Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Suomių rašytojas J.P.Laitinenas: „Esame linkę pasakoti sau išgalvotas istorijas apie tai, kas esame ir koks yra pasaulis“

Mus supantis pasaulis gerokai skiriasi nuo mūsų asmeninės patirties, o tai, kaip mes suprantame pasaulį, tėra saviapgaulė – sako suomių rašytojas J.P.Laitinenas, kurio romanas „Fiktyvus“ gimtinėje įvertintas literatūrinėmis premijomis, o kitą savaitę jis atvyksta į Vilnių.
J.P.Laitinenas
J.P.Laitinenas / Asmeninio albumo nuotr.

J.P.Laitinenas – suomių žurnalistas ir muzikantas, dabar jau žinomas ir knygų pasaulyje. Jo romanas „Fiktyvus“ (lietuvių kalba šią knygą išleido leidykla „Hubris“, išvertė Urtė Liepuoniūtė) Suomijoje apdovanotas bent keliomis premijomis, jo knyga sulaukė diskusijų apie tai, kokias filosofines idėjas jis perteikia savo kūrinyje. Knygoje pasakojama apie filosofą Henrį Kvaliją, sukūrusį fiktyvaus žmogaus teoriją, jo įsitikinimu, galinčią padėti praplėsti žmogaus galimybes. Kas, jeigu kiekvienas iš mūsų gyvename savo susikurtoje realybėje, kuri visiškai skiriasi nuo kitų žmonių pasaulio matymo? Autorius šioje knygoje žongliruoja filosofinėmis idėjomis, iškeldamas klausimus apie tai, kaip mes matome pasaulį ir save.

Kitą savaitgalį J.P.Laitinenas lankysis festivalyje „Paviljono knygų savaitgalis“, ir artėjant šiam apsialnkymui 15min parengė interviu su rašytoju.

– Pirmasis mano klausimas susijęs su jūsų knygos žanru. Bent jau man sunku jį apibūdinti – tai tarsi esė, romano, filosofinės fikcijos hibridas. Kaip jūs pats paprastai apibūdinate jį, kai žmonės klausia, kas tai per knyga? Ir kaip jūs pasirinkote būtent tokią pasakojimo formą?

– Jūs teisus, „Fiktyvus“ turi nemažai eseistikos. Kita vertus, aš taip pat siekiau sukurti įtikinamą pasakojimą. Taigi taip, tai yra abiejų šių žanrų derinys. Ar lietuvių kalboje egzistuoja terminas „eseistinis romanas“? Tai turbūt būtų tinkamiausias apibūdinimas. Man įdomu judėti tarp žanrų. Knygą iš pradžių sumaniau kaip esė. Pagrindinis veikėjas Henris rašo savo didžiąją teoriją, pavadintą „fiktyvaus žmogaus teorija“, ją aš buvau sukūręs kaip esė. Tada man kilo mintis ją perkelti į herojaus galvą.

– Šią knygą į lietuvių kalbą išvertusi Urtė Liepuoniūtė sakė mananti, kad kiekvienas skaitytojas į klausimą, kokia pagrindinė romano idėja, atsakys vis kitaip. Kokia jums pačiam buvo šio romano idėja (taip, aš skaičiau, kad jūs sakėte, jog ši knyga yra apie gyvenimą ir mirtį, ir pamenu, rašytojas Michailas Šiškinas yra sakęs, kad iš esmės visos pasaulio knygos yra apie tai, tačiau jeigu visgi praplėtotume šią mintį?) Ir kokias keisčiausias idėjas apie tai, kokia šios knygos pagrindinė mintis, esate išgirdęs?

– Manau, kad į šį klausimą gali būti daug atsakymų. Meilė, mirtis, ilgesys, išdavystė, solipsizmas, pabėgimas, iliuzija... Matyt, turėčiau atsisakyti pateikti tik vieną atsakymą, kad nepavogčiau niekieno interpretacijos! Skaitytojų atsiliepimai buvo labai įvairūs. Man visada patinka, kai kas nors pasako, kad nėra tikras, ar tam tikrose knygos vietose aprašomi tikri įvykiai, ar tik vyksta Henrio mintyse.

Nuoroda
Fiktyvus,
J.P.Laitinen
Įsigyti
* Kai įsigyjate partnerių paslaugas per 15min puslapį, mes gauname komisinį. Turiniui tai įtakos nedaro.

– Knyga yra giliai filosofiška. Kurie filosofai paveikė jus labiausiai ir kurių idėjos galbūt atsispindi šiame romane?

– Esu skaitęs šiek tiek fenomenologijos (E.Husserlį, M.Heideggerį) ir egzistencializmo (J.P.Sartre'ą, S.de Beauvoir, A.Camus), ir galbūt tekste galima įžvelgti fenomenologijos atspindžių. Tačiau taip pat nemažai psichologijos ir neuromokslo, nes Henris mėgsta būti labai atviras savo filosofiniuose tyrinėjimuose.

Visada grįžtu prie senovės graikų. Taip pat esu perskaitęs nemažai aplinkosaugos filosofijos klasikų. Bet juos pasilikau kitam romanui...

