Literatūros naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Knygos autorė pabrėžia: „Kleopatrą mes minime ne taip, kaip reikėtų. Juk ji buvo gabi ir įžvalgi valdovė, žinanti, kaip įkurti laivyną, nuslopinti sukilimą, tvarkyti iždą ir sumažinti nepriteklių. Atkurti Kleopatros paveikslą tolygu tinkamai pateikti tuos negausius faktus, išlukštenus iš storo juos apaugusio mitų ir senųjų istorikų propagandos kevalo.”
Publikuojame antrąją šios knygos ištrauką.
***
Romėnai, kurie išsaugojo jos istoriją, tikina mus, kad Kleopatra buvusi žaisminga, pilna moteriškų gudrybių, negailestingai ambicinga, seksualiai patvirkusi, tačiau mažai kas žavėjosi jos grožiu. Ir ne dėl to, kad stigo epitetų. Plutarchas aiškiai pareiškė, kad jos grožis „nebuvo toks pribloškiantis, jog būtų galima jį vadinti neprilygstamu arba kad kiekvienas, kas ją pamatytų, būtų pritrenktas“. Tačiau „kontaktui su ja, jei gyvenai su ja, buvo neįmanoma atsispirti“. Jos asmenybė ir elgsena, kaip tvirtino jis, buvo tiesiog „užburiančios“. Trečiame mūsų eros amžiuje ją charakterizavo kaip „įspūdingą“, rafinuotos išvaizdos. O viduramžiais ji tapo „garsi tik dėl savo grožio“.
Kadangi kol kas nerasta nė vieno jos autentiško portreto iš akmens, sąmojinga Andrė Malraux pastaba yra beveik teisinga: „Nefertitė – veidas be karalienės; Kleopatra – karalienė be veido.“ Vis dėlto keletą jos išvaizdos ypatybių galima nuspėti. Ji akivaizdžiai turėjo būti maža ir lanksti, nors visi šeimos vyrai buvo linkę į apkūnumą ar net nutukimą. Net atsižvelgiant į jos propaguojamą autoritarizmą, atvaizdas ant monetų patvirtina Plutarcho teiginį, kad ji nebuvo tradicinė gražuolė. Jos kumpa nosis buvo lyg mažesnis tėvo nosies variantas (graikai net turėjo žodį jai pavadinti), putlios lūpos, smailas atsikišęs smakras, aukšta kakta. Akys didelės ir įdubusios.
Tarp Ptolemėjų buvo šviesiaodžių ir šviesiaplaukių, tačiau Kleopatra vargu ar buvo viena iš jų. Sunku patikėti, kad pasaulis būtų tauškęs apie „tą egiptietę“, jei ji būtų blondinė. Posakis „medaus spalvos oda“ dažnai buvo vartojamas apibūdinant jos giminaičius ir tikriausiai būtų tikęs ir jai, nepaisant tam tikrų netikslumų, susijusių su jos motina ir tėvo senele. Jos šeimoje neabejotinai buvo persiško kraujo, bet tarp Ptolemėjų retai pasitaikydavo net egiptietė meilužė. Ji tikrai nebuvo tamsiaodė.
Veidas tikrai nekenkė jos neabejotinam žavesiui, lengvam humorui, šilkinei įtaigos jėgai. Cezaris juk buvo skrupulingas vertindamas išvaizdą. Jis turėjo ir kitų sumetimų. Jau seniai buvo aišku, kad kelias į Pompėjaus širdį vedė per meilikavimą, o į Cezario širdį – per kyšininkavimą. Jis švaistė pinigus lengvai ir viršydamas savo pajamas. Vieno meilužės perlo kaina prilygo 1200 profesionalių karių metinių atlyginimų sumai. Po ilgiau kaip dešimtmetį trukusio karo jis turėjo mokėti atlyginimą savo armijai. Kleopatros tėvas paliko nemažų skolų, apie kurių susigrąžinimą Cezaris prakalbo vos atvykęs. Dovanojus pusę sumos, dar liko astronominė 3000 talentų suma. Cezario išlaidos ir skonis buvo ekstravagantiški, tačiau jis žinojo, kad Egipto iždas gan turtingas. Kerinti jauna moteris šalia – kalbanti taip įtaigiai, besijuokianti taip šviesiai, kilusi iš senovinės tobulos kultūros ir taip meistriškai pergudravusi visą armiją – gyveno supama tokios prabangos, kuri būtų sunervinusi jo tautiečius, ir buvo viena iš dviejų turtingiausių asmenų pasaulyje.
