Tai – vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų tarp vaikų ir paauglių. Įvairiose užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad DSS paplitimas siekia 4–8 procentus ir yra 3–5 kartus dažnesnis tarp berniukų. Trečdaliui šis simptomas diagnozuojamas vaikystėje paprastai per laiką praeina, kitam trečdaliui išlieka labai švelnūs simptomai. O likusiems impulsyvus elgesys, hiperaktyvumas (nors pastarasis nėra būdingas visiems turintiems DSS) gali stipriai reikštis ir subrendus. Leidykla VAGA rekomenduoja bestselerių autorės, psichiatrės Gail Saltz knygą „Skirtingųjų galia: ryšys tarp psichikos sutrikimų ir genialumo“, kurioje supažindinama, kas yra būdinga dėmesio stokos sutrikimo kamuojamiems vaikams ir kaip su šia problema susidraugauti.
Remdamasi naujausiais mokslo tyrimais, genijų, kuriems diagnozuotos įvairios smegenų „bėdos“ – mokymosi ir dėmesio stokos sutrikimai, depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija ir autizmas, bei eilinių žmonių istorijomis, autorė parodo kaip būklė, dėl kurios žmonės vargsta mokykloje, socialinėse situacijose, namuose ir darbe, persipina su kūrybiniais, meniniais, empatiniais ir kognityviniais gebėjimais. Taigi jeigu vaiką kamuoja dėmesio stokos sutrikimas, galbūt, mes, suaugusieji, turėtume priimti tai kaip iššūkį? Ir užuot tai laikę laikina („išaugama“) problema, padėti ją spręsti vaikui čia ir dabar?
Kaip atpažinti dėmesio stokos sutrikimą?
Nors šis sutrikimas toks dažnas, daug kam vis dar nesuprantami jo simptomai bei ilgalaikis šios diagnozės poveikis. Impulsyvumas ir dėmesio nepastovumas yra būdingiausi šio sutrikimo požymiai, darantys suaugusiojo gyvenimui stipriausią poveikį. Pirmasis gali pasireikšti negebėjimu kontroliuoti elgesį, – tokį sutrikimą turintis vaikas išsyk pasiduoda kiekvienam impulsui: klasėje šoka kalbėti nesulaukęs eilės arba būna fiziškai nesuvaldomas. Subartas supranta, kad elgiasi nederamai, bet tą akimirką nepajėgia susivaldyti.
Varginamas dėmesio sutelkimo sunkumų vaikas atrodo kaip tikras svajoklis – tokį mokytojai ir tėvai kritikuoja, esą jis nesugeba sutelkti dėmesio užduočiai atlikti arba neva neklauso, kas jam sakoma. Kai kalbame apie vaiką, kuriam būdingas DSS, mintyse retai iškyla teigiamas paveikslas. Į galvą ateina tokie apibūdinimai kaip „nekantrus“ ir „išsiblaškęs“. Vaikai, turintys dėmesio stokos sutrikimą, ypač jeigu jis nediagnozuojamas ir negydomas, klasėje užliejami beveik nesiliaujančių pastabų lavina. Toks vaikas dažnai trukdo darbą – kalba ne laiku, nenustygsta vietoje, trikdo pamokos eigą, kliudo mokytis kitiems.
Be to, esama stiprios koreliacijos tarp DSS ir nerimo bei savivertės bėdų, nes nuo šio sutrikimo kenčiantis žmogus patiria daug skausmingų išgyvenimų. Apie trečdalis tokių vaikų kenčia nerimo sutrikimus. O tarp suaugusiųjų – daugiau negu 40 % vyrų ir 50 % moterų. Nors lengva suprasti, kaip tai susiję su nesąmoninga, bet labai realia įtampa, kylančia iš nesugebėjimo kontroliuoti savo dėmesį.
Klaidingi įsitikinimai apie dėmesio stokos sutrikimo kamuojamus vaikus
1. Dėmesio stokos sutrikimą lemia blogas vaiko elgesys. Nesunku suprasti, kaip dėmesio stokos sutrikimą turintys vaikai gali erzinti mokytojus, kuriems kasdien tenka sutelkti pulką mokinių užduočiai atlikti. Gausa neigiamų vertinimų gali pažeisti vaiko savivertę ir užgesinti bet kokią meilę mokslui. Šie judrūs vaikai nuolat girdi: „Ne! Viskas, ką tu darai, blogai“, „nedaryk to, sėdėk ramiai, tylėk“. Nors šiais laikais pedagogai labiau linkę įvertinti keblaus elgesio vaiko būklę, neskubėdami bausti nesugebančiuosius susitelkti užduočiai, vis dėlto daugeliui sunku patikėti, kad DSS simptomus lemia neurologiniai skirtumai, o ne blogas elgesys.
2. „Visi vaikai išauga“. Diagnozės kritikai tvirtina, kad negebėjimas sutelkti dėmesio ir nustygti vietoje tėra vaikystei būdingos ypatybės. Tai atskleidžia pagrindinę DSS sampratos klaidą – neva turintieji šį sutrikimą galėtų valdyti savo dėmesio galias, o bręsdami išaugtų šiuos sunkumus. Tikrai visiems kartkartėmis tenka pasistengti, kad išlaikytume dėmesį sutelktą svarbiai užduočiai, – nepamestume minties, užbaigtume projektą, prisimintume, kur pasidėjome raktus ar kokią namų užduotį gavome. Tačiau vaikas arba suaugusysis, turintis DSS, fiziologiškai nesugeba įtempti dėmesio taip, kaip tai daro visi kiti žmonės. Jie objektyviai yra impulsyvesni ir greičiau išblaškomi. Beviltiška žmogų, turintį dėmesio sutrikimų, įspėti, kad jis „kreiptų dėmesį“ ten, kur reikia. Kaip teigia vienas žymiausių DSS specialistų, kentėjęs nuo šio ir disleksijos sutrikimų, Edwardas M. Hallowellas savo knygoje „Driven to Distraction“ („Nenorom išsiblaškęs“) „asmeniui, kuriam diagnozuotas DSS, raginimas labiau pasistengti tiek pat naudingas kaip trumparegiam patarimas labiau prisimerkti.“
3. Tokie vaikai niekada nesugeba susikaupti. Vienas sunkumų, kylančių tiksliai diagnozuojant DSS vaikams ir suaugusiesiems, yra dažnas įsivaizdavimas, kad šį sutrikimą turintis asmuo, kaip ir liudytų apibrėžimas, nesugeba susikaupti. Dėl to asmenys, kuriems būdingas puikus – nors ir banguojantis – gebėjimas įtempti dėmesį arba tie, kurie pastebėjo, kad tai būdinga jų vaikams, dažnai nė nesvarsto DSS kaip galimos diagnozės. Iš tiesų DSS turintis asmuo geba sutelkti ir nukreipti dėmesį į jį tikrai dominančius dalykus. Bet jeigu pareikalautumėte, kad jis taip atidžiai domėtųsi detalia jam neįdomaus asmens biografija, jo mintys nesuvaldomai padriktų. Visgi tai nėra valingo nedrausmingumo įrodymas. Remiantis Vaiko psichikos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio Michaelio P. Millhamo teigimu, tai kyla tiesiogiai iš fiziologinio negebėjimo kontroliuoti impulsus, kurį jis konkrečiai apibūdina kaip pasipriešinimą atpildo uždelsimui. Neurotechnologijomis paremti tyrimai rodo, kad ilgalaikės paskatos silpniau veikia DSS turinčių asmenų smegenų atlygio grandinę.
Kaip padėti dėmesio sutrikimą turintiems vaikams?
1. Ilgalaikius paskatinimus keiskite trumpalaikiais, elgesio terapija ir asmeniniu ugdymu. Nors visi mieliau pasineriame į mėgstamas veiklas, užuot vargę apmokėdami sąskaitas arba ką nors studijuodami, kai kalbama apie susitelkimą tokioms užduotims, dėmesio sutrikimų turinčių žmonių padėtis yra mažiau palanki. Neurotechnologijomis paremti tyrimai rodo, kad ilgalaikės paskatos silpniau veikia DSS turinčių asmenų smegenų atlygio grandinę. Pavyzdžiui, mergaitė žino, kad jei ruošis gamtos mokslų testui, po kelių mėnesių trimestre gaus geresnį pažymį. Vis dėlto ji beveik nepajėgia atsispirti pagundai ir labai įdomaus vaizdo žaidimo teikiamam momentiniam atlygiui. Be atitinkamo parengimo ir intervencijos, pavyzdžiui, elgesio terapijos ir asmeninio ugdymo, DSS turintis vaikas neįstengia suvaldyti jam patrauklesnio impulso.
2. Ugdykite ir stiprinkime jų gabumus, o ne susitelkite į silpnybes. Su DSS susiję ne tik sunkumai, bet ir išskirtiniai gabumai. Vilčių teikiantis tyrimų kiekis dabar leidžia manyti, kad nekontroliuojamas dėmesio svyravimas (tuo pat metu kartais ir visai nuslystantis į nevaldomą minčių srautą) yra būtinas išskirtiniam originalumui ir kūrybingumui, būdingam daugeliui asmenų, kenčiančių nuo DSS. Kas žino, galbūt be dėmesio stokos sutrikimo nebūtų nė vaizduotės skrydžių, kurie davė tiek žmonijos pasiekimų.
3. Padėkite vaikui pažinti save ir nemenkinkite jų mokykloje ar namie. Žmogui, turinčiam bet kokių smegenų skirtumų, vienas galingiausių būdų apeiti juos yra tiesiog pažinti save. Savo silpnybių ir stiprybių suvokimas gali ne tik padėti padaryti geresnius pasirinkimus sau, bet ir susisieti su žmonėmis, kurie gali už mus papildyti tas sritis, kuriose mes sugebame mažiau. Už DSS turinčius vaikus atsakomybės turi imtis aplinkiniai suaugusieji. Svarbiausia čia – tėvų parama bei jų nusiteikimas mokykloje būti vaikų gynėjais. Nuo dėmesio stokos sutrikimo kenčiantys suaugusieji gali tikslingiau siekti darbo vietoje ir asmeniniame gyvenime susirasti žmonių, padėsiančių jiems neiškrypti iš vėžių.
3. Ieškokite dialogo su mokytojais: specializuotos mokyklos ne visada yra būtinos. „Jeigu tėvai sugeba nesusikoncentruoti į trūkumus ir paskirti daugiau laiko ištirti, kokių vaikas turi stiprių savybių, jeigu moka tai efektyviai perteikia mokytojams, tai tampa pagrindu dialogui. Tada mokytojai ieško tarp savo mokyklos programų tokios, kuri suteiks galimybę jūsų vaikui sublizgėti“ – teigia „Gateway“ mokyklos ir understood.org tinklalapio įkūrėjas Robertas Cunninghamas, turintis ilgos patirties ugdydamas tokius vaikus. Ne visi vaikai, turintys mokymosi problemų arba kitokias smegenis lankys ar turėtų lankyti specializuotą mokyklą. Tėvai, kurie „skiria laiko, kad atrastų, kokių gabumų turi jų vaikas“, gali padėti net ir įprastinės mokyklos mokytojams nukreipti juos, sukuriant tokią mokymosi erdvę, kurios reikia šiems vaikams suklestėti.
4. Skatinkime vaikų tarpusavio bendradarbiavimą mokykloje. Savo amžiui deramu būdu ir vaikai, ir suaugusieji, turintys DSS, gali pasinaudoti strateginėmis partnerystėmis. Mokykloje tokius kūrybingus, impulsyvius vaikus galima suporuoti su labiau iš prigimties organizuotais. Darbovietėse, kaip teigia Hallowellas, ypatingo potencialo pasiekiame, suderindami tokio asmens stiprybes su kitų asmenų papildančiomis stipriomis savybėmis. Iš prigimties impulsyvus žmogus „versle gali padaryti daug klaidų. Taigi susižvejokite iš prigimties metodišką žmogų, apsvarstantį visas galimybes. Jis gali jums nepatikti, bet jums jo reikia. Tai nuostabi pora – euforiškas asmuo ir įgyvendintojas, galintis pagelbėti subrandinti idėją.“
5. Ieškokime naujų mokymosi metodų ir priemonių. Ypač tose srityse, kuriose vaikui sekasi sunkiau. Skatinkime vaikus mokytis įvairesnėmis priemonėmis. Srityse, kur vaikui įdomu, jam nesunku išskirtinai sukaupti dėmesį. Mokydamasis jam nuobodžius dalykus, vaikas turėtų atrasti kokį nors sau įdomų to dalyko aspektą arba būdą – tyrinėti tą dalyką per jį dominančių sričių prizmę. Tėvų padrąsinimas šiuo atveju labai svarbus – jei drąsinsime jį išreikšti save įvairiais būdais: naudotis technologijomis, išbandyti filmų kūrimą, piešimą arba rašymą.
Tikroji dėmesio stokos sutrikimo sukeliama problemayra gėda, baimė, įsitikinimas, kad turi negalią. Būtent tai pakerta žmogų. Tačiau esama daugybės pavyzdžių, kai žmonės šį trūkumą paverčia nuostabiais dalykais. Tačiau jeigu įtikima, kad kažko negali, tai ir negali. Taip ir padaroma žala. Taigi, mes, tėvai galime padėti vaikams, turintiems dėmesio stokos sutrikimą, jaustis pilnaverčiams ir pasitikintiems savimi. Šis pagalbos priėmimo, gavimo ir susitaikymo su savo silpnybėmis ir stiprybėmis derinys būtinas tiesiant aplinkkelius, kurių reikia gyvenant su dėmesio stokos sutrikimu.
