Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

„Šokolado“ autorė J.Harris: „Dažnai rašau knygas, kad paerzinčiau ar paneigčiau kažkieno nuomonę“

Joanne Harris visame pasaulyje labiausiai žinoma iš knygos „Šokoladas“ ir pagal ją vėliau sukurto filmo. Tačiau pati rašytoja sako, kad šios knygos, dabar parduotos milijoniniais tiražais, sėkme mažai kas tikėjo, o ir ji pati nedėjo į ją daug vilčių. Lygiai kaip ją iki šiol kiek glumina tai, kad neretai ji pristatoma kaip maisto ekspertė – vien dėl to, kad savo knygose jam skiria daug dėmesio.
Joanne Harris
Joanne Harris / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Su J.Harris kalbėjomės „Vilniaus lapų“ festivalio, kuriame ji dalyvavo, metu. Pokalbio metu rašytoja pasakojo apie savo rašytojos kelią, tai, kaip netikėtai jai nusišypsojo sėkmė, kuo keičiasi rašytojų padėtis šiais laikais ir, žinoma, apie maistą. Nors daugelis atvykėlių ne itin vertina lietuvišką virtuvę, J.Harris patikino, kad cepelinai ir šaltibarščiai jai labai patinka.

Siaubo romaną parašė norėdama paerzinti motiną

– Ar prisimenate, kada pradėjote kurti pirmąsias istorijas, jas užrašinėti?

– Istorijas pasakojau dar prieš tai, kai išmokau skaityti. Aš buvau labai smalsus vaikas. Nepamenu, kas buvo pirmasis mano užrašytas pasakojimas, tačiau tai turėjo būti labai anksti. Vaikystėje aš nuolat rašydavau, kopijuodavau kitų žmonių stilių. Man neblogai sekėsi parodijos, pastišas, kitų žmonių mėgdžiojimas. Kas, manau, yra visai neblogas būdas mokymuisi.

– Kaip supratote ir pasakėte sau: „Būsiu rašytoja“? Ar jūsų šeimoje knygos užėmė svarbią vietą?

– Manau, man tuo metu buvo aštuoneri. Mano abu tėvai buvo mokytojai, senelis buvo mokytojas, visi mano tėvų draugai buvo mokytojai. Manau, kad išoriniame pasaulyje nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris nebūtų mokytojas. Ir manau, visi manė, kad aš tapsiu mokytoja. Juk aš žinojau tiek daug apie mokymą, mano genuose buvo užkoduota ši profesija. Kai pasakiau mamai, kad iš tiesų aš norėčiau rašyti knygas, ji pasibaisėjo. Ji nusivedė mane į kambarį, pilną XIX amžiaus, jau mirusių prancūzų rašytojų knygų, ir pasakė – žiūrėk, visi šie žmonės mirė be skatiko. Tu negali to daryti, turi susirasti normalų darbą. Taigi, aš tapau mokytoja, tačiau paslapčia laisvalaikiu vis tiek rašiau knygas.

Ji nusivedė mane į kambarį, pilną XIX amžiaus, jau mirusių prancūzų rašytojų knygų, ir pasakė – žiūrėk, visi šie žmonės mirė be skatiko.

– Pirmoji jūsų knyga „The Evil Seed“ buvo išleista 1989 metais. Dažnai rašytojai pasakoja istorijas apie tai, kaip jiems buvo sudėtinga prasibrauti į leidybos pasaulį, kaip jų rankraščius leidėjai atmetė šimtus kartų. O kaip buvo jūsų atveju?

– Leidėjai visada atmeta rankraščius, jeigu nusiunti jiems. Jie jų net neskaito, – tai jokia paslaptis. Turi nusisamdyti agentą. Aš siunčiau savo rankraštį leidėjams, – žinoma, niekas nenupirko jo ir niekas jo net neskaitė. Taigi, nusisamdžiau agentą, kuris pagaliau suorganizavo man sutartį su leidėjais. Tai užtruko labai ilgai. Pirmoji mano knyga buvo istorija apie vampyrus. Rašiau šią knygą, kad suerzinčiau savo mamą. Ji man drausdavo skaityti siaubo romanus, – ji nekentė visko, kas buvo, jos nuomone, menkavertė literatūra. Siaubo romanai, mokslinė fantastika, komiksai – viskas buvo uždrausta mūsų namuose. Aš skaitydavau ir tokią literatūrą, tačiau turėjau tai daryti slapčiomis.

