Lietuvių skaitytojai apie Joną Hasseną Khemirį sužinojo 2019-aisiais, kai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo romaną „Viskas, ko neprisimenu“ (iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė“), o „Tėvo sutartis“ (vertė Virginija Jurgaitytė) išleistas pernai.
Anot prancūzų literatūros žurnalistės Valérie Marin La Meslée, Médicis komisija, skyrusi apdovanojimą „Tėvo sutarčiai“, kartu atkreipė ypatingą dėmesį į patį rašytoją – talentingą ir sąmojingą, išradingą ir linksmą, „atitinkantį laiko dvasią“.
„Mūsų tėvai tunisiečiai, o motinos švedės ir danės, mes nesame nei gryni švedai, nei gryni arabai, o kažkas kita – trečia." „Mes“ – tai „Tėvo sutarties“ pasakotojas ir jo antrininkas. Būtent ši – šeimos santykių – tema gvildenama romane, pasakojančiame apie tėvą (ir senelį), atvykstantį į Švediją ne tiek iš meilės čia gyvenantiems vaikams, kiek prasitęsti leidimą gyventi šioje šalyje.
„Tėvo sutartis“, pernai išleista ir JAV, čia tapo Nacionalinės knygos premijos (National Book Award 2020) finalininke. 1978 m. Stokholme gimęs tunisiečio ir švedės šeimoje, prozininkas ir dramaturgas Khemiris ne kartą apdovanotas gimtojoje Švedijoje, be to, svarbiausiomis literatūros premijomis: 2011 m. jis pelnė H. Ibseno premiją už visą kūrybą, 2015 m. – Augusto premiją (Švedijos Goncourt‘ų atitikmuo) už romaną „Viskas, ko neprisimenu“. Rašytojo knyga „Montekorė, unikalus tigras“ (Montecore: en unik tiger) 2007-aisiais jam pelnė Pero Olovo Enquisto ir Švedijos radijo romano premijas, be to, buvo nominuota A. Strindbergo premijai.
Žavi rašytojo maniera tiek įvardyti save kaip kažką „trečia“, tiek ir panaši į jo paties istoriją, kurią jis plėtoja „Tėvo sutartyje“. Pagrindinis veikėjas – tunisiečio Abaso sūnus, mitomanas fotografo mokinys, jo motina švedė Pernila – hipuojanti stiuardesė, o išgalvotas Jono Hasseno antrininkas – gimęs ir augęs aštuntajame dešimtmetyje Švedijoje, kaip ir pats rašytojas. Stiprėjant ksenofobijai, tėvas nieko nenori apie tai girdėti, nors pats atvyko į Švediją paskui mylimąją septintajame dešimtmetyje, pastatęs ant tos pačios asimiliacijos kortos. Įdomi istorija...
Romane jaunas rašytojas pasakoja tėvo istoriją, kūrinio struktūros pagrindas – susirašinėjimas elektroniniais laiškais su geriausiu tėvo draugu Kadiru. Šis draugo sūnui ne tik smulkiai nupasakoja Abaso gyvenimo įvykius, cituoja jo žodžius ir laiškus, bet ir pagražina prisiminimus, kai ką nutyli, be to, rašytojui nešykšti juoką keliančių literatūrinių patarimų.
Bet juk rašytojas – Jonas, jo puslapiai kitokie – jis išradinėja naujus žodžius, žaismingai vartoja daugiskaitą vietoj vienaskaitos, jo meilė ir atjauta tėvui dažnai įsiutina pirmąjį knygos skaitytoją Kadirą. Jonas nuo mažumės žavėjosi tėvo svajonėmis, kartu jie įveikdavo visas kliūtis, bet palaipsniui sūnus tolo nuo tėvo imigranto, nevykėlio, nesuvokiančio savo nesėkmingos integracijos.
Jaudinantis skaitinys. O kai tėvas sužino, kad jo sūnus įkūrė išeivių iš Šiaurės Afrikos judėjimą, kad pasipriešintų po rugsėjo 11-osios įvykių prieš arabus nukreiptam rasizmui, jam to jau per daug...
Tačiau „Tėvo sutartis“ ne tik nagrinėja, bet ir tiesia tiltą tarp dviejų kartų. Nuo vakar į šiandien. Romanas juokingas, jaudinantis, protingas ir gilus. Kiekviename puslapyje kvapą gniaužia literatūrinė energija.
O juk autorius tik kūrybinio kelio pradžioje, jis auga su kiekviena knyga.
Dėl Médicis‘2021 premijos varžėsi visas būrys puikių rašytojų, bet Khemirio apdovanojimas Prancūzijoje nuskambėjo ypač garsiai.
