Šie pirmą kartą skelbiami liudijimai aprašyti „Vox Altera“ leidyklos išleistoje knygoje „Be užuolankų“. 15min turi išskirtinę teisę skelbti knygos ištraukas. Knyga bus pristatyta vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje ir keliuose kituose renginiuose.
J.V.Žukas tiesiogiai rūpintis V.Landsbergio apsauga ėmė 1990 metais, praėjus porai mėnesių po Kovo 11-osios. Knygoje jis detaliai aprašo, koks buvo parengtas planas, kai V.Landsbergis 1990 metų gegužę nusprendė dalyvauti Maskvoje per protestą susideginusio marijampoliečio Stanislovo Žemaičio laidotuvėse.
„Planas buvo toks – supame V.Landsbergį trimis žiedais, užpuolimo atveju pirmasis tiesiog kūnais dengia pirmininką, antrasis skiną kelią link mašinos, trečiasis tiesiogiai reaguoja į užpuoliką“, – rašo J.V.Žukas knygoje „Be užuolankų“.
J.V.Žukas tuomet dirbo Aukščiausiosios Tarybos Vadovybės apsaugos tarnyboje. V.Landsbergio apsauga neturėjo nei ginklų, nei radijo stočių.
„Buvau trečiame žiede, stovėjome ne vienas prie kito, o įsimaišę tarp žmonių. Įtampą jautėme, žmonės aplink lyg ir nusiteikę draugiškai, bet velniai žino, kas ten kam gali šauti į galvą. Viskas baigėsi laimingai“, – rašoma knygoje.
Pasak J.V.Žuko, V.Landsbergio apsauga besirūpinę atsargos kariai, buvę sportininkai paprastai budėdavo pamainomis po 24 valandas prie V.Landsbergio kabineto arba lydėdavo jį į darbą ar namus.
„Mašinoje sėdėdavome dviese – vienas priekyje, kitas ant galinės sėdynės, naktį budėdavome prie namų. Važiuodavome visiškoje tyloje, V.Landsbergis dienos pabaigoje arba jau ir naktį būdavo pavargęs“, – rašo J.V.Žukas.
Lemtingoji Sausio 13-oji
Vis dėlto ilgai tarnauti asmens sargybiniu J.V.Žukas netroško. 1990-ųjų vasarą jis perėjo į Krašto apsaugos departamentą, kurio pagrindu buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė.
Čia jis tarnavo ir artėjant Sausio 13-ajai bei lemtingomis dienomis.
Kaip rašo J.V.Žukas, iš pradžių nebūta jokio konkretaus Aukščiausiosios Tarybos gynybos plano. Pirmiausia imta barikaduoti pirmų rūmų centrinį įėjimą, nes manyta, kad būtent pro ten veršis ir sovietų kareiviai.
Vėliau barikados ėmė rastis prie visų pirmųjų aukštų langų ir įėjimų. Naudoti stalai, kėdės ir „visoks kitoks po ranka pasitaikęs šlamštas“, o veikla koordinuota iš 308-ojo kambario Aukščiausiosios Tarybos I rūmuose.
Anot J.V.Žuko, Krašto apsaugos departamento padaliniai turėjo medžioklinių šautuvų, Antrojo pasaulinio karo karabinų ir pistoletų, o svarbiausiu ir pagrindiniu ginklu turėjo tapti „Molotovo kokteilis“.
Lemtingąją naktį, kai sovietai šturmavo televizijos bokštą, J.V.Žuko prisiminimais, Aukščiausiosios Tarybos viduje tarp gynėjų tvyrojo chaosas.
„Vieningo vadovavimo nebuvo. Kažkas rėkė, jog reikia rinktis Aukščiausiosios Tarybos vidiniame kieme, kad mūsų čia per daug, reikia pasitikti priešą iš išorės. Atseit, yra planas – Aukščiausiosios Tarybos viduje lieka tik nedaug žmonių, o kiti turi būti lauke“, – atmosferą aprašo J.V.Žukas.
Ir tada būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas nusprendė veikti savarankiškai. Kartu su dar keturiais bendražygiais jie sutarė užimti pozicijas greta rūmų.
„Turėjome vieną Kalašnikovo automatą, šaudantį tik pavieniais šūviais, porą Antrojo pasaulinio karo laikų pistoletų ir keletą benzino butelių. Priėjome per gatvę į statybų griuvėsius už Respublikinės bibliotekos ir laukėme. Pratūnojome ten valandą, bet nieko nevykstant grįžome į Aukščiausiąją Tarybą, kur sulaukėme ryto“, – prisimena J.V.Žukas.
Iš lemtingosios nakties jis sakė išmokęs pamoką, kad visada būtina viena vadovybė, aiški vadovavimo grandinė, vienas aiškus sumanymas ir jo vykdymo planas.
Išaušus rytui, kai jau buvo žinoma apie sovietų agresijos aukas, visi buvo prislėgti.
„308-ajame kambaryje padalinių vadai tikslino pavaldinių sąrašus, paaiškėjo, kad nemažai pabėgusių. Nebeliko jokių iliuzijų – sovietų kariuomenė netrukus bus čia. Išorėje buvę žmonės aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą ėmė ręsti vielų ir betoninių blokų užtvaras“, – prisimena J.V.Žukas.
Gynėjų santykiai su Aukščiausiosios Tarybos deputatais buvo visokie.
„Vieni gynėjams buvo labai draugiški, kalbindavo, padrąsindavo, kiti, priešingai, reikšdavo nepasitenkinimą, kad čia esame, kad rūmuose visur smarvė ir netvarka, bet kada gali kilti gaisras ir apskritai patardavo drožti namo ir nevaidinti gynėjų“, – rašoma knygoje.
Veiksmai turėjo išplisti po visą miestą
Pasak jo, vėliau Aukščiausiosios Tarybos gynybos planas keitėsi ne kartą. Gynėjai nelaukė aklai vien stovėdami prie langų.
„Buvo numatyta ir kelių žiedų gynyba. Vieni turėjo laukti pastato viduje ir puolimo metu pademonstruoti, kad Lietuva ir jos kariuomenė ginasi. Tikėta, kad sovietai puldami Aukščiausiąją Tarybą vis tiek išsklaidys minią ašarinėmis dujomis“, – rašoma knygoje.
„Antroji gynėjų grupė toje sumaištyje turėjo prasiskverbti pro sovietų apsupimo žiedą ir, jiems pajudėjus link Aukščiausiosios Tarybos, pulti juos iš užnugario. Trečioji grupė, prasidėjus Aukščiausiosios Tarybos šturmui, turėjo šturmuoti Šiaurės miestelį“, – pasakoja J.V.Žukas.
Jis pabrėžė, kad pagal tuometinius planus sovietams puolant parlamentą „veiksmai nebūtų apsiriboję Aukščiausiąja Taryba ir jos prieigomis, viskas turėjo išplisti po visą miestą“.
„Užpuolę parlamentą, sovietai būtų patys puolami. Turėjo būti aišku, kad Lietuvos neatiduodame taip paprastai, kaip 1940 metais“, – rašė J.V.Žukas.
Įtampa šalyje išliko ne vieną mėnesį. Kad pasiekta pergalė, jausmas atėjo tik rugpjūtį žlugus pučui Maskvoje.