Tai buvo mano bandymas siaubo žanrą paversti rimtesne literatūra. Ir tai buvo herojiška nesėkmė.

Taigi, pirma knyga, kurią parašiau, buvo kruvina vampyrų istorija su daug literatūrinių pretenzijų. Ši knyga populiarumo nesulaukė. Dabar ši knyga turi taip vadinamą „kultinį statusą“, – tai buvo vampyrinė istorija, tačiau išžengianti iš šio žanro ribų. Tie, kas mėgsta įprastines tokio žanro knygas, turbūt galvojo, kad ji pernelyg sudėtinga, o žmonės, kurie mėgsta sudėtingas, komplikuotas knygas, į ją net nežiūrėjo, nes tai buvo romanas apie vampyrus. Tai buvo mano bandymas siaubo žanrą paversti rimtesne literatūra. Ir tai buvo herojiška nesėkmė. Ji buvo perleista vėliau, kai sulaukiau daugiau sėkmės ir žmonės norėjo sužinoti, ką rašiau anksčiau.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris

Išmoko nedaugžodžiauti

– Kaip jūs pati dabar vertinate tą, kaip jūs vadinate „herojišką bandymą“ kurti rimtesnį siaubo romaną?

– Aš redagavau šią knygą, kai ji buvo išleista iš naujo. Manau, ji buvo pretenzinga, klampi, pernelyg perpildyta žodžių. Redagavau daugybę skyrių. Manau, kad ir tuometinis redaktorius norėjo daug ką išbraukti, tačiau tuomet buvau labai jauna ir aktyviai tam priešinausi. Praėjus 20 metų padariau būtent tai, ką mano redaktorius ir bandė padaryti.

– Kokį svarbiausią dalyką per visus šiuos rašymo dešimtmečius išmokote? Ką labiausiai patobulinote?

– Labai daug ką. Aš nelankiau kūrybinio rašymo kursų, niekas nemokė manęs, kaip rašyti, nedavė jokių pamokų. Taigi, turėjau mokytis iš savo pačios patirties. Žiūrėdama į tas ankstyvąsias knygas visgi atpažįstu, kad tai buvau aš. Manau, pirmos dvi mano knygos buvo parašytos kitų žmonių balsais. Aš bandžiau būti kitomis rašytojomis. Ir tik vėliau atradau savo pačios balsą. Tačiau nebūčiau to padariusi, jeigu nebūčiau pamačiusi, kaip literatūroje veikia tų kitų žmonių balsai.

Manau, išmokau nedaugžodžiauti. Kai pradėjau rašyti, daugžodžiavau, viskas mano knygose buvo taip sudėtinga. Mano dialogai buvo labai prasti, tačiau tai irgi susiję su daugžodžiavimu. Tuo metu mėgavausi kalba – kam sakinyje naudoti vieną metaforą, jeigu gali naudoti 14? Aš supratau, kad tai panašu į paveikslus – kur kas geriau įeiti į didelį kambarį galerijoje ir rasti vieną nuostabų paveikslą, nei 100 paveikslų vienas greta kito, kuomet galiausiai negali žiūrėti į nei vieną iš jų, nes jų tiesiog per daug.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris

„Šokolado“ sėkme netikėjo

– Didysis jūsų proveržis atėjo su trečiąja knyga „Šokoladas“, kuri labai skyrėsi nuo prieš tai buvusių kūrinių. Žinoma, prie sėkmės labai prisidėjo ir pagal šią knygą sukurtas filmas. Kaip jums gimė mintis parašyti tokį kūrinį, kuris, beje, pradėjo ir rašymo apie maistą literatūroje madą?

– Tuo metu jau buvau išleidusi dvi knygas pas du skirtingus leidėjus. Pirmasis leidėjas nenorėjo spausdinti antrosios mano knygos, nes ji smarkiai skyrėsi nuo pirmosios. Antrasis nenorėjo publikuoti trečiosios, nes ji irgi buvo labai skirtinga. O aš nenorėjau rašyti tuo pačiu stiliumi. Mano agentas iš Vengrijos, kuris tikėjosi iš mano knygų uždirbti pinigų, ko iki tol nesulaukė, nusiuntė mano trečiosios knygos rankraštį vienam specialistui JAV, kuris turėjo paaiškinti, kodėl mano knygos neperkamos ten.

