Atrodo, ši bohemiška erdvė yra atskiras, daugialypis personažas. Visgi brangiausia vieta, kaip pasakoja Sonata, yra vaikystės ir paauglystės namai: „Juose formavosi mano viršukalnių vaizdiniai, kurių plika akimi nematyti. Visos kitos buitinės erdvės man nėra labai svarbios. Erdvė, kurioje nuolatos esu ir kuri man svarbi, – visada su manimi. Nešiojuosi ją nuo gimimo kaip sraigė kiautą. Tik manoji patikimesnė. Sraigę iš kiauto galima išplėšti, o aš ir mano erdvė – nedaloma.“
– Kaip atrodo įprasti jūsų šiokiadieniai? Kuo šiuo metu užsiimate?
– Mano būtyje sąvokos „šiokiadieniai“ ar „šventadieniai“ neegzistuoja nuo tada, kai baigiau vidurinę mokyklą. Anuomet laukdavau sekmadienių ir atostogų, kad galėčiau nors trumpam išsilaisvinti iš mokyklos rutinos. Po mokyklos gyvenimo būdas bei veikla – teatras, o vėliau poezija – išbraukė šiokiadienio apibrėžimą iš mano gyvenimo. Šiokiadienių, deja, neturiu. Yra buities atakuojama būtis. Tą būties akmenį ridenu nesustodama be pertraukų, be šiokiadienių, be šventadienių, neleisdama sau atsikvėpti, kad neišsprūstų iš rankų – pernelyg ryškiai įsirėžė į pasąmonę mitologinis Sizifo paveikslas.
-
Birutė Jonuškaitė: „Nepatyriau sovietmečio privilegijų ir nespėjau pasijusti svarbi“
-
Dainius Dirgėla: „Jeigu kurdamas svarstysi, ar tai atneš pinigų – bus blogai“
-
Ričardas Šileika: „Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais“
-
Vytas Dekšnys: „Iki šiol negaliu pasakyti, kad esu suderinęs darbą ir vaiko priežiūrą“
– Ar yra tekę dirbti darbų, nesusijusių su kultūra?
– Man buvo trisdešimt treji, kai vasarą įsidarbinau sezonine padavėja populiariame Palangos restorane. Teko atmintinai mokytis meniu, aptarnavimo bei etiketo taisyklių ir laikyti egzaminą. Išlaikiau puikiai! Nors pradžioje buvo visai įdomu bėgioti po didžiulę restorano teritoriją su lėkščių pilnu padėklu rankoje, nors dėkingi klientai mane mėgo ir apipildavo arbatpinigiais, nesugebėjau ištverti rutinos bei laukinės konkurencijos tarp padavėjų ir po mėnesio parašiau prašymą atleisti iš darbo. Atleido, bet ne iš karto. Dar turėjau kelias savaites atidirbti. Sukandusi dantis atlikau šią prievolę ir pagaliau džiūgavau sugrįžusi į laisvę, kad ir kiauromis, vėjo košiamomis kišenėmis.
– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie laisvę ir suvaržymus. O kas jums yra laisvė?
– Laisvės būsena man – vėjas ir kiauros kišenės, gyvenimas šia diena, šia akimirka. Tai tikriausiai sunkiausiai pasiekiama būsena sociume, o šiais laikais, ko gero, beveik neįmanoma. Bet man ji – siekinys, svajonė, viltis – jei ne šiame, tai kitame gyvenime! O jei rimtai – laisvės sąvoka tokia daugialypė, kad jos niekaip neapibrėši. Ji tapatinama su nevaržomu proveržiu, lyginama su gamtos stichijomis, kūrybiniu polėkiu, atsiskyrimu. Ja dažnai manipuliuojama siekiant asmeninės, politinės ar ideologinės naudos. Ji painiojama su pareigų ar tradicijų nepaisymu, su žodžio ir įsipareigojimų laužymu, neištikimybe, nedėkingumu, pagarbos neturėjimu.
