Apie tai ir, žinoma, dar daugiau rašoma monografijoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje“.
Knygoje, kuri penktadienį buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje, siekiama paaiškinti, kas lemia Seimo rinkimų rezultatus ir kodėl Lietuvoje taip dažnai nepasitvirtina net pačių sociologų pateiktos profesionalios rinkimų prognozės.
Monografijos autoriai – jos mokslinis redaktorius Mažvydas Jastramskis, Ieva Petronytė, Jūratė Kavaliauskaitė, Vaidas Morkevičius ir Ainė Ramonaitė.
„Prognozės, kaip ir tikėjimas prognozėmis, – labai slidus dalykas. Dėl to ir horoskopai kuriami, ir iš kavos tirščių buriama. Tačiau atspėti ar prognozuoti tiksliai – gerokai sunkiau. Taip ir su rinkimų rezultatais“, – konstatavo knygos pristatymą vedęs Audrius Matonis.
Tad kas rašoma šioje knygoje – ar galima prognozuoti Seimo rinkimus?
„Yra visokių būdų rinkimams prognozuoti, labiausiai mums suprantamas – apklausos. Juo apklausa arčiau rinkimų, tuo ja labiau galima pasitikėti. Bet yra neprognozuojamų veiksnių – lietuviai vis ieško kažko naujo.
Skirtingai nei Vakaruose, kur žmonės paprastai balsuoja už tradicines partijas. O pas mus nuo maždaug 2000-ųjų vis ieškoma naujienų – toks iššūkis trukdo mums tiksliau prognozuoti rinkimus“, – teigė politologė A.Ramonaitė.
Prognozes jaukia skandalai, bet visgi „naujienos lūkestis“ nustelbia kitus veiksnius.
Tyrimai, pokalbiai su žmonėmis rodo, kad rinkėjai kažkokiu būdu pradeda nujausti, kas šįkart bus „šviežiena“. Svarbiausia, kad lietuviai nebijo balsuoti už savotiškus nežinomuosius.
„O ir su skandalais – nebūtinai jie trukdo prognozėms. Liberalų sąjūdžio skandalas, pavyzdžiui, 2016 metais nesutrukdė liberalams per Seimo rinkimus pasiekti gerų rezultatų. Prieš akis turime paradoksą.
Aišku, svarbu turėti omenyje uždelsto veikimo efektą. Bet reikia atsižvelgti ir į tai, koks skandalas kokią partiją ištinka. Juk yra rinkėjų, kurie į skandalus nekreipia dėmesio“, – pastebėjo I.Petronytė.
O kas tie trys kūnai, kurie sudaro problemą Lietuvos politikoje, kaip rašoma monografijos pavadinime?
Aiškina M.Jastramskis. Esą paprastai rinkimuose sukasi du stambūs kūnai – pasiūla, t. y. politikų, partijų idėjos ir pažadai, bei paklausa – tai, ko nori visuomenė. Bet Lietuvoje yra ir trečiasis kūnas – rinkimų sistema, kuri Lietuvoje yra sudėtinga.
„Tarkime, 2016 metais valstiečiai pralaimėjo daugiamandatėje rinkimų apygardoje, bet vienmandatėse nušlavė varžovus ir laimėjo daugumą. Tas pats – 2012-aisiais su Darbo partija ir socialdemokratais.
Tas trijų kūnų kokteilis reiškia, kad mes negalime prognozuoti, kada bus neprognozuotini rinkimai“, – tvirtino M.Jastramskis.
Esą paprastai rinkimuose sukasi du stambūs kūnai – pasiūla, t. y. politikų, partijų idėjos ir pažadai, bei paklausa – tai, ko nori visuomenė. Bet Lietuvoje yra ir trečiasis kūnas – rinkimų sistema, kuri Lietuvoje yra sudėtinga.
Anot jo, Lietuvoje yra rinkėjų, kurie vaikšto į kas antrus ar kas trečius rinkimus. Stabilių, žinančių, ko nori, rinkėjų – vos 45 proc. Be to, maždaug pusė balso teisę turinčių piliečių paprastai nebalsuoja, ir analitikams sunku nuspėti, kada jie nuspręs ateiti į rinkimus.
„Tu žinai, kad lygtyje yra nežinomasis, bet nelabai gali kažką su tuo padaryti“, – pastebėjo M.Jastramskis.
Ar prognozes keičia pavienių asmenybių pasirinkimai, prie kurių partijų šlietis? Pavyzdžiui, Saulius Skvernelis galėjo prisijungti prie socialdemokratų, bet deryboms nepavykus prisijungė prie valstiečių.
„Asmenybės Lietuvos politikoje reiškia išties daug – jos nulemia tiek partijų vertinimą, tiek rinkėjų pasirinkimus“, – tvirtino I.Petronytė, nors, kaip pridūrė A.Ramonaitė, tarkime, JAV lyderiai dar svarbesni.
„Personalizacijos faktorius Amerikoje labai svarbus jau labai seniai. Bet aš neabsoliutinčiau asmenybių poveikio.
Kaip tuomet paaiškinti faktą, kad 2016 metų Seimo rinkimų antrajame ture žmonės balsavo už visiškai nepažįstamus valstiečių kandidatus?“ – vis dėlto klausė A.Ramonaitė, iškart sulaukusi pastebėjimų, kad buvo balsuojama prieš.
Lietuvos rinkimų sistemos komplikuotumą būtent ir nulemia tai, kad Seimas renkamas dviem etapais -- daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose. Bet antrajame ture nebūtinai balsuojama prieš, sako M.Jastramskis.
„Kai antrajame ture grumdavosi konservatoriai ir darbiečiai, laimėdavo maždaug po lygiai kandidatų.
Bet dešinieji visiškai pralaimėjo valstiečiams, kurie užėmė gana patogią centristinę poziciją. Tad tai nebuvo balsavimas prieš konservatorius“, – sakė M.Jastramskis.
Situacija prieš 2020 metų Seimo rinkimus gali dar keistis – kaip teigė A.Raimonaitė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga jau pasislinkusi populistinės dešinės link, o į centrą pajudėjo socialdemokratai, tad antrajame ture rezultatai gali būti visai kitokie.
„Bet dar neskubėkite su būsimais rinkimais – pirmiausia paskaitykite šią knygą“, – galiausiai dar patarė M.Jastramskis.
Ir pastebėjo: „Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, į Seimą būtų renkami 55-60 metų vyrai su ūsais. O vien proporcinė sistema galbūt padėtų išspręsti moterų atstovavimo problemą.“