Aš nesitikėjau, kad knyga bus gerai parduodama, rašiau ją, nes man tai buvo smagu. Ir, pasirodo, visiškai atsitiktinai aš parašiau knygą, kurią kažkas norėjo spausdinti ir kurioje aš atradau savo balsą.

Šis pažėrė daugybę kritikos tuo metu mano dar nepublikuotai knygai. Jis rašė, kad, akivaizdu, jog aš galiu rašyti knygas, tačiau tai, ką rašau, netinkama tam, kad parduotum daug knygų. Jis sakė, kad turiu suprasti, jog rašymas apie mažus kaimelius Europoje yra tuščias laiko gaišimas, kad turiu rašyti apie didelius miestus JAV, nes ten bus mano pagrindinė rinka. Kad reikia sudominti amerikiečius. Jis klausė: „Kodėl tavo knygose nėra sekso. Visi žino, kad knygose turi būti sekso. Jei ne pirmame skyriuje, tai bent jau pirmuose 40 puslapių. Kodėl tavo knygose tiek daug senų žmonių? Akivaizdu, kad todėl tavo knygose nėra sekso, nes jose tiek daug senų žmonių. Reikėtų daugiau jaunų žmonių, kurie užsiimtų seksu dideliuose miestuose. Ir kodėl tiek daug maisto? Jeigu nori rašyti kulinarinę knygą, tai ir rašyk kulinarinę knygą“. Tačiau paprastai man daug motyvacijos rašyti knygas ir sukelia tai, kad paerzinčiau kažką arba kad paneigčiau kažkieno nuomonę apie tai, kaip tariamai turėtų būti. Aš nesitikėjau, kad knyga bus gerai parduodama, rašiau ją, nes man tai buvo smagu. Ir, pasirodo, visiškai atsitiktinai aš parašiau knygą, kurią kažkas norėjo spausdinti ir kurioje aš atradau savo balsą.

Aš dariau visiškai priešingai nei man patarinėjo, priešingai nei tai, kas tuo metu buvo sėkminga. Tuo metu aš vis dar pilnu etatu dirbau mokytoja, man nebuvo didelio poreikio užsidirbti papildomų pinigų. Aš maniau, kad jei rašymas neteikia džiaugsmo, nėra jokio tikslo tai daryti. Tačiau pasirodė, kad žmonėms būtent tokios knygos ir reikėjo. Tuo metu literatūroje buvo daug niūraus realizmo, ir skaitytojams tokia knyga atrodė tarsi atgaiva. Be to, tuo metu niekas nerašė apie maistą literatūroje.

– Kodėl maistas jūsų knygose yra toks svarbus?

– Maistas svarbus visiems. Tai vienas iš universalių potyrių, apie kuriuos galima rašyti. Maistas, tai, kaip mes valgome, kokia mūsų valgymo kultūra, daug pasako ne tik apie mus, mūsų santykius su kitais, psichologiją, bet ir apie tokius dalykus kaip politika. Mes tiek politizavome maistą, kad maistas niekuomet nebūna vien tik maistas. Maistą aš vertinu ir kaip asmenybės indikatorių. Ir rašyti apie maistą nebuvo mano iš anksto sugalvota idėja, – aš ėjau link to pamažu.

– Ar žinote, kiek pardavėte šios knygos egzempliorių?

– Tiek daug, kad net nežinau. Paskutinį kartą, kai domėjausi, buvo apie 15 mln. egzempliorių.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joanne Harris

Išgyventi rašytojams vis sunkiau

– Atėjus komercinei sėkmei jūs metėte mokytojos darbą ir atsidėjote tik rašymui. Tai sugeba toli gražu ne kiekvienas rašytojas, o šiais laikais, panašu, tai tampa dar sudėtingiau?