Sunku ją apibrėžti, juk ji – laisvė. Jei bandyčiau ją apibrėžti, sakyčiau, kad tai tokia individo laikysena, kuri nepriklauso nuo materialinių vertybių ar susiklosčiusių aplinkybių. Laisvė užsimezga ten, kur stiprinamas tikėjimas ir dvasia, kur priešinamasi prievartai, smurtui ir manipuliacijoms, kur išdrįstama pasirinkti tiesą net ir tada, kai visas pasaulis nuo jos nusigręžia, kur yra puoselėjama, o ne gniuždoma, kur nežeidžiama šalia esančiųjų, kur įveikiama baimė, kritikos ir aplinkinių spaudimas, kad ligi paskutinio atodūsio gyvuotų žmogaus dvasinė bei kūrybinė raiška.
Mano poezijos knygelėje „P. S.“ yra eilėraštis „Tiesiog“. Jis – savotiškas laisvės supratimo apibrėžimas. Nors geriausiai turbūt laisvės vertę ir jos troškulį įkūnija mūsų šunelis Simba-Smalsius, kai tempdamas pavadį veržiasi, kur uoslė veda. Iš kitų vedžiotojų sulaukiu raginimų vesti šunį į specialias ėjimo šalia treniruotes. Kartais pamanau, kad gal ir norėčiau ramaus tipenimo šalimais. Bet tuojau primenu sau apie slogią šių gyvūnėlių dalią – kastracija, nurėžtos uodegos ir nagai, sudarkytas kailis kirpyklose ir nefunkcionuojanti uoslė. Ir viskas tik dėl žmogaus užgaidų ir patogumo. O dar visos tos gyvūnų taisyklės, neatsiliekančios nuo žmonių taisyklių.
Pasiilgstu laikų, kai pro šalį skuosdavo gaujos laisvų ir laimingų šunų. Geriau jau tegul tempia – manau sau, – ir bėgu šalimais, kad pavadėlis netrukdytų skuosti šuniui. O jei nutrūktų, tai tegul pasidžiaugia laisve iki soties... ir grįžta sveikas gyvas. Ta proga kitą dieną nusiperku laimingų vištų kiaušinių ir nežiūrėdama Simbai į akis guodžiuosi, kad bent taip prisidedu prie gyvūnų laisvės. Na va, nuo kūrybinės dvasios raiškos iki laimingų vištų. Sakiau, kad laisvės sąvoka labai plati.
– Ar pasaulinė pandemija pakeitė jūsų įprastą gyvenimą?
– Pasaulinė pandemija mano įpročių ir gyvenimo būdo nepakeitė. Apsunkino – tinkamesnis žodis. Tiesiog prie galybės kitų nemalonių prievolių prisidėjo kaukės dėvėjimas ir pastangos to nepamiršti. Lietsargius vis pamesdavau, kol kilo išganinga mintis daugiau jų nesinešioti. Deja, be kaukės – tu antisocialinis elementas. O kur dar rankų oda, kenčianti nuo antiseptiko! Tai sukelia tam tikrą diskomfortą. Tai laisvės ribojimas, kurio galima išvengti tik vengiant sociumo ir atsisakant visuomeninių paslaugų. Kai turi šeimą ir gyveni mieste, esi nuo daug ko priklausomas. Taip ir renkiesi kasdien: tarp laisvės ir nelaisvės.
– Esate kilusi iš Kauno, kokie dabar jūsų ryšiai su šiuo miestu ir jo kultūriniu gyvenimu? Ar dažnai į gimtąjį miestą grįžtate?