Egiptas buvo bene vienintelė šalis Viduržemio jūros regione, užauginanti daugiau grūdų negu suvartojanti. Kleopatra viena būtų galėjusi išmaitinti Romą. Dėl šios priežasties Cezaris nebuvo linkęs pasodinti Egipte savo tėvynainio. Geriausias sprendimas buvo patikimas neromėnas. Akivaizdu, kad Cezaris pasitikėjo Kleopatra, kaip nebūtų galėjęs pasitikėti Potinu, taip pat akivaizdu, kad jis tikėjo jos gebėjimu valdyti. Tiesiai tariant, keturiasdešimt septintųjų Egiptas virto intymumo atspalvį turinčiu protektoratu.
Tokia padėtis buvo įmanoma tą šimtmetį, kuriame politika turėjo labai asmenišką pobūdį. Helenistines sąjungas dažnai sutvirtindavo vedybiniai saitai. Romoje vedybos iš išskaičiavimo buvo normali praktika, kad ir kaip tai būtų apmaudu puristams; šie keikė tokią pigią išskaičiavimu grįstą diplomatiją. Kuo ambicingesnis buvo politikas, tuo įvairesnės buvo jo santuokos. Pompėjus buvo vedęs penkis kartus, ir kiekvienąkart dėl politinių priežasčių. Audringa Cezario karjera buvo glaudžiai susijusi su visomis keturiomis jo žmonomis. Nepaisydamas amžiaus skirtumo, panašaus į Cezario ir Kleopatros, Pompėjus buvo vedęs Cezario dukrą, atsiųstą jam kaip santūrią padėką. Abiejų vyrų santykiai sugedo tik mirus moteriai, kuri juodu siejo; istorija greitai pasikartos, tik su didesniu atgarsiu.
Cezario ir Kleopatros santykiai buvo neįprasti ne tik dėl tautinių skirtumų, bet ir todėl, kad jie užsimezgė Kleopatros iniciatyva. Inicijuojant šiuos santykius nedalyvavo joks giminės vyras. Bet kurį romėną tai labai trikdė. Jei dar gyvas tėvas būtų ištekinęs ją už Cezario (nors tai buvo neįmanoma dėl įvairių priežasčių), viskas būtų atrodę kitaip.
Visus, rašiusius apie ją, trikdė jos nepriklausomas protas ir veržli dvasia. Poetas Lukanas išdėstė tai labai aiškiai: „Kleopatra užbūrė senį savo kerais“, – sako jo kūrinio veikėjas Potinas, taip perfrazuodamas laisvą valią. Jau būdama Egipto valdovė ji, pasak jo rašinių, „užsiima prostitucija, kad laimėtų Romą“. Ir čia esama pamokomų paralelių. Vėliau pasakosime apie senovės Indijos monarchę, karalienę Kleofisę. Ji „pasidavė Aleksandrui, tačiau vėliau atgavo sostą mainais į vietą jo lovoje, seksu pasiekdama tai, ko negalėjo pasiekti ginklais“. Bent pasak romėnų istoriko, savo žeminančiu elgesiu Kleopatra užsitarnavo „karališkosios prostitutės“ pravardę. Tuo pasakojimu galima ir suabejoti: dar viena niūri romėnų fantazija viliojančių Rytų tema? Gal ji buvo tik pritaikyta Kleopatrai. Bet ji mums kai ką pasako apie Egipto valdovę. Ji buvo įtartina, kaip ir karalienė Kleofisė; tačiau labiausiai romėnams užkliuvo – ir įkvėpė nenuoširdžius komplimentus – jos slėpininga okultinė galia.
Nenuostabu, kad tarp Kleopatros ir Cezario lengvai užsimezgė santykiai, o gal net įsižiebė aistra. Jos didžiulis pasitikėjimas savimi ir jo avantiūrizmas tikriausiai padėjo sudaryti sandėrį, o jų asmenybės derėjo taip pat puikiai, kaip ir jų politinės darbotvarkės. Abu buvo malonūs charizmatiški aštrialiežuviai, nors tik Kleopatra pateko į istoriją kaip išsiskirianti tokia gundymo galia, kad galinti būti pavojinga.
Kleopatra ypač mokėjo įsiteikti. Nors buvo nustatytos keturios meilikavimo rūšys, niurzgėjo Plutarchas, rūpestingai besisaugantis šio nuodingo dalyko, „tačiau ji įvaldžiusi tūkstantį“. Randame daugiau komplimentų jos proto meilumui nusakyti nei Cezario; šis išsiskyrė ne tiek meiliomis kalbomis, kiek gausiais romanais. Jis buvo meistriškas gundytojas, įprastai viliojęs aristokratų žmonas. Tiek Cezariui, tiek Kleopatrai buvo būdingas intelekto smalsumas – ano amžiaus būdingas bruožas, be to, nerūpestingumas ir humoras, išskiriantys juos iš jiems lygių – jei tik tokių buvo.
Galia yra nedraugingas ir vienišas dalykas, pabrėžia Plutarchas; iš savo aplinkos Cezaris ir Kleopatra galėjo laukti arba pataikavimo, arba sąmokslo. Abu žinojo, kaip suformulavo Cezaris, kad sėkmė turi savo kainą ir kad „visa, kas iškelia žmogų virš kitų, žadina arba norą sekti jo pavyzdžiu, arba pavydą“.
Jų socialinė atskirtis buvo išskirtinė. Abu drąsiai peržengdavo ribas siekdami valdžios; abu buvo lošėjai. Abu puikiai gebėjo ir dirbti, ir žaisti, retai skirdami tuodu dalykus. Cezaris stebėdavo žaidimus ir atsakinėdavo į laiškus bei peticijas. Kleopatra įsitraukdavo į žaidimus dėl valstybės reikalų.
Drama buvo nesvetima abiem. Abu buvo aktoriai iš prigimties, neabejojantys savo gebėjimais ir įsitikinę savo pranašumu. Daug vilčių buvo dedama į Kleopatrą, kuri mėgo stulbinti, tikėjo įspūdingu gestu ir pigiai neparsiduodavo. Cezaris itin vertino stilių ir žavėjosi visomis talento formomis: Aleksandrijoje jis nuolat bendraudavo su puikiu pašnekovu, lingvistu ir derybininku, kuris, kaip ir Cezaris, buvo apdovanotas nepaprastu gebėjimu elgtis su naujai pažįstamu žmogumi, tarytum jis būtų senas artimas draugas. Jis turėjo priežasčių skirti tokiems dalykams ypatingą dėmesį. Kleopatra pačiu laiku davė jam elgesio pamoką.
Prieš metus paskelbtas diktatoriumi, Cezaris skonėjosi pirmaisiais absoliučios valdžios žingsniais. Tačiau Kleopatra tvarkė tokius reikalus, prie kurių nė viena jo pažįstama moteris nebuvo net prisilietusi. Jam būtų nepaprastai sunku Romoje rasti moterį, kuri būtų subūrusi kariuomenę, paskolinusi laivyną ir kontroliavusi valiutą. Būdama karšto būdo, Kleopatra prilygo Cezariui šaltakraujišku blaiviu pragmatiškumu, nors tai, ką jam priskirdavo kaip strategiją, Kleopatros atveju vadinta manipuliacija.
Abu dalyvavo karuose, kurie neturėjo nieko bendra su šalių problemomis, bet turėjo daug bendra su asmenybėmis. Jie susidurdavo su panašiais sunkumais ir panašiais šalininkais. Cezario nemėgo Romos aristokratija, o Kleopatros – Aleksandrijos graikai. Jų galia rėmėsi paprasta liaudimi. Ambicingas žmogus ypač stipriai spindi kito ambicingo draugijoje; Cezaris ir Kleopatra suspindo kaip du legendinės sėkmės numylėtiniai, puikiausi už puikiausius ir labai gerai suvokiantys savo talentus, įpratę mąstyti apie save daugiskaita ir rašyti apie save trečiuoju asmeniu.
Stacy Schiff. Kleopatra. Gyvenimo istorija. Iš anglų k. vertė Jūratė Derukaitė. K.: Kitos knygos, 2012.