– Taip, vidutinis rašytojas Didžiojoje Britanijoje uždirba mažesnę nei minimalią algą. Tai nėra tas darbas, kuris suteikia saugumo. Man pasisekė -esu viena iš nedaugelio, kuri gali pragyventi iš rašymo, kuri neturi dirbti kito darbo, kad išgyventų.

– Kodėl, jūsų nuomone, situacija literatūros rinkoje pastaruoju metu taip smarkiai pasikeitė?

– Tai finansine prasme niekada nebuvo labai gera profesija. Kaip žinia, rašytojai negauna algos. Gauni tiek, kiek, tavo leidėjo manymu, tavo knygos bus parduota.

Kodėl pasikeitė? Tam daug priežasčių. Viena iš jų Didžiojoje Britanijoje – panaikinta suvienodintos knygų kainos sistema knygynuose. Prieš 30 metų Anglijoje knygynuose būdavo nustatyta vienoda knygų kaina, nebūdavo jų nukainavimų, taigi, nebuvo ir nesąžiningos prekybos centrų ir monopolininkų konkurencijos. Visi turėjo vienodas sąlygas.

Tuo metu nebuvo internetinės prekybos knygomis, elektroninių knygų. Manau, tai, o taip pat taikomos didelės nuolaidos knygoms, labai smarkiai pakeitė leidybos pasaulį.

Dabar leidyklos labai nedrąsiai pasirašo sutartis su naujais rašytojais, jos verčiau laikosi jau žinomų rašytojų, nei bando suteikti galimybę naujiems autoriams.

– Nemanote, kad žmonės šiais laikais tiesiog mažiau skaito?

– Nemanau, kad skaito mažiau, jie moka už knygas vis mažiau. Jie siunčiasi knygas iš interneto – mes niekaip negalime nugalėti piratavimo.

– Rašytojo vaidmuo irgi smarkiai pasikeitė – dabar jis nebegali tiesiog sėdėti namie ir rašyti knygas. Dabar jis turi būti žvaigždė, kurti viešuosius ryšius, bendrauti su publika.

– Taip, tai pasikeitė... Manau, tai atsirado su interneto plėtra. Dabar manoma, kad rašytojai turėtų būti matomi, pasiekiami. Kai kurie mėgsta tai, kiti – nelabai, jie norėtų tik rašyti knygas. Jiems gal ir sunku prisitaikyti prie tokių taisyklių, tačiau publika įprato susitikti su rašytojais, bendrauti su jais socialiniuose tinkluose.

Taisyklė: 300 žodžių per dieną

– Ar kurdama savo personažus remiatės realiais asmenimis, savo patirtimis?

– Manau, neįmanoma sukurti visiškai išgalvoto personažo, Manau, mes kuriame personažus iš mūsų pažįstamų žmonių savybių, ar dalies jų. Kartais darome tai sąmoningai, kartais nesąmoningai. Pavyzdžiui, kartais aš aprašydama personažus, panaudoju tam tikrus fizinius bruožus.

– Ar turite nusistovėjusius rašymo įpročius?

– Neturiu nusistovėjusios rutinos, aš keliauju, važiuoju į festivalius. Tačiau aš galiu rašyti lėktuvuose, traukiniuose, – bet kur. Turiu tai daryti, nes, priešingu atveju, jei apleistum rašymą kad ir savaitei, knyga atitolsta nuo tavęs. Labiausiai pasitvirtinęs mano metodas – kiekvieną dieną parašyti po 300 žodžių, kad ir kur bebūčiau.

Tai, per kiek laiko parašau knygą, labai skiriasi. Praėjusiais metais parašiau knygą per dvi savaites, tai buvo neįprasta, beprotiška. Paprastai knygos parašymas trunka nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Dažniausiai rašau kelias knygas vienu metu – jei rašydama įstringu, pritrūkstu idėjų pagrindiniame kūrinyje, knyga turi kiek pailsėti, aš pereinu prie kitos. Kartais grįžtu prie tos knygos kad ir po penkerių metų.

– „Šokoladas“ iki šiol – žymiausia jūsų knyga. Ar nejaučiate leidėjų ar skaitytojų spaudimo rašyti tęsinį, kurti labai panašaus stiliaus kitą romaną?

