Stefano Zweigo „Širdies nerimas“: apie užuojautą, kuri įkalina

Stefanas Zweigas – austrų rašytojas, pelnęs klasiko pripažinimą. Leidykla „Vaga“, išleidusi novelių rinkinį „Nepažįstamosios laiškas“, kviečia skaityti romaną „Širdies nerimas“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Stefanas Zweigas
Stefanas Zweigas / stefan-zweig-centre-salzburg.at nuotr.

Knygą „Širdies nerimas“ įsigyti galite leidykloje „Vaga“ paspaudę šią nuorodą: https://vaga.lt/sirdies-nerimas

Pagrindinis romano veikėjas – jaunas išvaizdus leitenantas vakarėlio metu pakviečia šeimininko dukrą šokiui, nepastebėjęs, kad ji negali vaikščioti. Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.

Romane, kaip ir visoje Zweigo kūryboje, apstu nežabotos vidinės priešpriešos, aistrų, nusivylimų ir nenuilstamos vidinio pasaulio kovos:

„Aš joju priešaky. Joti baisiai man patinka. Junti, kaip kunkuliuojantis kraujas tau staigiais tvinksniais kyla iš kojų, srūva per visą, dar neįsitempusį kūną gyvybinga šiluma, o tuo tarpu šaltas vėjas švilpia pro kaktą ir skruostus. Nuostabus ryto oras! Jis dar kvepia nakties rasa, išpurentos žemės alsavimu, žydinčių laukų aromatu, ir kartu pro tave lekia šiltas garas, besiveržiantis iš plastančių žirgo šnervių.

Kiekvieną ankstų rytą toks šuoliavimas suteikia man daug džiaugsmo; jis taip maloniai išjudina sustingusį, miegūstą kūną, jog ryto blausa išnyksta lyg slogus rūkas vėjyje; aš pasijuntu lengvas kaip pūkelis, krūtinė nejučia išsiplečia ir praviros lūpos geria švilpiantį orą. <...> Bet šį kartą tarsi kokia nematoma ranka timptelėjo man pavadžius: aš staiga kai ką prisiminiau. Turbūt netikėtai pamačiau kairiajame horizonto pakrašty baltą dvaro rūmo ketvirtainį, parko medžius, bokšto stogą ir tarsi kulka mane pervėrė mintis: o gal kas nors tave iš ten stebi! Kas nors, ką tu įskaudinai savo šokių aistra, o dabar vėl skaudini jojimo aistra. Kažkas paralyžiaus sukaustytomis kojomis, kam turėtų būti pavydu, matant kaip tu lengvai it paukštis skrendi raitas ant savo žirgo. Šiaip ar taip, staiga man pasidaro gėda, kad galiu lyg patrakęs lėkti laukais, gėda to grynai kūniško džiaugsmo kaip kokios nederančios privilegijos.“

„Širdies nerimas“ – romanas, kuris traukte įtrauks nuo pirmųjų knygos eilučių. Meilė be atsako ir begalinis kančios jausmas – įtampa ir drama, kurią meistriškai kuria romano autorius kiekviename knygos puslapyje:

„Būdamas jaunas ir neprityręs, aš ligi tol vis maniau, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra meilės troškimas ir ilgėjimasis. Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad yra dar kita, galbūt netgi nuožmesnė kančia, negu ilgėtis ir trokšti meilės, būtent: būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros. Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus ir žinoti, kad tu niekuo negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos. Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes ji yra ne tik savo kančios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kaltės. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia.“

S.Zweigas įkvepia permąstyti žmogaus moralės principus: ištikimybę, atsakomybę, užuojautą, atvirumą. Bene pagrindiniais „Širdies nerimo“ leitmotyvais tampa užuojautos ir kaltės dualumas, nepertraukiama jausmų kova, dvilypumas, kankinantis vidinis maištas, kurį skaitytojas patirs kartu su pagrindiniu romano herojumi:

„Mums gydytojams tenka pastebėti, kad tokie psichiniai slopinimai dažnai pasireiškia žmonėms, kurie iš pažiūros atrodo visiškai normalūs. Tiesa, aš niekada nesuprantu tų vyrų, kuriems mažiausias moters defektas sukelia savotišką idiosinkraziją, bet tokių vyrų yra labai daug; vos tik jie pamato ant moters kūno kokį apgamėlį, didumo sulig piršto dėjimu, tuoj jiems pasidaro nebeįmanomas joks erotinis bendravimas.

Deja, tokios repulsijos, kaip ir visi instinktai, yra nenugalimos, todėl aš dvigubai džiaugiuosi, kad jūs nesate vienas iš tokių ir kad jus baido ne jos luošumas, bet kažkas kita. Tokiu atveju man belieka manyti, kad... Ar galiu kalbėti atvirai? – Žinoma. – Kad jus baido ne pats faktas, o jo pasekmės... Kitaip tariant, ne tiek jums kelia siaubą tos vargšės mergaitės meilė, kiek jūs bijote, kad kiti nesužinotų tos istorijos ir paskui nesišaipytų... Taigi toks begalinis jūsų sutrikimas, mano nuomone, yra ne kas kita, kaip savotiška baimė – atleiskit – apsijuokti draugų akyse.

Dabar mane pagavo toks jausmas. Tartum Kondoras būtų suvaręs man į širdį plonytę smailią adatą. Tai, ką jis pasakė, aš jau seniai jaučiau savo pasąmonėje, tik nedrįsau paversti mintimis. Jau nuo pat pirmos dienos baiminausi, kad keista mano bičiulystė su paralyžiuota mergina netaptų nepiktos, bet kartu ir negailestingos draugų pajuokos objektu; aš labai gerai žinojau, kaip jie traukdavo per dantį kiekvieną, kurį „nugriebdavo“ su „klaikia“ arba neelegantiška pana. <...> Taip, Konrodas teisingai pastebėjo: nuo pat pirmos minutės, kai tik sužinojau apie Editos meilę, labiausiai man buvo gėda kitų – tėvo, Ilonos, tarno, draugų. Netgi pats savęs gėdijausi dėl tos lemtingos savo užuojautos.“

Tai, ką jis pasakė, aš jau seniai jaučiau savo pasąmonėje, tik nedrįsau paversti mintimis.

S.Zweigas nepaliks abejingų klasika tapusiems tekstams. „Širdies nerimas“ dažnam į paviršių iškels taip vertinamas žmogiškąsias savybes, kurios dažnai nejučia, bet galingai grumiasi su juodžiausiais jausmais, žmogiškosios prigimties šešėliais. Ar įmanoma nusigręžti nuo tikrųjų jausmų? Ar galima nuslopinti nerimą, kurį jaučia širdis? Kaip toli gali siekti užuojauta ir kokia pražūtinga ji gali tapti? Austrų rašytojas visa atskleidžia klasika tapusiame romane, kuris išliks kiekvieno atmintyje dar kurį laiką po to, kai bus užverstas paskutinis knygos puslapis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Tą vakarą aš buvau dievas. Aš sutvėriau pasaulį ir jis buvo pilnas gėrio ir teisingumo. Aš sutvėriau žmogų, jo kakta buvo tyra kaip rytas, o akyse atsispindėjo laimės vaivorykštė. Aš apkroviau stalą gausybe brangiausių patiekalų, parūpinau vaisių, vyno ir valgių. Tie mano pertekliaus liudininkai buvo dailiai sukrauti prieš mane kaip aukos ant altoriaus, vieni žvilgančiuose dubenyse, kiti dideliuose krepšiuose, blizgėjo vynas, tviskėjo vaisiai saldūs ir skanūs. Tik imk ir valgyk. Aš įžiebiau šviesą kambaryje ir šviesą žmonių širdyse. Stikluose spindėjo liustros saulė, kaip sniegas žvilgėjo baltas damastas, ir aš su pasididžiavimu jaučiau, kad žmonės pamilo tą šviesą, kuri sklido iš manęs, ir aš priėmiau tą jų meilę ir svaigau nuo jos. Jie vaišino mane vynu ir aš gėriau ligi dugno. Jie siūlė man vaisių ir visokiausių valgių, ir jų dovanos džiugino man širdį. Jie rodė man pagarbą ir dėkingumą. Ir kaip valgio aukas ir gėrimo aukas aš priėmiau jų garbinimą.

Tą vakarą aš buvau dievas. Bet nežiūrėjau šaltai iš prakilnaus sosto aukštybių į savo darbus; draugingas ir švelnus, sėdėjau savo tvarinių vidury ir pro sidabrinį debesų rūką neaiškiai mačiau jų veidus. Mano dešinėj sėdėjo senas žmogus; gėrio šviesa, sklindanti iš manęs, išlygino jo raukšles jo išvagotoje kaktoje, ir ištrynė šešėlius, temdančius jo akis; aš išplėšiau jį iš mirties nagų, ir jis kalbėjo prisikėlusiojo iš numirusiųjų širdies balsu, su dėkingumu patvirtindamas stebuklą, kurį aš jam padariau.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kadaise ji buvo ligonė, savo negalios prikaustyta prie kėdės, paklydusi klaikiausių minčių labirinte. Bet dabar ji spindėjo pagijimo šviesa. Savo lūpų alsavimu aš ištraukiau ją iš baimių pragaro ir įkėliau į meilės dangų, ir jos žiedas kaip aušrinė žvaigždė spindėjo ant mano piršto. Priešais ją sėdėjo kita mergina, ji taip pat su dėkingumu šypsojo, nes aš suteikiau jos veidui grožio ir apipyniau žvilgančią kaktą tamsia, kvepiančia plaukų giria. Visus aš juos apdovanojau ir iškėliau į padanges per savo stebuklą, ir visų akyse spindėjo mano šviesa; kai jie žiūrėjo vieni į kitus, aš buvau jų žvilgsnių liepsna. Kai jie tarpusavyje kalbėjosi, buvau Aš, tik Aš jų žodžių prasmė, ir netgi kai mes tylėjome, aš buvau jų mintyse, nes tik Aš vienas buvau jų prasmė.

Savo lūpų alsavimu aš ištraukiau ją iš baimių pragaro ir įkėliau į meilės dangų.

Širdies nerimas, iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, leidykla VAGA, 2021.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs