kai tinklaraštininką Skirmantą Malinauską pakviečiau į ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbį, jis šypsodamasis tarė: puiku, atsinešiu komiksų ir pasakysiu, kad nepamenu, kada pastarąjį kartą perskaičiau grožinės literatūros kūrinį. Tačiau Skirmantas nėra taip atitrūkęs nuo knygų, kaip sako pats. Į pokalbį jis ne tik atsinešė parodyti savo turimų komiksų, tačiau atsigabeno ir savo kartu su mama į lietuvių kalbą verstą knygą – Boriso Jelcino memuarus.
Skirmantas Malinauskas
Skirmantas Malinauskas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Su Skirmantu kalbėjomės apie jo vaikystės knygas, vertėjo patirtį ir, žinoma, komiksus, – kuo jie įdomus, kaip juos skaityti ir kodėl juos žmonės kolekcionuoja.

Kas jus vaikystėje išmokė skaityti ir kokios buvo jūsų pirmosios perskaitytos knygos?

– Pradėjau skaityti dar prieš mokyklą. Mano pirmosios knygos turbūt buvo tai, kas buvo sovietų laikais beveik visų pirmosios knygos.

Ančiuko Donaldo ir peliuko Mikio sovietinė adaptacija, Charleso Thorsono knyga apie indėniuką „Kikas“ ir t. t.

Kažkada vėliau prasidėjo pasaulio pasakos. Dabar galvoju, kad jeigu tą visų rinkinį būčiau išsaugojęs, tai dabar būčiau labai laimingas. Taip pat Astridos Lindgren kūriniai – „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, „Emilis iš Lionebergos“, „Ronja plėšiko duktė“.

Tai knygos, kurias, man atrodo, visi skaitė, nes nebuvo didelio pasirinkimo. Kalbėti apie tai, kad vaikas gali rinktis žanrus iš labai daug knygų – tuo metu to nebuvo.

Dažnai tekdavo lankytis bibliotekoje?

– Taip, aš turėjau Martyno Mažvydo ir kelių kitų bibliotekų abonementą. Bet man pasisekė – mano mama yra knygų redaktorė ir vertėja. Tad dabar, kai mano tėvai jau yra vyresnio amžiaus, knygos pas mus yra ne džiaugsmas, o problema, nes esame užversti didžiuliais kiekiais knygų. Knygos savu laiku buvo deficitas, tai jie pirkdavo viską, ką buvo galima rasti. Pavyzdžiui, visą mokyklinės programos literatūrą aš turėjau namuose.

Bet aš eidavau į bibliotekas ieškoti knygų. Mokykloje anksti pradėjau skaityti rusiškai, tai J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir „Hobitą“ aš skaičiau rusiškai. Buvo tokia alternatyva, kad dabar žmonės randa angliškai kai kuriuos dalykus, tai tuo metu buvo galimybė rasti rusiškai.

Ar namuose buvo knygų lentyna, iš kurios knygas tėvai draudė imti arba nerekomendavo?

– Geras klausimas. Mano mama savo laiku pradėjo verslą ir buvo tokios gana garsios Markizo de Sado knygos „Filosofija buduare“ vertėja. Kas ją yra skaitęs, tai įsivaizduoja, apie ką ji, o kas ne – susiraskite ją. Tokias knygas dar buvau per mažas skaityti, tai mano mama, kai jas leido, sakė: tu jų neskaityk, ateis laikas ir paskaitysi. Bet aš paskaičiau tas knygas pakankamai anksti. Ir lygtais nieko blogo neatsitiko.

Kai jus kviečiau šiam pokalbiui, tarsi juokaudamas sakėte, kad ateidamas atsinešite komiksų ir visiems pasakysite, kad nepamenate, kada pastarąjį kartą perskaitėte kokį nors romaną. Koks dabartinis jūsų santykis su knygomis?

– Aš visiškai nejuokavau. Skaitau daug knygų, bet tai yra literatūra, susijusi su kažkokiais mokymais. Grožinei literatūrai aš beveik nebeturiu laiko. Kitas dalykas, man labai stipriai knygas pakeitė filmai – ir tai yra bėda, nes mano darbas reikalauja ir daug filmų žiūrėti, ir daug skaityti įvairių straipsnių, tekstų. Tad man atsisėsti ir skaityti dar ir knygą tampa sudėtinga. Dažniausiai aš darau taip, kaip dabar, kai už kelių dienų skrendu į Sakartvelą – pasiimu knygą, kurią nusipirkau, bet neturėjau laiko perskaityti.

Man patinka biografijos. Nebūtinai tai turi būti meninės formos kūrinys, žmonės gali įdomiai aprašyti situacijas, kurios, jaučiu, gali būti naudingos ir man pačiam.

Kaip tapote knygos vertėju?

– Labai paprastai – mano mama vertė knygas. Antrame studijų kurse buvo klausimas – ką veikti, nes supratau, kad tai ne pinigų klausimas, bet turiu kurti savo CV. Aš gerai kalbėjau rusų kalba, buvo pasiūlymas išversti knygą, mama sakė, kad padės, tad sėdau ir išverčiau knygą. Iš tiesų per pusę su mama vertėme.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Skirmantas Malinauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Skirmantas Malinauskas

Man tai buvo įdomi patirtis. Išvertęs knygą, supratau, kad tai tikrai nėra lengva duona ir į tai reikia labai stipriai įsivažiuoti. Knygą savo dėstytojams padovanodavau. Ir nuo knygų toli nebėgau.

Tiesą pasakius, skaityti ir versti yra įdomus užsiėmimas. Kas mėgsta knygas, tai pinigus gauna už tai, kad perskaito įdomią knygą ir ja pasidalina su kitais.

O kaip atradote komiksus? Kuo jie sužavėjo?

– Aš dabar žiūriu į savo vaikus, kurie yra visiškai indifirentiški komiksams, ir suprantu, kad mes gimstame su kažkokiais dalykais, įkoduotais į mūsų sąmonę. Kažkam patinka fantastika, kažkam patinka detektyvai – man nepatinka, niekada jų neskaitau. O mane visada traukė komiksai.

Kai turėjau galimybę pradėti pirkti komiksus, tai pirkdavau absoliučiai viską, ką surasdavau. Paskui atsirado tokia lenkiška komiksų serija, kurią bandydavau gauti lenkiškuose knygynuose. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Vokietiją ir kai pamačiau komiksų pasirinkimą... Ateini į parduotuvę ar kioską ir pamatai, kad tiek komiksų nenusipirksi po vieną, reikia kažką rinktis – man tai buvo neįtikėtina. Teko gyventi Amerikoje, o ten komiksų kultūra yra kosmosas. Ten aš būdavau nuolatinis svečias komiksų parduotuvėse.

Jeigu žmonės domisi komiksais, tai dabar viskas labai paprasta – perki už 10 JAV dolerių per mėnesį „Marvel“ arba DC – „Dectective Comics“ – prenumeratą. Bet kokia platforma viską pateikia skaitmeniniu būdu, gali skaityti neribotą kiekį. Tik nebūtinai tai patogu. Bet viskas, kas išleidžiama Amerikoje, per akimirką pasiekia ir mus.

Mano pirmosios knygos turbūt buvo tai, kas buvo sovietų laikais beveik visų pirmosios knygos.

Turite mėgstamą komiksų herojų, žanrą ar kūrėją?

– Dabar man įdomiausios grafinės novelės. Frankas Milleris su savo „Sin City“, „300“, „Batman: The Dar Knight Returns“.

Man visada labiau patikdavo DC, o „Marvel“ – Betmenas, Supermenas, viskas, su kuo užaugau – buvo toks vaikiškas dalykas.

Labai prie to prisidėjo filmai, nes jei mes prisiminsime Timo Burtono režisuotus filmus, tai pirmiausia atsirado filmai apie Betmeną. Vėliau atėjo „Marvel“ su visais savo superherojais, pradedant Žmogumi voru, „Galaktikos sergėtojais“, DC pasitraukė, pradėjo degraduoti, filmai nebebuvo tokie komerciškai sėkmingi. Tada aš persijungiau prie „Marvel“, patiko žiūrėti tuos filmus, kol jie irgi tapo rutina.

Dabar net ir savo epizoduose labai retai naudoju ištraukas iš filmų, kurie būtų su superherojais.

Žmonėms, kurie neturi nieko bendro su komiksais arba grafiniais kūriniais, ką rekomenduotumėte atsiversti pirmiausia, kad būtų lengva ir įdomi pažintis su tokia literatūra?

– Pradėkite ne nuo komikso, o Scoto McCloudo knygos „Kas yra komiksai“, ji yra išversta ir į lietuvių kalbą. Tai puiki knyga, kurią perskaitę į komiksus žiūrėsite visai kitaip – kaip simboliais išreiškiamas laikas, greitis, smūgio jėga ir pan. S.Mcloudas yra išleidęs seriją tokių knygų, bet pati pirmoji knyga, man atrodo, yra pati stipriausia.

Skaitau daug knygų, bet tai yra literatūra, susijusi su kažkokiais mokymais. Grožinei literatūrai aš beveik nebeturiu laiko.

Aš visada sakau, kad komiksas yra kaip filmas. Kokį filmą pasiūlytum pažiūrėti? Labai priklauso nuo to, kokio ieškote. Jeigu esate jaunas žmogus, tikrai nepradėčiau nuo sudėtingų grafinių novelių ar A.Spiegelmano, nes nesuprasite. Keliaukite į superhoerojų sekciją, ten dabar labai daug pasirinkimo. Bet jei esate studentas arba vyresnis žmogus, tai galite labai rimtos literatūros komiksų pavidalu susirasti.

Aš pats esu didelis Zacko Snyderio filmo „300“ gerbėjas – kai tik jis pasirodė. Man žiauriai patiko, tad tada susiradau Franko Millerio „300“ komiksą ir supratau, kaip kadras po kadro yra atkurtas visas komiksas. Paskaityti komiksą ir suprasti, kaip legendą galima papasakoti labai įdomiai – verta.

Aš pradėčiau nuo to.

Komiksų kolekcionavimas. Bet jau JAV tai labai populiaru. O jūs kolekcionuojate?

– Pavyzdžiui, kai važiuojame su žmona į Prancūziją, ji sako, kad mes turime ribotą kiekį daiktų parsivežti, bet aš vis tiek vežuosi keletą komiksų – man jie labai fainai atrodo. Smagu juos pasiskaityti, pasistatyti. Pavyzdžiui, „Tintino“ visa serija, kuri man žiauriai patinka – turiu ne tik šią seriją, bet ir apie ją daug išleistų knygų.

Bet tai, ką kalbi, aš neturiu tam laiko, pinigų ir tiek daug galimybių. Iš tikrųjų žmonės į komiksus kaip ir, pavyzdžiui, „Action Figures“ figūrėles, žiūri kaip į investiciją. Žmonės perka komiksą, neišpakuoja jo, jis nebūna atsiverstas, pavyzdžiui, retro komiksas su plakatais viduje. Galbūt nusipirkai komiksą už du ar keletą dolerių, o kažkas vėliau už jį gali mokėti du ar penkis šimtus. Jei tai išmanai – gali iš to užsidirbti.

Jūs pats anksčiau kūrėte iliustracijas. Jei Skirmantas Malinauskas kurtų komiksą, koks jis būtų? Ar galima tikėtis jūsų knygos?

– Esame kažkada su Dovydu Pancerovu kalbėję, kai jis leido „Kiborgų žemę“, kad galbūt ją būtų galima iliustruoti savo ranka ir taip nebūtų labai profesionalios iliustracijos, bet jos duotų unikalumo. Yra tokių knygų – pavyzdžiui, Jurijus Nikulinas buvo pats iliustravęs savo memuarų knygą. Man būna labai įdomu pasižiūrėti tokius eksperimentus.

Aš visai galvočiau apie tai, jūs galite mano dalį iliustracijų pamatyti mano epizoduose. Žinau, kad piešti yra labai sudėtinga. Dar vienas dalykas – kai komiksus kuria nepatyrę žmonės, jiems prastai išeina, nes komiksai turi daug niuansų.

Esu tai ir viešai pranešęs, nes turiu daug įdomių gyvenimiškų patirčių. Kai prasidėjo visa A.Pukelio istorija, pradėjau rašyti dienoraštį – man pasiūlė, kad rašyčiau saugumo tikslais. Jeigu kažkas atsitiktų, būtų galima sužinoti, kas yra šaltiniai, kada kur buvau, su kuo kalbėjausi. Dienoraštis yra saugioje vietoje, bet aš galvoju, kad aš tikrai jį paversiu knyga, be to, ją iliustruoti savo ranka būtų įmanoma.

Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės „Kabinetas 339“ man parodė dar vieną variantą, kai gali rašyti grožinę literatūrą, bet ją visi skaito kaip dokumentiką. Tai įdomus hibridinis žanras. Galbūt tuo irgi galima naudoti dėl vienos labai paprastos priežasties – dėl būsimų teisminių ginčų, nes visada galėsi sakyti, kad tai yra literatūriniai personažai.

Norėčiau išleisti knygą, nežinau, ar ji būtų įdomi, ar ne, bet bent jau turėčiau vieną knygą kaip autorius. Aišku, juokingai atrodo tie žmonės, išleidę vieną knygą, prašantys, kad juos rašytojais vadintų. Et, galėtum vaikam sakyti – žiūrėkite, parašiau (šypsosi).

Ačiū už pokalbį.

VIDEO: Mėnesio knygų TOP 12: nuo skaudžių patirčių iki juodojo humoro pliūpsnių

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai