Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos teismų argumentais, kad knyga pažemino Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir jo sūnaus garbę ir orumą, o V.Petkevičiaus vaikams tenka atsakomybė pasirūpinti, kad melagingi duomenys nebebūtų platinami.
Liudmila Petkevičiūtė bandė įrodyti, kad ji nepagrįstai turi atsakyti už tėvo veiksmus.
Tačiau EŽTT trijų teisėjų kolegija su tuo nesutiko, argumentuodama, kad moteris priėmė savo velionio tėvo palikimą, įskaitant tam tikras teises į knygą ir gavo piniginės naudos iš tolesnio jos platinimo.
„Dėl to nacionalinių teismų sprendimas pakeisti mirusį atsakovą pareiškėja (ir toje pačioje situacijoje atsidūrusius jos brolius) negali būti laikomas savavališku ir nesąžiningu“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.
V.Petkevičius knygoje „Durnių laivas“ V.Landsbergį-Žemkalnį pavadino „Hitlerio draugu“ ir rašė, neva jis bendradarbiavo su KGB.
EŽTT nurodė neturintis pagrindo abejoti Lietuvos teismais, kurie konstatavo, kad šie teiginiai yra šmeižtas.
„Tuose pareiškimuose buvo rimtų kaltinimų kolaboravimu su nacių ir sovietų režimais Lietuvoje, ir Teismas neturi priežasčių abejoti nacionalinių teismų vertinimu, kad Lietuvos istoriniame kontekste tokie kaltinimai pakenkė ne tik V.L.-Ž., bet ir jo sūnaus V.L., kuris buvo žymus Lietuvos politikas, reputacijai“, – rašoma sprendime.
Anot Strasbūro teismo, V.Petkevičiaus knygos teiginiai buvo pateikiami kaip faktai, jie buvo šmeižikiški ir neturi faktinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš septynerius metus konstatavo, kad V. Petkevičiaus vaikai priėmė knygos autoriaus palikimą, o kartu ir autoriaus turtines bei neturtines teises, todėl jiems tenka pareiga būti atsakingiems, kad melagingi duomenys nebebūtų platinami.
L.Petkevičiūtė savo skunde Strasbūro teismui tikino, kad ginčijami teiginiai turėjo būti laikomi subjektyviais vertinimais ir kad jie pateko į viešų asmenų priimtinos kritikos ribas.
Ji taip pat skundėsi, kad turėjo atsakyti už savo tėvo veiksmus, nors iki jo mirties jis pats niekada nebuvo pripažintas kaltu.
V.Petkevičius mirė 2008-ųjų gruodį, tuomet Lietuvos teismai į bylą nusprendė įtraukti jo dukrą Liudmilą, sūnus Petrą ir Vytautą. Pats rašytojas savo kaltę neigė, knygą vadino „politinių šaržų ir veidų galerija“.