– Kaune liko brangiausi vaikystės prisiminimai. Dabar dažniausiai grįžtu į Kauną aplankyti mamos. Kartu su ja ir vaikais aplankome artimųjų kapus. Anksčiau visada nueidavome į gamtininko Tado Ivanausko tarpukariu įkurtą Kauno zoologijos sodą. Gyvūnų kvapas, jų garsai ir ten tvyranti žaluma visada nukeldavo mane į vaikystę, kurios kraštelį norėdavau parodyti savo vaikams. Renovacijai dabar uždarytas senukas sodas buvo ir mano mamos klajonių vieta vaikystėje. Nuo mažumės
T.Ivanauską laikiau savo herojumi. Mėgau gamtą, rydavau apie ją knygas. Tarp mano svajonių blaškėsi ir gamtininkės profesija. Troškau būti kaip Joy Adamson, gyventi tarp liūtų ir kitų laukinių žvėrių, juos ginti nuo brakonierių, gydyti. Kurį laiką stengdavausi su poetai apsilankyti Kaune per „Poezijos pavasario“ renginius, tačiau būtent tuose renginiuose jausdavausi mažiausiai kaunietiška, tarytum pašalinė. Ilgainiui nustojau prisidėti prie tų kelionių. Kai išėjau iš teatro, kažkiek metų važiuodavau įgarsinti filmų LNK studijoje. Dabar darbinių ryšių nebeliko. Vasarą su vaikais visada nueiname į senąjį atrakcionų parką, muziejus, koncertus. Neseniai džiaugiausi galimybe su vaikais ir mama pasiklausyti koliažinės operos „Mažvydas“, pastovėti šalia M.K.Čiurlionio paveikslų.
Tokie tad buitiški ir nebuitiški mano ir gimtojo miesto ryšiai.
– Kaip atrodė jūsų vaikystė? Ar šeimoje buvo menininkų?
– Ech, vaikystė! Laimingos dienos mažame kambarėlyje. Iš šalimais mezgančios nuostabiosios tetukės Adelės sklindanti šiluma. Mamos juodi karakuliniai kailiniai, dovanoti estės tetos iš Tartu. O jau kvapas! Tas svaiginantis su šalčiu ir kailiu sumišęs kvepalų aromatas, kuris iki šiol maloniai kutena uoslę. Tokio niekuomet nesupainiosi. Dabartinės aukštuomenės damos nekvepia taip elegantiškai, kaip tuomet kvepėdavo mano mama, kai puldavau ją apkabinti. O visos svajonių salės, žygdarbiai, įsivaizduojami spektakliai, kuriuose buvau pagrindinė veikėja, mūšiai, kuriuose koviausi priešakinėse gretose. Ir didžiuliai, ant spintos durų mano piešti portretai, kuriuos taip mėgo tetukė. Ir begalinis ilgesys. Smelkiantis iki skausmo.
Mūsų negausioje šeimoje menininkų profesionalų nebuvo. Bet buvo juo užsiimančių ir jam prijaučiančių. Mano abu seneliai turėjo stiprius ir gražius balsus. Vienas jų studentaudamas dainavo Vytauto Didžiojo
universiteto chore, kitas šiaip, savo malonumui užtraukdavo. Močiutė iš mamos pusės pasakojo, kad net Kipras Petrauskas, su kuriuo senelis šiek tiek bičiuliavosi, kartą jo balsą pagyręs. Močiutė iš tėvo pusės irgi dainavo – Tartu universiteto chore. Ten jie su choristu seneliu per gastroles ir susipažino. Taip į Kauną, vedama širdies, prieš savo tėvų valią atitekėjo. Senelis ne tik chore dainavo, bet ir plunksną pasmailindavo. Tarp prieškario laikraščių iškarpų esu radusi keletą skiaučių su jo publikuotais eilėraščiais. Tarp senų laiškų radau keletą atvirlaiškių, pasirašytų Vytauto Sirijos Giros vardu. Jie adresuoti geram draugui, Marijampolės „Rygiškių Jono“ gimnazijos mokiniui, mano seneliui Juozui. Kai kur pasirašo „Tavo Vytukas“. Nežinau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie buvo pažįstami. Ir nesužinosiu.
Nei šių, nei kito senelių gyvų neatsimenu – mirė, kai buvau visai maža. Senelė iš Estijos mirė nė nesužinojusi, kad ateisiu į šį pasaulį. Beje, atgalinis atvirlaiškių adresas kaip tik sutampa su anuometiniu V. Sirijos Giros gyvenamuoju adresu. Įdomu, kad abiejų senelių vardas buvo toks pat – Juozas. Tad tiek tų sąsajų su menais ir menininkais. Mama iš prigimties gabi piešti ir jos rašymo braižas nepaprastai gražus, sklandus. Kai mokiausi mokykloje ir keverzojau sąsiuvinius, visada jai šio lygaus braižo pavydėdavau ir stengiausi kopijuoti. Bet tos nepriekaištingos kaligrafinės rašysenos atkartoti nepavykdavo.
