2016 m. Vilniaus knygų mugėje pristatyta knyga, visiškai atitinkanti savo pavadinimą, sudaryta iš penkių dalių, chronologiškai apimančių XIV–XVIII a. (I dalis), 1795–1915 m. (II dalis), 1915–1918 m. (III dalis), 1919–1935 m. (IV dalis) ir 1939–1944 m. (V dalis) laikotarpius. Panašu, kad toks skirstymas pasirinktas kaip patogiausias dideliam, labai įvairios informacijos kiekiui suvaldyti. Knygos turinys toks įvairus, kad chronologija – vienintelis knygos nuoseklumas. Tiesa, ši knyga ir nesiekia nuosekliai pasakoti miesto istorijos. Ji skirta supažindinti skaitytoją su atskiromis Vilniaus istorijomis, miesto audinyje sustingusiomis pačiomis įvairiausiomis formomis. Persipynę pasakojimai paverčia šią knygą drąsiu siūlymu pažinti miestą pačiam, pridedamame žemėlapyje susikūrus savo maršrutą.
Ji skirta supažindinti skaitytoją su atskiromis Vilniaus istorijomis, miesto audinyje sustingusiomis pačiomis įvairiausiomis formomis.
Ši knyga neabejotinai yra žinomų Pocevičiaus organizuojamų viešų ekskursijų po Vilnių išdava, puošianti šio Vilniaus mylėtojo pastangas. Autorius ją pavadina žinynu. Negalima nesutikti – Vilniaus gatvėse pastebėjus keistesnį istorinį artefaktą, jo kilmę, greičiausiai, pavyks aptikti ir knygoje. Čia nagrinėjama ne tik kiekvieno relikto kilmė, bet ir ją apipynę mitai. Galima džiaugtis, kad daug mūsų miesto mitų išsklaidomi. Tačiau žymiausi jų vis tiek liks gajūs ir toliau kerės.
Prie pastabų vertėtų paminėti, kad apibendrindamas vieną ar kitą reliktą autorius nevengia reikšti asmeninės nuomonės, kartais daro kiek per daug subjektyvias išvadas. Taip pat pastebėtina, kad knyga kartais stokoja išsamesnio istoriografinio pagrindo ar mokslinio „karkaso“. Atsargiai džiaugiamasi iš jo išsivadavus, bet kyla klausimas, ar iš karkaso išsivaduota, ar jame niekada nebūta? Tačiau autorius ir pats pripažįsta, kad nėra istorikas. Savaime suprantama, nereikia būti istoriku, kad norėtum ir galėtum pažinti mylimą miestą. O jei istorikai nespėja to daryti – kažkas būtinai padarys. Atsižvelgiant į nežmonišką šiandienos alkį Vilniaus istorijai, tai neturėtų stebinti.
Kiekvieną knygos dalį apibendrinti būtų ganėtinai sunku – vienas įdomus pasakojimas seka kitą ir Vilnių pažintį siekiantį skaitytoją skraidina tiek platesnėmis miesto gatvėmis, tiek užkampiais. Nemanau, kad apsiėmus ištirti tokį milžiniška kiekį skirtingų objektų, įmanoma tai padaryti nuodugniai, tačiau atliktas milžiniškas darbas vertas pagyrimo. Iš savo pusės galiu tik pagelbėti autoriui papildydamas kai kuriuos jo pasakojimus.
P. 103 pasakojama apie vilniečio skulptoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus alegorines skulptūras „Tiesa“ ir „Grožis“. Po karo jos sunaikintos ir pakeistos, kaip sakė mano labai gerbiamas Profesorius, „silpnais diplominiais darbais“. Man senokai rūpėjo sužinoti, kada ir kodėl sunaikintos senosios bei kada jas pakeitė dabar esančios. Kada ir kodėl kol kas nesužinojau. Bet „naujieji“ diplominiai darbai Mažosios aulos fasade atsirado ne 1979 m., kaip minima knygoje, o 1982 m., artėjant rudeniui. Tai LTSR valstybinio dailės instituto diplomantų Manto Paulausko ir Alfrido Pajuodžio „Tarybinis menas“ ir „Tarybinis mokslas“ (vadovas prof. Napoleonas Petrulis).
