Deja, darbą vis nutraukia išorinio pasaulio trukdžiai – netikėtai sužinojęs apie tai, kad buvusi mylimoji sunkiai serga, jis skuba jos aplankyti į ligoninę. Blaškydamasis po miestą Kvalija patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o sykiu patikrina savo teoriją praktiškai.
Kalbamės su Suomijoje keletą prestižinių apdovanojimų pelniusio romano autoriumi J.P.Laitinenu apie tai, ką reiškia parašyti filosofinį romaną ir kokias esmines temas savo knygoje jis norėjo užčiuopti.
– Esate baigęs filosofijos studijas, ne vieną apdovanojimą pelnęs, aplinkosaugos temomis rašęs žurnalistas, muzikantas ir performansų atlikėjas. Kodėl nusprendėte imtis grožinės literatūros?
– Kaip rašytojas noriu tyrinėti įvairius žanrus ir manau, kad romanas yra iš visų puikiausias. Gerų romanų skaitymas man suteikė giliausių meninių išgyvenimų. Žinoma, dabar žinau, kad parašyti tokį romaną yra netgi dar geriau!
2017 m. nusprendžiau kuriam laikui mesti visus kitus užsiėmimus ir pirmą kartą rimtai imtis grožinės literatūros. Ir tai pasirodė mano gyvenimo kelionė. Pirmiausia parašiau keletą apsakymų, o tada kilo idėja knygai „Fiktyvus“. Man prireikė dvejų intensyvių metų rašymo visą darbo dieną, kad užbaigčiau romaną.
– Kokios knygos jus suformavo kaip rašytoją?
– Geriausia šių metų knyga neabejotinai yra G. de Nervalo „Aurelija“. Esu skaitęs daugybę aprašymų apie haliucinacijas ir pamišimą, bet ši knyga jas visas pranoksta. Deja, „Aurelija“ yra vienintelė Nervalo knyga, išversta į suomių kalbą (jums, be abejo, pažįstamas tasai vienišumo jausmas, kuris apima mažos kalbos atstovą plačiam literatūriniam pasauly). Laimei, mano bičiulis, vertėjas Janne Salo šiuo metu verčia daugiau Nervalo knygų.
Kai buvau jaunesnis, rusų klasikai buvo svarbūs: F.Dostojevskis, L.Tolstojus ir A.Čechovas. Prie jų vis dar grįžtu. Ir, žinoma, prancūzų egzistencialistai: J.P.Sartre'as, S.de Beauvoir, A.Camus.
Kažkuriuo metu pradėjome skaityti T.Bernhardo vertimus į suomių kalbą. Tai pakeitė mano gyvenimą. Bernhardo energija ir kalba yra unikali. I.McEwanas visada buvo labai įkvepiantis. Turbūt nenuostabu, kad kritikai čia, Suomijoje, lygino „Fiktyvų“ su Dostojevskio, Bernhardo ir McEwano kūriniais.
– Jūsų pirmoji knyga Suomijoje išsyk pelnė keletą apdovanojimų. Ar lengva buvo debiutuoti?
– Apskritai buvo lengva sugalvoti eseistinę filosofinę prozą. Kurti personažus ir jų konfliktus man buvo visiškai nauja. Viso to turėjau išmokti nuo nulio, o tai užtruko.
Padariau tipišką pradedančiojo klaidą: užsidegęs ėmiau rašyti, o po 50 puslapių pastebėjau, kad atsidūriau aklavietėje – viskas, krizė, nežinau, kur einu. Taigi pasiėmiau kelių savaičių pertrauką ir atsidėjęs ėmiau mokytis pasakojimo kūrimo meno. Kitaip tariant, ėmiau tyrinėti klasikines priemones, kurios padeda sukurti gerą istoriją. Tai metodai, kurie slypi giliai geros istorijos struktūroje ir dėl jų viskas teka organiškai. Juk kai jaučiate, kad negalite nustoti skaityti romano, žinote, kad rašytojas naudoja tokias gudrybes. Po šio esminio atradimo rašyti buvo lengva ir malonu iki pat pabaigos.
– Žinau, kad daugelį rašytojų (mane taip pat) šis klausimas erzina, bet man vis tiek įdomu, kaip apibūdintumėte, apie ką yra jūsų knyga?
– Trumpas atsakymas: iš esmės tai knyga apie meilę ir mirtį!
Taip pat apie aistrą filosofiniam mąstymui, apie bandymą įžvelgti tikrąją daiktų prigimtį, o ne tik pasitenkinti jų išvaizda, apie pabėgimą, apie autentiško ryšio su kitais žmonėmis paieškas.
– Sakote, kad buvote atsidūręs aklavietėje, kaip atrodė tolesnis rašymas, kai atradote gero pasakojimo paslaptis?
– Po 50 puslapių krizės susidariau romano struktūros planą, kurio laikiausi, ir tai puikiai pasiteisino. Daugiau ar mažiau žinojau, kas nutiks istorijos pabaigoje (Henris pagaliau susitiks su savo pagrindine oponente Laura). Todėl visą laiką galėjau rašyti siekdamas galutinio tikslo ir tas padėjo išvengti per daug klaidingų kelių. Kitaip tariant, tam tikras planavimas prieš rašymą labai pagelbėjo.
Rašiau įvairių temų fragmentus: Henris ir jo teorinis mąstymas, Laura, jų praeities prisiminimai, Henrio motina, jo sesuo ir kt. Pirmiausia šie fragmentai buvo surašyti padrikai, vėliau, tam tikru momentu, juos įpyniau į bendrą struktūrą.
Man atrodė svarbu studijuoti ir naudotis klasikinėmis pasakojimo priemonėmis. Kadangi dirbau prie savo pirmojo romano, teko nemažai bandyti ir klysti, visgi manau, jog tai buvo svarbi proceso dalis. Reikia šiek tiek paklaidžioti, kad rastum tai, kas veikia geriausiai. Dabar, kai rašau antrąjį romaną, atrodo, kad bandymai ir klaidos vis dar yra labai svarbus metodas!
– Kaip vertinate santykį tarp skaitytojo ir rašytojo? Kokį skaitytoją įsivaizdavote rašydamas savo romaną?
– Manau, kad istorijos iš tikrųjų neegzistuoja, kol neegzistuoja skaitytojas. Turiu omenyje, kad istorija gimsta skaitytojo galvoje, labai asmeniškoje ir subjektyvioje kiekvieno skaitytojo patirtyje. Rezultatas kiekvieną kartą unikalus, ir manau, kad tai gana įspūdinga. Istorijos versijų yra tiek pat, kiek ir skaitytojų.
Taigi iš tiesų nesusikoncentravau į jokį skaitytojų tipą. Knygoje daug filosofijos ir psichologijos, bet mano tikslas buvo padaryti ją skaitomą kiekvienam. Nereikia būti šių sričių ekspertu, kad knyga patiktų.
– Pakalbėkime apie pagrindinį knygos veikėją Henrį Kvaliją, kuris man asmeniškai pasirodė ir žavus, ir erzinantis tuo pačiu metu. Kodėl jam pasirinkote būtent tokį vardą? Kokias taisykles sau nustatėte kurdamas šį personažą?
– Džiugu girdėti, kad jis jums pasirodė ir žavus, ir erzinantis!
Kvalija (qualia) yra filosofinis terminas. Jis reiškia subjektyvų jutiminio suvokimo arba psichinės būsenos patyrimą. Šokolado skonis, skausmo ar malonumo pojūtis, gėlės kvapas. Tai iš esmės labai asmeniniai išgyvenimai. Kad ir kaip stengtumėtės paaiškinti šokolado skonį žmogui, kuris niekada jo neragavo, jis niekada nesupras jūsų subjektyvios patirties. Subjektyvūs burbulai, kuriuose gyvename, yra proto filosofijos tyrimų objektas, kuriuo ypač domisi Henris.
Konkrečių taisyklių Henrio personažui neturėjau, bet jis tikrai yra klasikinis vienišas vilkas, introvertas genijus, intelektualus, bet izoliuotas nuo pasaulio, gyvenantis giliai savo mintyse.
Apskritai kurti Henrį ir Laurą bei jų santykius buvo nepaprastai emocionali ir net jaudinanti patirtis. Būdamas žurnalistu, neįsivaizdavau, kad rašymas gali būti toks. Tikrai jaučiau jų jausmus, skausmus ir malonumus.
Be to, visada matau, ką rašau. Žmonės ir vietos mano galvoje atsiranda kaip išbaigti vaizdai. Todėl tiksliai žinau, kaip atrodo Henris ir Laura, kiekvieną detalę. Buvo gana jaudinantis patyrimas, kai Laura pirmą kartą man pasirodė. Žinoma, iškart ją įsimylėjau (tikriausiai turėjau ją pamilti, kad galėčiau rašyti apie Henrio meilę jai).
O kad sužinočiau, ką Henris galvoja apie pasaulį, rašiau ilgus dialogus su juo. Paaiškėjo, kad tai geras būdas patekti į veikėjo galvą.
– Skaitydamas knygą ilgainiui ėmiau jaustis lyg vedžiojama už nosies – nesupratau, kiek galima pasitikėti Henriu kaip pasakotoju, kokia plona riba tarp beprotybės ir genialumo. Kiek beprotybės šiame personaže įžvelgiate jūs pats?
– Istorijai įsibėgėjant mano tikslas buvo nutrinti ribą tarp to, kas yra tikra, o kas – tik Henrio vaizduotė. Daugelis skaitytojų man sakė, kad nėra tikri, o aš visada galvoju – puiku! Pati knygos tema yra apie šią plonytę ribą tarp tikro ir nerealaus. Žinote, daugelis suvokimų iš tiesų susiformuoja mūsų smegenyse ir neturi nieko bendra su išoriniu pasauliu...
Henris tikrai turi potencialo prarasti protą, bet argi ne mes visi? Manau, kad psichozė gali ištikti bet kurį, jei būna į tai pastūmėtas. Protas yra trapus dalykas. Mes to nesuvokiame saugioje kasdienybės rutinoje. Bet kai atsitinka kažkas pakankamai galingo, kad sudaužytų veidrodį...
– Jūsų romane daug kalbama apie tai, kad aplinkos suvokimas daugiausia pagrįstas mūsų pačių vaizduote ir iliuzijomis. Henris yra apsėstas minties paleisti į pasaulį traktatą apie išgalvotą žmogų ir taip pakeisti visos žmonijos mąstymą. Ar Henrio gyvenimo būdas rodo, kad šiuo keliu pasikliauti pražūtinga?
– Puikus klausimas. Asmeniškai aš manau, kad Henris yra teisus. Mes turime daug klaidingų įsivaizdavimų apie tai, kaip iš tikrųjų veikia žmogaus protas. O žmogaus proto galimybės iš esmės nežinomos. Pagalvokite apie placebo efektą. Ar neturėtume sugebėti sukelti gydomojo poveikio be placebo vaistų? Apskritai potenciali proto galia išties žavi. Tačiau galima teigti, kad Henris taip pat turi klaidingų minčių. Jis tampa šiek tiek apsėstas. Fundamentalizmas niekada nėra gerai, nes jis neleidžia įsijausti į kitus žmones.
– Įdomu, kaip romaną priims ir kokius intertekstus atras lietuvių skaitytojai. Beje, ar kada nors lankėtės Lietuvoje? Kokios pirmosios mintys Jums ateina į galvą, kai pagalvojate apie mūsų šalį?
– Tai pirmasis romano vertimas, todėl labai laukiu skaitytojų atsiliepimų!
Taip, Vilniuje esu lankęsis vieną kartą, tai buvo 2021 metais. Man labai patiko miesto istorinis žavesys ir maloni, atpalaiduojanti atmosfera. Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą apie Vilnių, yra dainų įrašymas mažame viešbučio kambaryje. Ir grojimas gitara parkuose. Keliavau vienas, o kelionė buvo skirta naujo romano rašymui ir naujoms dainoms kurti. Daug suomių važiuoja į Rygą, o aš visada visiems sakau, kad palaukite, turėtumėte nuvažiuoti į Vilnių! Aš tikrai noriu čia sugrįžti.
