Romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, ko gero, būtų galima įrašyti į „mažųjų likimų“ literatūros seriją – dėmesys čia sutelkiamas į punktyriškai pasakojamą Jaelės Gvadalupės, o drauge su ja – ir kitų kelių, regis, niekuo neišsiskiriančių personažų, istorijas. Veikėjų čia nedaug, bet jie visi turi savitą žymę, tarytum užnugarį, lemiančius vienokius ar kitokius poelgius. Vieni ant pečių neša sudėtingą, tremties paženklintą, vaikystę, kiti – priklausomybę ir atsakomybę už visą šeimą, treti – nelaimingą meilę ir kitokio gyvenimo paieškas. Sauliaus Šaltenio veikėjai, sakytume, „normaliai nenormalūs“ – visų jų elgesys kartkartėmis gali pasirodyti keistas, savitas, pavyzdžiui, Jaelės išsikraustymas miškan arba obsesyvus vieną sykį sutikto vyro ieškojimas, ar Boženos sprendimas visus draugės pinigus, skirtus namui pirkti, išdavus pasitikėjimą sukišti į ant bankroto ribos balansuojantį banką. Esama čia ir keistų tylenių, ir tipinių kaimo girtuoklėlių, o visus juos į vieną vietą suveda būtent Jaelė ir jos tikėtinai neįtikėtina istorija. Visgi iš esmės šios knygos herojai nenuveikia nieko, ko negalėtų nuveikti kiekvienas iš mūsų – jų elgesys keistas ar nenormalus tiek, kiek ne sykį pasirodytų savi veiksmai, jei juos apžvelgtume iš šalies.
Romano smulkumas yra vienas labiausiai į akis krintančių jo bruožų. Tiesa, smulkus jis ne tik kūrinio veikėjų pasirinkimo ir konstravimo požiūriu. Minimalistinė ir jo struktūra – skyriai gana trumpi, greitai vienas kitą vejantys, kūrinio apimtis nedidelė. Nepaisant dinamikos pojūčio, veiksmo nėra daug. Didžiųjų, visa keičiančių įvykių čia vos trys – už vandenyno gimusios Jaelės persikraustymas į Lietuvą svarbiu istorinio lūžio momentu, jos susitikimas su paslaptinguoju vyru ir sužeidimas ir grįžimas atgal. Tiesa, net ir šie įvykiai svarbūs veikiau ne savaime – nei sąjūdžio, nei emigracijos temos plačiau nekapstomos – o dėl to, kokius santykius leidžia kurti tarp romano veikėjų, kur juos stumteli, tarsi šachmatų figūrėles. Didieji istorijos ir siužeto virsmai čia tampa tik pretekstu pasakoti istoriją ir toliau plėtoti veikėjų sąsajas. Būtent jų tarpusavio ryšiai, lemtingi, nors dažnai – visai atsitiktiniai – susitikimai ir sudaro „Geležinių gyvatės kiaušinių“ prasmių tinklą.
Kitaip tariant, „Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“ svarbus ne veiksmas, o vyksmas. Be to, pasitikima skaitytojo intuicija, nes tik iš veikėjų veiksmų, kalbų bus galima susidaryti išsamesnį paveikslą apie giluminį šio kūrinio reikšmės klodą, kuris, savo ruožtu, kiekvienam bus šiek tiek kitoks. Čia nepavyks rasti išsamių aprašomųjų ar aiškinamųjų pasažų, viskas, kas iš tiesų reikšminga, įvyksta kažkur kūrinio mikro audinyje. Iš to, kaip veikėjai sujuda, kaip pažiūri, kaip sureaguoja į vieną ar kitą įvykį, ką pastebi ar išskiria iš supančios aplinkos, kokius drabužius dėvi galime suprasti kokie yra ir kaip kinta, kas iš tiesų juos kamuoja ir pakreipia likimus viena ar kita linkme.
„Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“ svarbus ne veiksmas, o vyksmas.
Nereikėtų stebėtis, jei skaitytojas pasijus šiek tiek apgautas – juk visų pirma romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ modeliuojamas pagal tradicinę romantinio pasakojimo schemą – netikėtas susitikimas, spontaniškai užgimęs jausmas, dingimas. Skaitytojas „pakabinamas“ intrigos voratinklyje ir maitinamas laukimu, kad Jaelės Gvadelupės paieškos bus vaisingos, ir būsime nuraminti laiminga atomazga. Deja (ar laimei), šis lūkestis lieka nepatenkintas. Romanas ties viduriu „lūžta“ ir pakrypsta į visai kitą pusę – vietoje pradžioje plėtojamos vyro/moters santykių linijos, grįžtama prie motinos/dukters ryšio, jo trapumo ir inversijos – „aš ir esu tavo vaikas“, p. 184 galiausiai ištaria Jaelės Gvadelupės motina, visai kitokia prasmę suteikdama dukros sapnui, pastūmėjusiam leistis ją į tolimą kelionę. Tiesa, galiausiai esame išvaduojami ir iš šios sąsajos – pagrindinė kūrinio veikėja lieka savotiškai išlaisvinta nuo buvimo priklausoma nuo aplinkinių. „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ tikrai nenustebins postmodernistiniais istorijos šuoliais, siužeto vingiais, ar dekonstrukcija paremtu pasakojimo būdu – čia daug svarbiau cikliškumas ir savita mistika, pasakojimo atvirumas, leidžiantys kurti personažų ir jų aplinkos paveikslą.
Taigi, būtų galima mąstyti apie šį Sauliaus Šaltenio romaną kaip į siūlymą pažvelgti į žmogų keliais rakursais – visų pirma, kaip į santykių tinklo elementą, vieną ilgos grandinės narelį, kuris, nepaisant savojo individualumo, visuomet yra aplinkybių traukiamas tam tikra kita linkme ir nėra pats savo likimo šeimininkas, kaip norėtų manyti. Kita vertus, „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ tampa galimybe pagalvoti apie nesibaigiančias abstrakčiojo „Kito“ paieškas ir bandymą per jį įsiprasminti, nors vienas esmingiausių santykių esi visų pirma pats sau.