P. 372–373 – apie išlikusį Vilniaus arklinio tramvajaus – konkės – bėgį šalia Neries. Lygiai tokiais pat „bėgiais“ šiandien įrėminta ir Vilnelė ties Mickevičiumi. Tikraisiais konkės bėgiais išties rėmintos Vilniaus gatvės (pvz., Savanorių pr.) ir jie gan gerai matyti senose Vilniaus nuotraukose. Tačiau tai, ką randame šiandien, tėra paprasčiausi loviai, kitaip – „šveleriai“, o ne tikrieji konkės bėgiai. Lovių profilis, kokybė, storis ir grakštumas neprimena nei istorinėse nuotraukose aptinkamo tikrojo konkės bėgių atitvaro, nei bėgio apskritai.
P. 529 pasakojama apie Vilniaus žibintininkus, kuriuos pakeitė dujininkai. Autorius cituoja 1842 m. Jуzefo Ignacy Kraszewskio tekstą, minintį kopėčiomis nešiną žibintininką, „skubantį į pagalbą gęstantiems reverberiams“. Žibintininkas buvo privalomas bundančio Vilniaus atributas, kaip pasakoja Kraszewskis, sudaręs kompaniją „nuslenkančiam vagiui, užsimiegojusiai moteriai ir sargui“. Iš tiesų dujininkai, kurie pagal skyrelio pavadinimą pakeitė žibintininkus, nieko nepakeitė, buvo samdomi tie patys žibintininkai, tik nuo 1864 m. miesto centre jie turėjo žiebti visiškai naujus, dujinius žibintus, kuriuos aptaria ir pats Pocevičius. Verta papildyti autorių, kad šių naujųjų dujinių žibintų uždegimui kopėčių nebereikėjo – žibintininkas nešdavosi ilgą kartį, kurios gale buvo kabliukas ir rusenantis knatas. Kabliuku atitraukiama dujų sklendė, atkeliamas žibinto stikliukas, o knatu – įžiebiamos dujos. Paryčiais užtekdavo tik užstumti sklendę.
Būtent šie žibintai, išsiskiriantys savo grakščiais stulpais, gerai matomi kai kuriose Vilniaus fotografų Jуzefo Czechowicziaus ir Stanisławo Filibert’o Fleury nuotraukose ar daugelyje XIX–XX a. sandūros atvirukų. Vilniečių prisiminimuose pasakojama, kad paikesni jaunikaičiai užsilipdavę šiais grakščiais ir tam tikslui patogiais stulpais ir nuo savotiškai šnypščiančios liepsnos prisidegdavę papirosus. Naktinių pasilinksminimų Botanikos sode „pas Šumaną“ išvarginti jaunikaičiai buvo tie, kurie dažniausiai ir sutikdavo kartimi nešinus juodus siluetus.
Kita kategorija žibintininkų – Pocevičiaus minimi žibalinius žibintus aptarnavę darbuotojai. Nors šie žibintai mieste atsirado vėliau ir gausiau, jie apšvietė tik periferines miesto gatves ir vietas, kurių nesiekė dujotiekiai vamzdžiai, pavyzdžiui, Pilies kalną. Juos aptarnavusiems vargšams tekdavo ir toliau senu papročiu tampytis kopėčias ir darganoje braukyti sušlapusius degtukus.
Taip pat norėčiau trumpai panagrinėti vieną man įdomiausių istorijų – p. 439 pasakojimą apie penkis „Vilniaus komunarus“, kaip rašo autorius, 1919 m. sausio 2 d. kritusius nuo legionierių tuomečiame „Darbininkų name“, Jakšto g. 9. Netrukus Vilnių užėmus bolševikams, komunistai buvo iškilmingai palaidoti Katedros aikštėje, šalia buvusio Jekaterinos II paminklo postamento. Autorius tęsia, kad šie palaidojimai buvo netikėtai aptikti 1940 m. vasarą. Tvarkant Katedros aikštę vienas gyvas likęs „Darbininkų namo gynėjų“ papasakojo, kas rasta po grindiniu. „1940-ųjų rudenį komunarų palaikai perlaidoti Antakalnio karių kapinėse. 8 dešimtmetyje jų perlaidojimo vietoje įrengta paminklinė lenta“ (p. 440).
Autorius leidžia tiek knygą, tiek miesto ženklus skaityti nuo bet kur, tad leidinys tiks ir svečiui miestą aprodyti, ir vienumoje užmigti.
Knygos autorius mini, kad „jiems neatsirado vietos nei sovietinėje, nei tautinėje istoriografijoje“. Manau, kad tautinei istoriografijai šis įvykis galėtų būti įdomesnis galbūt tik dėl Emilijos Vileišienės nedidelio vaidmens jame, o sovietinei istoriografijai jis, matyt, netiko, nes nuo pradžių buvo perdėm skylėtas.
Iki Pocevičiaus minimos 1940 m. rugpjūčio 8 d. Tiesos, apie Vilniaus Katedros aikštės palaidojimus 1940 m. rugsėjo 6 d. rašė Vilniaus balsas. Net pateikė nuotraukų. Tačiau įdomiausia tai, kad jau kitame numeryje paskelbė atitaisymą, jog nuotrauka su parašu „Po daugelio metų iškasti jų karstai“ išspausdinta per klaidą. Klaida akivaizdi – straipsnio „Pirmieji Vilniaus komunistai – kankiniai“ (1) turinys pasakojo visai kitą mirusiųjų likimą. Pagrindinio komunisto našlė Viežbickienė Vilniaus balsui pasakojo, kad „Darbininkų namas“ buvęs Jakšto g. 5, o ne 9, aukų iš viso buvę ne penkios, kaip mini Pocevičius, o septynios. Du jų tarpe buvusius žydus iš Šv. Jokūbo lavoninės artimieji pasiėmė, o likusiųjų palaidoti saviškiai neturėjo pinigų. Greitai aplinkybės susiklostė taip, kad Vilnių užėmę bolševikai juos pompastiškai pašarvojo ir vis dėlto palaidojo prie Katedros.
Po kelių mėnesių į Vilnių grįžus Jуzefui Piłsudskiui, bolševikų palaikai buvo atkasti ir nugabenti į Magistrato kiemą Dominikonų g., kur šiandien S. Nėries gimnazija. Įdomi, tačiau kol kas plačiau neanalizuota detalė – visuose šiuose įvykiuose nepatenkintų vilniečių minią ėmusi protinti Emilija Vileišienė, Antano Vileišio našlė. Minia neatsiliko, o iš jos nagų našlę išgelbėjęs tik kažkoks karininkas. Vieni šaltiniai teigia, kad Vileišienė gynusi mirusiųjų garbę, Mykolas Biržiška mini Vileišienę gynus ne palaikus, o į kapo duobę įstumtą žydą (2). Kad ir kaip būtų, „savo kritusius priešus mes laidojame su visa karine pagarba“ – istoriją apibendrino jis. Po trijų dešimtmečių Vilniaus balsas pasakojo, kad palaikai galiausiai slapta perlaidoti Antakalnio Našlaičių (ne karių) kapinėse, kur vėliau ir nedidelis paminklas jiems atsiradęs (3). Visa tai neigia Pocevičiaus cituojamus šaltinius ir patvirtina šios istorijos neištirtumą apskritai. Knygoje yra ir daugiau taisytinų vietų, be to, kartais, kaip ir su „Vilniaus komunarais“, griaunant vienus Vilniaus mitus, sukuriami nauji. To pavyktų išvengti atlikus nuodugnesnį tyrimą.
Tačiau skaitydamas šią knygą, prisiminiau ir dar vieną, ilgametės dienraščio Kurjer Wileński apžvalgininkės Helenos Romer 1924 m. tekstą. Pusė jo buvo skirta vardinti gausybei per amžius savaip mylėjusių Vilnių, kita pusė – jų meilei iliustruoti. Sąrašas pradėtas Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais Vilniaus kalvų šventuosius miškus keitusius bažnyčiomis, tęstas filaretais ir Mickevičiumi bei visais sui generis Vilniaus mylėtojais, gynusiais mažiausią nykstančios sostinės reliktą. Jų tarpe mecenatu Tadu Wrуblewskiu, Vilniaus grožio heroldu Ferdynandu Ruszczycu ir jo ištikimuoju cicerone Janu Bułhaku.
Pastarieji du, sekmą 1919 m. birželio 15 d. su pusantro šimto sekėjų susirinko buvusio Vilniaus universiteto Mažojoje (tuomet – Kolonų) auloje. Susirinkimo esmė – išklausyti naujai suburtos Vilniaus mylėtojų draugijos statutą ir sušaukti jos valdybą. Svarbiausiais draugijos tikslais tapo Vilniaus istorijos palikimo tyrimas ir saugojimas, domėjimosi Vilniumi skiepijimas, miesto plėtros kreipimas jo (meno) istorijos brėžiamomis kryptimis. Tai turėjo skatinti ne tik turizmą, bet ir vilniečių meninį bei intelektualinį tobulėjimą.
Šios draugijos pirmininku, savaime suprantama tuomečiams vilniečiams, tapo Ruszczycas. Kartu su juo draugiją įkūrė ir nariais tapo Bułhakas, Michałas Brensztejnas, architektai Ottonas Krasnopolskis ir Tadeuszas Rostworowskis, dailininkas Stanisławas Bohusz-Siestrzeńcewiczius, istorikas Wacławas Studnickis, vėliau prie draugijos prisijungė architektas Juliuszas Kłosas ir kitos, daugeliui šiandienos vilniečių, „baltos istorijos dėmės“.
Pirmieji svarbiausi draugijos darbai buvo istorinių Vilniaus gatvių pavadinimų ir istorinio Vilniaus miesto herbo grąžinimas, draugija išleido Gidą po Vilnių ir, neskaitant profesionalių paveldo inventorizacijos ir tyrimų darbo, nuolat vedė ekskursijas po daugiau ir mažiau žinomas Vilniaus vietas (visa tai kažkur girdėta, ar ne?).
Deja, dauguma Vilniaus mylėtojų miestą paliko po Antrojo pasaulinio karo, sukurdama ilgametį Vilniaus pažinimo vakuumą. Sovietmečiu jį pildė vienetai, šiandien – daugybė istoriniam tyrimui daugiau ar mažiau gabių Vilniaus mylėtojų. Laimė mums, skaitytojams, Pocevičius priskirtinas gabiausiems, įtraukiąs ne tik vykusiai, nebanaliai parinktais aprašomais reliktais, bet ir lengvai skaitomu tekstu. Tiesa, mažiau dvasingu nei prieškario Mylėtojų gidai ir dažniau einančiu tiesiai prie reikalo.
Būtina paminėti, kad šiame net 840 (!) puslapių darbe atsiradusias klaidas autoriui atleisti galima, nes puikiai žinome, kad kas jų nedaro. Pocevičius skrupulingai surinko didžiulę mitų ir juos griaunančių faktų kolekciją, savo skaitytojams sudarė sąlygas savaip pažinti Vilnių. Autorius leidžia tiek knygą, tiek miesto ženklus skaityti nuo bet kur, tad leidinys tiks ir svečiui miestą aprodyti, ir vienumoje užmigti. Vilniaus mylėtojų draugijai toks narys tikrai praverstų. Bet palaukit... jokios Vilniaus mylėtojų draugijos nebėra. Gal ir nereikia. Galbūt svarbiausia, kad yra ką ir kam mylėti.
1 K. U., „Pirmieji Vilniaus komunistai – kankiniai“, in: Vilniaus balsas, 1940-09-06, Nr. 212 (265), p. 3, 5.
2 [Mykolas Biržiška] M. B-ka, „Bolszewicy dziękują za gościnę“, in: Głos Litwy, 1919-06-15, Nr. 26, p. 1.
3 Nežinote, kur Našlaičių kapinės? Skaitykite apie jas p. 286.
Darius Pocevičius, 100 istoriių Vilniaus reliktų: Nuo XIV a. iki 1944 m., serija Miestas, kurio nepastebime, Vilnius: Kitos knygos, 2016, 840 p., iliustr., 1500 egz. Dailininkė Lina Sasnauskaitė.