– Labai retai. Aš parašiau daug knygų, turiu platų skaitytojų ratą. Mano skaitytojai turi labai skirtingus pomėgius – vieni skaito tik mano fantastines knygas, kiti – tik mano knygas, kurių veiksmas vyksta Prancūzijoje, dar kiti – tik trilerius. O kai kurie – viską, nes jie tiesiog mėgsta, kaip aš rašau. Bet niekas neprašo, kad grįžčiau atgal, visi supranta, kad turiu judėti į priekį. Tačiau aš jau nuo pat pradžių, kai pradėjau rašyti, aiškiai daviau suprasti – neketinu perrašinėti tos pačios knygos daugybę kartų.

– Kurioje šalyje turite daugiausia gerbėjų?

– Italijoje turiu labai daug skaitytojų, kurie mėgsta mano knygas apie Prancūziją. Skandinavijoje žmonės mėgsta mano kriminalines knygas. „Šokoladas“ niekuomet nebuvo išleistas Islandijoje, tačiau jie mėgsta mano knygas apie mitologiją. Jei nuvykčiau į Vokietiją, turbūt kalbėčiau apie kriminalines knygas, jei į Skandinaviją – apie šiaurietišką mitologiją. Italijoje kalbėčiau apie maistą.

Cepelinai ir šaltibarščiai patiko

– Jūs garsėjate kaip rašytoja, skirianti daug dėmesio maistui ir dažnai interviu metu kalbanti apie jį. Tad kurios šalies maistas jums labiausiai patinka?

– Aš mėgstu daugelio šalių maistą. Mėgstu ragauti vietinį maistą, kiekvieno regiono ypatingus patiekalus. Taip atrandu siurprizų. Prisimenu, kai vykau Švediją, vienas žurnalistas darė interviu – jis norėjo, kad aš palyginčiau švedų ir prancūzų virtuvę. Jis nusivedė į vietą, kurioje daugiausiai buvo patiekiama silkė. Jis tikėjosi, kad aš pasakysiu, kad labiau mėgstu prancūzų maistą. Tačiau aš pasakiau – aš mėgstu silkę. Jis buvo priblokštas, nes viso to pokalbio tikslas ir buvo parodyti, kad aš labiau mėgstu prancūzišką, o ne švedišką maistą. Taip nenutiko.

Aš mėgstu cepelinus. Taip pat pamenu, kad kai viešėjau čia praėjusį kartą, valgiau šaltibarščius, jie buvo puikūs.

– O kaip jūs vertinate lietuvišką virtuvę?

– Ji nuostabi. Aš mėgstu cepelinus. Taip pat pamenu, kad kai viešėjau čia praėjusį kartą, valgiau šaltibarščius, jie buvo puikūs.

– Jums pačiai nekeista, kad dabar dažnai esate pristatoma kaip maisto ekspertė?

– Tačiau aš visiškai nesu ekspertė! Tiesiog man tai įdomu, ir aš nuolat mokausi. Tačiau aš nesu virtuvės šefė. Buvo laikas, kai Anglijoje aš nuolatos buvau kviečiama į televiziją dalyvauti kulinarijos laidose. Tačiau mano kulinarinis stilius eksperimentinis ir ne visuomet suveikia.

Bet apie maistą įdomu kalbėtis. Gali nuolatos mokytis. Aš nuolat sužinau kažko naujo apie maistą ir koks žavingas jis yra. Net negalėjau įsivaizduoti, kad taip nutiks, nes „Šokolade“ apie maistą rašiau grynai iš nostalgiškos pozicijos. Nesitikėjau, kad bus tiek daug pokalbių apie maistą – tiek psichologinių, politinių jo aspektų.

– Paskutinis klausimas būtent apie politiką – apie „Brexit“. Tai šiuo metu Didžiojoje Britanijoje itin karšta tema. Ką jūs galvojate apie tai?

– Mes visi išprotėjome. Tai tokia pasibaisėtina situacija. Aš nepaprastai laiminga, kad vis dar turiu savo prancūzišką pasą ir kad mano duktė vis dar turi savo prancūzišką pasą. Taigi, mes laisvę išlaikysime. Aš baisiuosi, kokių bjaurysčių pridarė valdžia, kokį šlamštą ji užvirė. Manau, kad tai bus visiška nesėkmė, ir liūdna dėl žmonių, kuriuos tai palies tiesiogiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos