Renginį moderavęs instituto komunikacijos vadovas Loïcas Salfati trumpai pristatė R.Gary: „Jis išskirtinis rašytojas, 1914-ais gimęs Vilniuje, Subačiaus gatvėje.“ Anot jo, dažnai tai užmiršę kalbame apie vienoje garsiausių jo knygų „Aušros pažadas“ minimą J.Basanavičiaus ir Didžiosios Pohuliankos gatves. L.Salfati primena ir tai, jog tik prieš trejus metus Vilniaus archyvuose buvo rastas R.Gary gimimo liudijimas.
R.Gary gyveno su savo mama Nina Kacew, kuri buvo išsiskyrusi su R.Gary tėvu. Jis turėjo du kitus vaikus su kita moterimi: „Kaip ir buvo rašyta, jo mamai priklausė mados drabužių parduotuvė „Maison Nouvelle.“ Įdomu, kad dar ir šiandien naršant po Vilnių ir ant dabartinių mados parduotuvių dažnai regime prancūziškus pavadinimus“, – pasakojo L.Salfati.
Nauji atradimai apie R.Gary
J.-F.Hangouët teigimu, R.Gary gimimo liudijimas parodo, jog rašytojo gyventose vietose įmanoma rasti ir daugiau dokumentų – Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toliau tęsia tyrimus, ieškodamas informacijos bei dokumentų apie rašytoją, jo tėvus, vietas, kuriose gyveno, bei Didžiosios Pohuliankos gatvę.
Anot jo, šie įvykiai ir mokslininkus visame pasaulyje paskatino ieškoti dokumentų: „Asmeniškai tyriau gyventojų surašymą Nicoje. Tikrai ketvirtojo dešimtmečio dokumentuose galima rasti Romainą Kacewą bei Niną Kacewą, nors jos vardas buvo Mina. Sužinome, jog jis negyveno vien su savo motina, kaip pasakojo „Aušros pažade“. Kartu buvo motinos broliai, motinos vyras bei dar viena šeima, kurių pavardė Pavlowitchiai. O viena šios šeimos narių buvo R.Gary pusseserė.
Tai padeda suprasti jo pasakojimus autobiografijoje, nes anuomet jis pradėjo rašyti po E.Ajaro slapyvardžiu. Kadangi nenorėjo atskleisti, jog tai jo pseudonimas, vieno asmens paprašė juo apsimesti. Šis asmuo buvo R.Gary pusseserės sūnus Paulis Pavlowitchius.“
Bulgarijoje, Sofijoje, mokslininkai atrado 1947-1948 metų slaptųjų tarnybų archyvus, kai R.Gary dirbo patarėju Prancūzijos ambasadoje. „Šie dokumentai patvirtino „Ramioje naktyje“ pasakotas istorijas, kuriomis niekas netikėjo. Viena iš šių istorijų yra tokia – norėdamos šantažuoti rašytoją, slaptosios tarnybos jį nufotografavo nuogą su kita moterimi, kuri nebuvo jo žmona. R.Gary vietoje to, kad pasiduotų šantažui, atsakė: „Nuostabios nuotraukos, bet galbūt reikėtų jas perdaryti ir nusifotografuoti su jūsų ministro dukra“, – teigė J.-F.Hangouët.
Tyrėjas pasakojo, kad egzistuoja įrodymų, jog R.Gary su motina gyveno Maskvoje. Tai išsiaiškino rusų mokslininkas Aleksandras Vasinas: „Dažnai biografai praleidžia šį jo gyvenimo epizodą, nors jis tikrai nuo 1917-ųjų iki 1919-ųjų gyveno Maskvoje, o jo motina buvo aktorė.“ A.Vasinas rado spektaklių afišas, Kacewų šeimos paminėjimus registruose.
Galėjo nepatikti klausimai apie tėvą
Diskusijos metu kilo klausimas apie R.Gary santykį su jo tėvu Ariehu-Leibu Kacewu. J.-F.Hangouët manymu, jų santykį sunku apibrėžti, tačiau būdamas studentas ketvirtojo dešimtmečio Prancūzijoje R.Gary vasaras leisdavo kartu su tėvu Varšuvoje. Pasak tyrėjo, apie ryšius su tėvu konkrečių duomenų nėra, tačiau egzistuoja nuotrauka, vaizduojanti, kaip R.Gary ir jo tėvas vaikšto Varšuvos gatvėmis.
„Neseniai išleistas ne dokumentinis, bet išgalvotas romanas, kuriame teigiama, kad R.Gary visada pyko ant savo tėvo, nes jis paliko jį ir jo motiną. Nors apie kitus šeimos narius R.Gary kalbėjo daug, apie savo tėvą jis kalbėjo itin mažai“, – sakė J.-F.Hangouët.
Vienas diskusijų klausytojų teigė, jog viename interviu R.Gary apie savo tėvą kalbėjo piktokai. J.-F.Hangouët žodžiais, rašytojui galėjo nepatikti klausimai apie jo tėvą: „Jis nebūtinai norėjo slėpti savo kilmę. Tačiau, jo manymu, svarbesnė buvo kultūrinė, bet ne biologinė tėvystė. Kalbėjimas apie pastarąjį ryšį tarsi nubraukdavo kovas ir iššūkius, kuriuos R.Gary turėjo įveikti būdamas studentas bei priimdamas kitas kultūras.“
J.-F.Hangouët pasakojo ir apie tai, ar R.Gary tėvas išgyveno Holokaustą: „Jis nuolat keliavo tarp Vilniaus ir Varšuvos. O prasidėjus Antram pasauliniam karui jis buvo Vilniuje, deja, čia 1943 metais miškuose ir buvo sušaudytas.“
Žaidimas kalbomis ir ugnimi
J.-F.Hangouët manymu, vienas esminių R.Gary kūrybos aspektų – jo gebėjimas mokytis kalbų ir žongliruoti žodžiais. Tad tyrėjas dalijasi keliais pavyzdžiais.
„Viename kūrinyje kalbama apie poną Buraką. Prancūzams tai tiesiog ponas Burak, o kalbantiems kokia nors slavų kalba jis tampa ponu Buroku“, – teigė J.-F.Hangouët.
Anot jo, šį gebėjimą puikiai perteikia ir R.Gary žaidimas pseudonimais. Pavyzdžiui, R.Gary – tai vardas, kurį jis naudojo karo metu, vėliau kaip slapyvardį, o galiausiai tai tapo tikruoju rašytojo vardu.
„Įvairiuose interviu ir knygose jis teigia, kad pavardę Gary pasirinko nuo rusiško žodžio liepiamosios nuosakos, reiškiančios „dek“ (rus. k. „гари“). Tai vardas, kuriam jis suteikia prasmę. 1974 metais jis pasivadina E.Ajaro vardu. Rusiškai tai gali reikšti karštį, didelę šilumą (rus. k. „жар“), tuo pat metu angliškai tai gali reikšti stiklainį (angl. k. „a jar“)“, – pasakojo J.-F.Hangouët.
Kaip teigė tyrėjas, R.Gary vartoti pseudonimai susiję su ugnimi. 1974 metais parašyta knyga „Les têtes de Stéphanie“ buvo pasirašyta Shatano Bogato slapyvardžiu, kuris primena žodį „šėtonas“. Išvertęs šią knygą į anglų kalbą jis pasivadino René Deville slapyvardžiu. Pastarąjį galima sutrumpinti iki angliško žodžio „devil“ (liet. k. „velnias“).
Auditorijoje iškilo klausimas, kokia kalba R.Gary kalbėjo šeimoje. Įrodymuose, kuriuos J.-F.Hangouët pavyko surinkti, teigiama, jog R.Gary gimtoji kalba buvo rusų. Kadangi jis gimė žydų bendruomenėje, tikrai turėjo kalbėti ir jidiš, mokydamasis Varšuvoje – lenkiškai. Ar R.Gary kalbėjo lietuviškai, tyrėjas atsakyti negali.
Kas buvo ponas Piekielnis?
J.-F.Hangouëtas buvo paprašytas daugiau papasakoti apie garsųjį poną Piekielnį, kurį autorius mini „Aušros pažade“.
„Tai įdomus ir jaudinantis personažas, kuris pasirodo tik keliose „Aušros pažado“ pastraipose knygos pradžioje. Juk tai vienas iš Didžiosios Pohuliankos namo gyventojų. Daug kartų girdėjęs R.Gary motiną sakant, jog jos sūnus susilauks daug sėkmės gyvenime ir bus Prancūzijos ambasadoriumi, jis nusprendžia, kad šiam vaikui tikrai pasiseks ir paprašo prisiminti apie tokį poną Piekielnį, gyvenantį Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos 16“, – teigė J.-F.Hangouët.
Jis pasakojo, jog šią frazę R.Gary pasako ir susitikime su prancūzų generolu Charlesu de Gaulle’iu. O būdamas Prancūzijos generaliniu konsulu Los Andžele ne vieną kartą žmonėms priminė, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos 16, gyveno toks ponas Piekielnis.
„Tai pažadas, kurį jis davė būdamas vaikas ir stengėsi jį įgyvendinti visą likusį gyvenimą“, – sakė J.-F.Hangouët.