– Kuo jus patraukė aktorystė ir kaip vėliau klostėsi santykis su šia profesija?
– Niekas manęs niekada niekur netraukė. Aktorystė nuo mažų dienų buvo mano troškimas, svajonė, jaudulys ir stichija. Žiūrėdavau televizijos spektaklius ir teatrų spektaklių įrašus ir vaidinau kartu su aktoriais. Kai kuriuos vaidmenis įsimindavau ir interpretuodavau. Gamindavausi lėlių teatro dekoracijas, nusipiešdavau veikėjus ir kurdavau spektaklius. Tetukė, pas kurią gyvenau iki paauglystės, nuolatos vesdavosi į lėlių ir Kauno muzikinio teatro spektaklius. Dramos teatrą ir rimtą dramaturgiją atradau paauglystėje. Atsimenu, kaip su klase žiūrėjome Jono Vaitkaus „Kaligulą“ ir „Literatūros pamokas“. Spektakliai mano mąstyseną stipriai supurtė, paskatino slapta svajoti apie, kaip tuo metu atrodė, eiliniam mirtingajam nepasiekiamą aktoriaus profesiją.
Man vienas kultinių aktorių nuo „Kaligulos“ laikų išliko Valentinas Masalskis. Tai buvo gilių išgyvenimų ir prasmės ieškojimų metas, mane atvedęs į tuometinę Kauno jaunimo muzikinę studiją (dabartinis Kauno kamerinis teatras). Tada nutraukiau lengvosios atletikos treniruotes ir pasinėriau į teatrą. Man sekėsi. Dar vidurinėje mokykloje gavau reikšmingesnių vaidmenų, svajojau apie studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, ruošiausi egzaminams.
Baigdama vidurinę mokyklą padariau lemtingą klaidą – pasidaviau Kauno muzikinės studijos vadovo įkalbinėjimams: priėmiau pasiūlytą apmokamą darbo vietą ir dešimt metų atidaviau kurdama vaidmenis labai uždarame, siaurame kolektyve, jo meistriškumas augo, tačiau ganėtinai ribotai. Negalėjome lygintis su senais profesionaliais teatrais, kuriuose kartais vaidindavome per gastroles ir kuriuose tvyrojo kūrybiškumo paslaptis. Jau gavęs profesionalų statusą kolektyvas tapo eiline darboviete, o ankstesnės man imponavusios idealistinės atmosferos neliko nė šešėlio.
Tuo metu išgyvenau vaiko netektį. Grįžau į teatrą. Tada viena kolegių prasitarė, kad man nebuvo sudaroma galimybė pasinerti į darbą, nes bijota rizikuoti spektakliais dėl mano dvasinės būklės. Supratau: ši vieta man tapo svetima. Ilgus metus puoselėtas idealistinis burbulas sprogo. Aiškiai suvokiau: vidutinio meninio pajėgumo kolektyve esu statistinis vienetas, iš kurio tikimasi tik aiškiai išspaudžiamos naudos. Žinojau, kad užtrokšiu šioje „virimo savo sultyse“ atmosferoje, parašiau prašymą išeiti iš darbo ir atsidūriau laisvojoje rinkoje. Tuomet galutinai persikrausčiau į Vilnių.
Kurį laiką vaidinau Vilniaus senamiesčio teatre. Darbas nebuvo pakankamai intensyvus, todėl po konkursinės atrankos patekau į aktorių ir šokėjų grupę Kęstučio Antanėlio ir Arūno Navako dviejų dalių roko operoje „Peras Giuntas“. Repetuoti reikėjo 3 mėnesius kasdien po 12 valandų. Man buvo pasiūlyta rinktis etatinį darbą Senamiesčio teatre arba šį projektą. Pasirinkau intensyvesnę ir tuo metu įdomesnę veiklą, ir vėl tapau laisvai samdoma. Paskui Senamiesčio teatro režisierius Valdas Pranulis pasiūlė kurti vaidmenį monospektaklyje, bet jau buvau sudariusi vienerių metų sutartį keletui spektaklių su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, todėl pasiprašiau, kad Senamiesčio teatre leistų repetuoti laisvesniu grafiku. Tuo metu daug aktorių dirbo keliuose teatruose.
Režisieriui toks darbo pobūdis netiko, tad rizikavau atrasti savo vietą didesniame kolektyve. Po metų, kai Nacionalinio dramos teatro administracija apsižiūrėjo, jog dirbu be diplomo, ir nepratęsė sutarties, šis mano pasirinkimas lėmė, kad nebuvau priimta į J. Vaitkaus renkamą aktorių kursą: atrankos komisijoje pasisakė tas pats Senamiesčio teatro režisierius, prieš tai kvietęs vaidinti jo statomame spektaklyje.
Nurijusi nesėkmę, koridoriuje užkalbinau J.Vaitkų ir jis patarė bandyti akademiją baigti eksternu. Taip prasidėjo keletą metų trukusios studijos ir alinanti vaidmenų paieška. Taigi lankiau praktinius akademijos kursus, samdžiausi vokalo dėstytojus, šliedavausi prie paskaitų ir likusį laisvą laiką skirdavau rausimuisi bibliotekoje. Laikotarpis buvo sunkus, bet ir kupinas gražių patirčių: tai Bylotojos vaidmuo su Regimantu Adomaičiu maestro Povilo Mataičio spektaklyje pagal Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimus „Ir kelsis vėl iš Tavo kraujo Lietuva“, partizanių paveikslai spektaklyje „Ko palinko žilvičiai prie kelio“, monospektaklis pagal Audros Stasiukonytės eiles „Ilgesys niekada nepasensta“ (jį padėjo režisuoti Jaunimo teatro aktorė Ina Kartašova), sušoktas Anželikos Cholinos spektaklis „Karmen“, keli spektakliai vaikams, lietuvių kalba pastatyta Kosto Ostrausko drama „Salomė“ su vyresnių klasių rusakalbiais mokiniais Vilniaus Ateities mokykloje. Teko pažinti puikių, nuoširdžių žmonių.
Esu ypač dėkinga LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanei Onai Pakėnienei, kuri net ir sunkiausiais momentais patardavo, palaikydavo. Vieną po kitos rinkau įskaitas ir laikiau egzaminus, pavyko surengti diplominio spektaklio peržiūrą – čia man pasitarnavo P.Mataičio „Ir kelsis vėl iš Tavo kraujo Lietuva“. Pastangos buvo vainikuotos LMTA diplomu. Įvykiai diplomo įteikimo dieną kardinaliai pakeitė asmeninį gyvenimą. Jau buvo išspausdintos pirmosios mano eilėraščių publikacijos. Jau buvau palaidojusi tetukę.
– O kada į gyvenimą atėjo poezija? Kas buvo jūsų pirmieji skaitytojai?
– Buvau septynerių, kai mama padovanojo nedidelę mėlyną užrašų knygutę. Tuo metu į ją ir parašiau savo pirmuosius eilėraščius. Juos parodžiau mamai, ji kai ką pabraukė. Tad ji buvo mano pirmoji skaitytoja ir vertintoja. Antras rimtas eilėraščių vertintojas buvo mano pirmasis vyras.
– Kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, didelį įspūdį darė tiesiog gatvėje sutinkami rašytojai, kurių knygas rydavau paauglystėje ir į kuriuos žiūrėjau truputėlį kaip į pusdievius. Ar pamenate savo pirmąjį susidūrimą su rašytoja ar rašytoju?
– Man buvo kitaip. Nesu iš akademinio rato, lietuvių filologijos nestudijavau. Knygas skaityti tiesiog mėgau nuo vaikystės, bet niekada nesvajojau apie rašytojo profesiją ir pusdieviais jų nelaikiau. Tą nišą ilgus metus buvo užėmęs teatras. 21-erių įsimylėjau žmogų, kurio tėvas tuo metu buvo žinomas rašytojas, o geriausias draugas – žinomas poetas. Taip pamažu ir susidūriau su rašytojais. „Pusdievis“, dalyvavęs mūsų vestuvėse, buvo pats Algimantas Baltakis.
Įsimintiniausias žmogus – tuometinio vyro vaikystės draugas, ilgainiui tapęs ir mano artimu bičiuliu, kuriam visada jutau broliškus jausmus, – Tomas Arūnas Rudokas. Redaktorius, paskelbęs debiutinę publikaciją, pasakęs gerą žodį ir taip kilstelėjęs mano sparnus – poetas Mindaugas Kvietkauskas. Redaktorius, kuris apstulbino prisistatydamas telefonu, pagirdamas eilėraščius ir pranešdamas apie pirmąjį honorarą, – poetas Sigitas Geda.
Paskui viskas tekėjo įprasta vaga: publikacijos, skaitymai, oficialūs ir neoficialūs „tūsai“. Literatų apsuptyje jaučiausi tarsi grįžusi į seniai išsiilgtus namus. Pirmą kartą atvykusi į „Poetinį Druskininkų rudenį“ po ilgo nesklandumų ir sumaišties laikotarpio pamaniau, kad pagaliau atradau dvasinę ramybę. Poezija, galima sakyti, grąžino mane į vidinę dvasinę erdvę, apie kurią kalbėjau pradžioje.
– Vienoje jūsų knygos recenzijoje kritikė Deimantė Daugintytė rašo: „Rodos, S.Paliulytė neturi didelių kūrybinių ambicijų – ji neforsuoja, nesiveržia per jėgą į literatūrinį paradą, o tiesiog užrašo gyvenimą.“ Ar pritariate šiai minčiai?
– Ambicijos man nesisieja su poezija. Juk prabyli eilėmis tikrai ne dėl ambicijų, o todėl, kad kitaip nemoki perteikti nuojautos ar žinojimo, jog neturi daugiau įtikinamo būdo svarbiausius dalykus artikuliuoti viešai. Kiekvienas menininkas žino, kokia raiškos forma jam pasiduoda ir tuo tarpsniu yra prieinama. „Užrašo gyvenimą“ – gal per skambiai pasakyta mano atveju. Jei mokėčiau jį užrašyti, kurčiau kvapą gniaužiančius romanus.
Poezijoje gyvenimą nebent gali užkoduoti pasitelkdamas gyvenimiškas detales. Jei poetas nors vienu vieninteliu eilėraščiu praskleistų paslapties uždangą, parodytų žmogaus dvasinę paskirtį, sužadintų užuojautos, gailesčio ar kovos tarp gėrio ir blogio emocinį ir intelektinį suvokimą, – sakyčiau, jo, kaip menininko, užduotis beveik atlikta. Kol žmoguje rusena nematomomis rankomis įžiebta ugnelė, tol atsivers ir angų smalkėms išeiti. Teatras, kinas, dailė, literatūra, auka ir tarnystė – tai tos angos, kurios leidžia pažvelgti į paslaptingąją ugnį. Poezija – tai universaliausia, net ir vaikui prieinama dvasinės kalbos forma. Nežinia, pagal kokius kriterijus Dievas tas formas žmogui padalina. Manau, niekada ir nesužinosime.
– Kaip reaguojate į kritiką ir ar lengva išsakyti kritiką kitiems?
– Negaliu didžiuotis, kad esu iš tų, kurių kritika nežeidžia. Žeidžia, bet ne visa. Nemalonu, kai kritikas pasitelkia subjektyvumą, asmeninį santykį, šmeižtą ir kitas negarbingas priemones, kad pažemintų oponentą. Tiesą sakant, nors visuomenėje – o ypač menininkų bendruomenėje – tokie pasisakymai mėgstami, kritika jų niekada nevadinčiau. „Tauškalai“ – tikslesnis apibūdinimas. Nemėgstu kitų kritikuoti, bet dažnai negaliu tylėti, kai matau akivaizdžią, nuogą neteisybę ir sąmoningai daromą skriaudą. Kalbant apie poetinę kūrybą – tai Dievo sfera, todėl nesijaučiu turinti kompetencijos neigti, teisti, šaipytis ar ieškoti negatyvo kito poezijoje. O ar tai poezija, ar šiaip ambicijų realizavimas – nesunku atskirti. Jei ne poezija, tai kritikuoti nėra priežasties. Kartais meno kūrinys, jo forma ar kontekstas man nepatinka, bet jaučiu, kad tai tikra ir paveiku. Tuomet patyliu, leidžiu mėgautis kitiems. Man priimtiniau pagirti, pasidžiaugti. Jei reikėtų, mieliau rašyčiau giriamąją kritinę apžvalgą.
– Prisiminiau ir poeto Dainiaus Dirgėlos mintį: „Kadangi poetas nėra profesija, tai eilėraščių rašymas nėra „profesinė liga“. Tai tiesiog liga (...).“ Kaip pati suprantate buvimą poete šiais laikais?
– Manau, poetas – ne profesija, o lemtis. Aplinkybė, nuo kurios neišsisuksi. Žaizda, kurios neišsilaižysi. Manau, nei šie, nei anie, nei būsimi laikai nekoreguoja įgimtos poeto laikysenos. nemanau, kad poetu įmanoma tapti – juo esi arba ne. Visada poetai klaidžioja keliais ir klystkeliais ieškodami būdų būti išgirsti. Vieni glaudžiasi prie gyvenimo, kiti nuo jo bėga. Vieniems pasiseka, kitiems ne. Kai kurie pritampa, yra mėgstami, kiti kremta sužiedėjusią autsaiderio duoną. Perfrazuojant Dainių Dirgėlą, jei poetas – liga, tai poezija – gijimas su komplikacijomis.
– Paskutinė jūsų knyga „Sonatos“ pasirodė prieš 8 metus. Ar kada jautėte spaudimą rašyti produktyviau?
– Nesu melžiama karvė, kad būčiau giriama už produktyvumą. Spaudimas – prievarta. O poezija – laisvas paukštis. Kažkaip nedera. Dažnai poeto teiraujamasi: „Ar rašai?“ Man toks klausimas nemandagus ir neetiškas. Panašiai skambėtų klausimas: „Ar prausiesi?“ Netinka toks tonas kalbant apie kūrybą. Na kaip gali poetas nekurti eilėraščių?.. Juk jie visada su juo ir jame. Sukiojasi tarsi juodvarniai aplink lesalą. Ir nebūtinai turi juos užrašyti! Svarbiau nenubaidyti. Tokiu atveju klausimas „Ar užrašai?“ skambėtų daug tiksliau ir etiškiau.
– Kada paskutinį kartą rašėte eilėraštį?
– Kiekvieną naktį rašau. Bent jau mintyse.
– Ar sekate šiuolaikinės lietuvių literatūros pulsą? Gal per pastaruosius metus išėjo lietuvių autorių knygų, kurios jums tapo atradimu?
– Lietuvių literatūra pastaruoju metu pulsuoja gana intensyviai. Nelabai įmanoma nesekti. Ypač kai dėl savo vaikų nenoromis prisijungiu prie feisbuko. Visko daug, viskas skamba vienodai šviežiai, daug žadančiai ir įdomiai. Visko ir nesuvirškinsi. Išsiskiriantis iš kitų kūrinys – D.Gintalo „Vienos vasaros giesmė“. Sentimentus kelia Juliaus Kelero „Nepaliekantis miestas“. Namų knygų lentynoje norisi matyti Aivaro Veiknio „Mamuto medžioklę“ ir stilistiškai priešingą Nojaus Saulyčio „sms gėlytę“. Bet, kaip sakiau, dabar toks laikas – daugybė autorių, temų, formų. Laikas visus vis tiek sudėlios pagal savo tvarką. Tiesa, kiek anksčiau sukrėtė ne tik Aleksandro Žaltausko likimas, bet ir išskirtiniai tekstai pomirtinėje knygelėje „Kulniuku dangus pradurtas“.
– Jūsų vyras Kerry Shawnas Keysas taip pat poetas Kaip į tėvų kūrybą ir gyvenimo būdą reaguoja jūsų vaikai? Ar jie taip pat linkę į menus?
– Mūsų šeima labai netipinė, tirštos konsistencijos, kartais varginanti, triukšminga. Atmosfera dažnai primena ne namus, o kūrybines dirbtuves. Ji zirzia tartum per namus eitų aukštos įtampos laidai. Vaikai prie to pripratę. Abu ieško autentiško kelio ir santykio su pasauliu. Sūnus kremta muzikos mokslus M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jis daug groja, dalyvauja muzikos konkursuose, festivaliuose, projektuose ir rimtai ketina sieti ateitį su muzika. Dukra šiemet baigs fortepijono klasę Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Ji labai savarankiška, atkakli ir gabi. Be raginimų ir pagalbos įstojo mokytis į Vilniaus licėjų ir, nepaisydama neseniai iškilusių sveikatos problemų, puikiai mokosi ir tvarkosi gyvenime. Savo svajones ji laiko paslaptyje.
Abu dabar dešimtokai. Nežinau, ar paskaito, ką jų tėvai rašo. Pagyrų negirdžiu. Į atmintį tik įstrigęs epizodas, kai po poezijos vakaro maždaug aštuonmetis sūnus prieina ir tyliai pasako: „Mama, kaip tu gražiai paskaitei.“ Šis epizodas man labai brangus, taip pat nepaprastai brangios akimirkos, kai abidvi su dukra prieš kokius šešerius metus kurdavome jungtinius eilėraščius.
– Jūsų poezijoje esama nemažai buities detalių, kaip su ja sekasi tvarkytis žemiškame gyvenime?
– Jei manote, kad tų detalių nemažai, turbūt taip ir yra. Kadaise buitis taip neslėgė, o veikiau kėlė tam tikras emocijas ir jaudulį. Dabartiniame gyvenime buities nekenčiu. Labai daug jos velku ant savo pečių ir mielai dalį nusimesčiau. Būna, visai su ja susipykstu. Velku dažnai man sunkiai pakeliamą buities naštą iš pareigos ir supratimo, kad negaliu išduoti vaikų, kurie tikrai aukoja jėgas ir laiką mokslams, kurių gyvenimas dažnai taip pat nėra rožėmis klotas, kurių darbotvarkės tokios bukai intensyvios, kad mokyklos kraunamų krūvių, be pagalbos buityje ir administraciniuose reikaluose, jie tikriausiai neatlaikytų. Nesakau, kad vyras kratosi buities, tačiau kartais jos tiek daug, kad net penkiese – kartu su šuneliu Simbuku – sunkiai visa pakeliam. Jei atvirai, tai ramybę dabar randu tik naktimis. Gaila, tuo metu esu pavargusi ir gnaibau save, kad neužmigčiau. O taip norisi eilėraščius užrašyti ar geros poezijos išversti.
Pernai bandžiau mėnesiui išvykti į rašytojų rezidenciją Vokietijoje. Tada buvo palanki situacija palikti namiškius tvarkytis pačius. Bet neišdrįsau palikti dar jauno mūsų šunyčio – vaikai nebūtų spėję išvesti į lauką dėl mokslų, o vyras nėra uolus šunų vedžiotojas ir prižiūrėtojas. Pasiprašiau, kad rezidencija priimtų su šuniuku. Juk jis rašyti netrukdo, nebent padėti gali. Deja, paaiškėjo: gyvūnas nepageidaujamas. Man pasirodė, kad taip neteisinga, ir nutariau šuns nepalikti. Taigi neišvažiavau pasidžiaugti išsvajotąja tyla bei ramybe. Teko grįžti į realybę ir toliau kovoti su buitimi klausantis eilėraščių skambesio galvoje. Kai vaikai dar buvo maži, buitis mažiau išsunkdavo, ir laiką išvogti buvo nepalyginamai paprasčiau. Ne veltui išmintingi žmonės sako: su vaikas užauga ir rūpesčiai.
Galiu sertifikuotai patvirtinti. Bet ir suvokiu: jau greitai tas metas, kai vaikai baigs mokslus ir tikriausiai pakels sparnus. Tada, žinau, jų ilgėsiuosi. Todėl sukandu dantis ir buities luitą ridenu toliau. Esu stipri. Tikiu, neišprotėsiu kaip vienos draugės giminaitė, ji, pavargusi nuo kankinančios buities, vieną dieną išlaisvino iš stiklinių indų visas kruopas, miltus, cukrų – išbėrė juos pro langą. Tikiu, atlaikysiu.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba."