Asmeninio albumo nuotr./J.P.Laitinenas
Asmeninio albumo nuotr./J.P.Laitinenas

– Skaitydamas knygą atradau ir šiek tiek religinių aspektų. Pavyzdžiui, bent jau man atrodė, kad čia yra budistinių idėjų apie pasaulio iliuziškumą. Ar religinės idėjos taip pat darė jums įtaką rašant knygą?

– Jūs ir vėl esate teisus. Jau kurį laiką domiuosi budizmu, bet pasaulio iliuziškumo idėjų sąmoningai iš ten neatsinešiau. Manau, kad tas aspektas atkeliavo iš įvairių sričių. Šiuo metu yra daug tvirtų mokslinių įrodymų apie tai, kad mus supantis pasaulis gerokai skiriasi nuo mūsų patirties. Ir kad esame linkę pasakoti sau išgalvotas istorijas apie tai, kas esame ir koks yra pasaulis. Kalbant apie religinius apmąstymus, Henrio sesuo tiki Biblija, turiu omenyje, tiki pažodžiui. Esu sutikęs žmonių, kurie turi tokią pačią pasaulėžiūrą. Tai vienas iš pagrindinės romano temos – išgalvotos pasaulėžiūros, kuria labai įsitikinę ja tikintys žmonės – aspektų.

– Knygoje tyrinėjate plonytę liniją tarp realybės ir fikcijos. Ar ir jūs pats save dažnai pagaunate mąstant, kiek to, ką suprantate kaip realybę, tėra tik saviapgaulė?

– Tai pagrindinio veikėjo apsėdimas ir pagrindinė romano tema. Nuo jos prasidėjo rašymo procesas. Žinoma, tai senas filosofinis klausimas, atkeliaujantis dar iš senovės Graikijos laikų. Atrodo, kad pasaulis primena mūsų proto veidrodį. Daugelis dalykų atrodo atitinkantys tavo paties lūkesčius. O dalykai, į kuriuos nekreipiame dėmesio, mums neegzistuoja, net jei kitiems žmonėms jie gali būti labai realūs.

Argi tai nėra be galo intriguojantis dalykas? Rašymo proceso metu ėmiau pastebėti šiuos išgalvotus kasdienybės elementus. Pavyzdžiui, diskusijose du žmonės gali kalbėti apie visiškai skirtingus dalykus ir padaryti savo bendras išvadas apie tai, nors temos visiškai nesusijusios. Kartais tai gali pastebėti ir persiorientuoti, o kaip visais kitais atvejais? Atsiranda išgalvotos tikrovės versijos ir jos gyvuoja toliau.

Atsiranda išgalvotos tikrovės versijos ir jos gyvuoja toliau.

– Knygoje rašoma: „Protas instinktyviai bijo laisvės, kaip kad ir visko, kas jam nepažinu“. Manau, kad tai labai svarbi knygos mintis ir ji užčiuopia daugybės pasaulio problemų esmę, pavyzdžiui, kitoniškumo, atvirumo priėmimo. Ar jūs irgi manote, kad tai yra viena iš fundamentalių žmogiškojo suvokimo problemų?

– Perskaičiau tą vietą. Henris svarsto apie ribotas žmogaus proto galimybes. Jo nuomone (kuri yra šiek tiek arogantiška ir primena F.Nietzsche's superžmogų), protas bijo iš tikrųjų suprasti visą savo potencialą. Jis mano, kad jei pakankamai gerai suvoksi jo teoriją, galėsi išsivaduoti iš asmeninio „aš“ ribotumo. Galėsi išsilaisvinti iš proto apribojimų. Tačiau jei nesi tam pasiruošęs, tai gali išgąsdinti. Patogiau pasilikti asmenybės ribotume.

Jūsų interpretacija yra nauja ir labai įdomi. Ji man primena trauminių patirčių teorijas. Kad reikia meilės ir saugumo, kad galėtum būti atviras ir galbūt išsigydyti psichologines žaizdas. Ir taip pat priimti kitą žmogų. Puiku, ačiū už šią naują įžvalgą! Būtent tai man labiausiai patinka mene. Kad vienas tekstas, paveikslas ar daina gali sukelti milijoną skirtingų interpretacijų. Taip yra todėl, kad kiekvienas priima kūrinį remdamasis visa savo asmenine istorija, kuri visada yra unikali. Ir koks viso to rezultatas? Išgalvota tikrovė!

– Bent jau man ši knyga buvo ir siekis suvokti, kas iš tiesų sieja žmones, kas sudaro tą giluminį ryšį. Ar tai irgi buvo vienas iš jūsų tikslų?

– Džiaugiuosi, kad į tai atkreipėte dėmesį. Tai labai svarbus dalykas ir vienas svarbiausių dalykų knygoje. Henris turi savų priežasčių būti tokiu eskapistu. Jį kamuoja klausimas, ar gali būti autentiškas ryšys su kitais žmonėmis, ar ne. Vėlgi, senas filosofinis klausimas.

– Viena iš fundamentaliųjų žmogiškųjų baimių, be abejo, yra mirties baimė. Ar manote, kad tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės labiau linkę matyti fikcinį, o ne realų pasaulio vaizdą? Nes fikciniame pasaulio vaizdinyje tu esi pasaulio centras, tuo tarpu realus pasaulis gali gąsdinti, nes suvoksi, jog pasaulis kuo puikiausiai egzistuos ir po tavo mirties, o tu tesi trumpas blykstelėjimas pasaulio istorijoje?

– Taip, gali būti. Galbūt tai yra mūsų gyvuliškoji prigimtis, bijanti pabaisų tamsoje – strategija, kuri puikiai pasiteisino ankstesnėje žmonijos evoliucijoje. Kita vertus, ar mūsų neišlaisvintų galimybė pamatyti ir suprasti, kad, kitaip nei mes automatiškai galvojame, pasaulis tikrai nesisuka aplink mus? Kad galėtume kaip nors... paleisti tai ir atsipalaiduoti?

– Knygoje yra ir politinių poteksčių. Alternatyviųjų faktų, konspiracijos teorijų paplitimas tik liudija, kad savo realybės kūrimas žmonėms tampa vis patrauklesnis ir patrauklesnis? Kodėl, jūsų manymu, šis fenomenas tampa vis pastebimesnis?

– Taip, akivaizdu, kad pagarba tiesai smarkiai sumenko. Kai kurioms grupėms ir lyderiams melas tapo nauja tiesa. Sąmokslo teorijos yra viena iš to formų. O populistinė propaganda dauginasi skaitmeninėje sferoje. Žinoma, visa tai tarnauja politiniams tikslams, ypač kraštutiniams dešiniesiems.

Akivaizdu, kad pagarba tiesai smarkiai sumenko

– Prisimenu Rachel Cusk knygą „Kontūrai“, ir joje, bent jau mano nuomone, viena esminių temų yra tai, kaip mes kuriame savo praeitį, galbūt netgi manipuliuojame savo prisiminimais, norėdami sukurti savo asmenybės paveikslą, kuris gali būti smarkiai nutolęs nuo realybės. Manote, kad tai darome sąmoningai?

– Manau, kad 90 proc. tai vyksta nesąmoningai. Netikri prisiminimai, pavyzdžiui, yra tiriami teismų salėse. Bet panašu, kad mes perkuriame ir dabartį. Ir, žinoma, ateitį.

– Akivaizdu, kad realybės suvokimą dar labiau iškreips dirbtinė realybė. Tampa vis sunkiau suprasti ribas tarp realybės ir fikcijos. Ir aš nusprendžiau užduotį klausimą „ChatGBT“, klausdamas, ko dirbtinis intelektas paklaustų jūsų. Jis suformulavo savo klausimą taip: „Jei turėtumėte galimybę vienai dienai persikelti į vienos iš savo istorijų pasaulį ir patirti jį kaip vienas iš savo personažų, kurią istoriją pasirinktumėte ir kokį to pasaulio ar personažo aspektą jums būtų įdomiausia patirti tiesiogiai?“ Ką atsakytumėte į tai?

– Man patinka jūsų klausimai! Norėčiau būti Henriu, kai jis su Laura leido laiką universitete gilindamasis į filosofijos studijas. Kita vertus, aš tai jau išgyvenau. Norėčiau būti Henriu ateityje, įsivaizduojamoje antrojoje „Fiktyvus“ dalyje. Toje istorijoje jis būtų visiškai įsisavinęs savąją fiktyvaus žmogaus teoriją ir įžengęs į kitą žmogaus evoliucijos etapą, visiškai pasinėręs į fikciją, galintis kurti save ir jį supantį pasaulį taip, kaip jam patinka, tarsi dievas.

– Jūs esate žurnalistas, muzikantas, dabar ir rašytojas. Esu tikras, kad visos šios bendruomenės yra labai skirtingos. Kas jums pačiam pasirodė įdomu rašytojų bendruomenėje ir kuo ji, jūsų manymu, skiriasi nuo žurnalistų ar muzikantų?

– Turiu daug artimų draugų rašytojų, todėl man tai neatrodo kaip vien tik profesinė bendruomenė. Galų gale, žmonės yra gana panašūs, nepriklausomai nuo to, kokį darbą jie dirba. Jiems reikia meilės, jie stengiasi išvengti kančios ir stengiasi išgyventi savo trumpą akimirką šiame keistame pasaulyje, kuris toks gražus ir kartu toks žiaurus...

– Jūs jau lankėtės Vilniuje. Kokie jūsų prisiminimai iš to apsilankymo? Ir jei jums reikėtų vienu sakiniu perteikti Vilniaus atmosferą, koks jis būtų?

– Viešbučio kambaryje su gitara įrašinėjau pirmąsias būsimo albumo dainų demo versijas... Ilgi pasivaikščiojimai... Tiesiog turėjau laiko sau ir rašymui. Tai buvo puiku. Taip gražu, ramu ir kažkaip stebėtinai priminė Vidurio Europą. Vienu sakiniu: „Man reikia grįžti“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos