Norbutaitės paveikslai, kaip ir Ievos Dumbrytės romanas, prikausto. Abiejuose grožis ir bjaurastis persipina taip taikliai, kad žvilgsnį ar skaitytojo akį atitraukti tampa sudėtinga. Perskaičius romaną, paveikslas įgauna dar didesnį paveikumą, puikiai kalbėdamasis su Šaltienos bistro naratyvu.
Tai – debiutinis, tačiau solidus autorės romanas. Pasakojama istorija apie atskirtį, norą pritapti, atstūmimą. Kūrinyje realios vietos persipina su fantasmagoriškais vaizdiniais ir veikėjais. Autorė sukuria naują tautybę – golodus. Tai neegzistuojanti tautybė, apibūdinanti kitokius. Pagrindinis veikėjas kūrinio pabaigoje taip pat tampa golodu. Juo ne tik gimstama, bet ir tampama.
Pagrindinis romano veikėjas neturi vardo. Jis – jaunas, ką tik baigęs istorijos studijas, absolventas. Regis, pats besistebintis, kad pasisekė gauti diplomą. Autorė komiškai kuria visuomenės paraštėse gyvenančio, ne itin protingo lietuvio portretą. Nors tokie veikėjai dažniausiai apibūdinami pašiepiamai, Dumbrytė vaizduoja paprasto, ne itin protingo, tačiau nuoširdaus ir gero žmogaus istoriją. Veikėjas atrodo toks nevykęs, kad net studijų kryptį parinko tėvai. Pamatę, kad vaikystėje sūnus susidomėjo „Indiana Džounsu“, jam numatė istoriko karjerą. Pats save apibūdina: „esu aukštos klasės vidutinybė. Suprantu, kaip viskas vyksta, bet nieko negaliu padaryti, kad būtų geriau. Telieka įsikibti į amžinybę – plūduriuojančią trūnijančią malką – ir leistis likimo upe“ (p. 6).
Po diplomų įteikimo šventės vaikinas nusprendžia pats kibti į gyvenimą – susirasti darbą. Bėda ta, kad su studijomis susijusiems darbams reikalinga patirtis, o šios jaunuolis neturi. Komiškumą kuria tai, kad įsidarbina pirmoje pasitaikiusioje vietoje – Vilniaus Stoties rajone įsikūrusioje maitinimo įstaigoje „Šaltienos bistro“. Pati vieta atrodo fantasmagoriška, autorė puikiai kuria jos atmosferą. Čia dirbantys darbuotojai yra padalinti į tris aukštus – tai tartum savotiška pragaro, skaistyklos ir dangaus paralelė. Apatiniame aukšte yra blogiausia – nėra langų, darbuotojai patalpinti mažose patalpose, kuriose vos telpa kėdė, ant kurios gali atsisėsti. Šiame aukšte dirbami prasčiausi darbai – lupamos daržovės, pjaustoma žalia mėsa. Viduriniame aukšte, kuriame atsiduria veikėjas, pjaustomos daržovės, atidarinėjamos skardinės. Na, o pats veikėjas įdarbinamas komiškoje pareigybėje – mėsos nuo kaulų gremžėju. Viršutiniame aukšte darbuojasi administracija ir šaltienos meistrai. Šioje įstaigoje patiekiama tik šaltiena, desertų joje nėra. Absurdiškas meniu neatbaido klientų – čia nuolat susirenka įvairias šventes (vestuves ir gimtadienius) švenčiantys vietiniai, taip pat nuolat lankosi turistai.
Fantasmagorinius vaizdinius ir groteską matėme bandant kurti ir Mindaugą Joną Urboną, neseniai pasirodžiusiame romane Žudant Dzeusą. Šie du romanai turi panašumų – groteskas, mėsos įvaizdžiai, neaiškios ir neapibrėžtos veikėjų psichologinės būsenos, realūs vaizdiniai, besikaitaliojantys su fantasmagorinėmis detalėmis. Žudant Dzeusą balansuoja ant šleikštulio vardan šleikštulio ribos, o Dumbrytės romano įvaizdžiai atlieka aiškią funkciją – atspindi užkandinės realijas ir kasdienybę. Nors čia gausu makabriškų detalių, jos neužgožia paties teksto, tik jį prasmingai papildo. Tad Šaltienos bistro – puiki literatūrinė atsvara skatologinių elementų perpildytam Urbono tekstui.
Romano balsas – pagrindinis veikėjas, kuris pasakoja savo istoriją suteikdamas tekstui gyvumo. Vaikinas nėra itin intelektualus, jo pamąstymai buitiniai, dažniausiai susiję tik su kasdieniais reiškiniais. Veikėjas kuriamas ne visai nuosekliai – kartais jis prakalba sau neįprasta maniera, bando filosofiškai mąstyti egzistencinėmis temomis: „Kartais du viens kito neapkenčiančius žmones toks priešiškumas neapleidžia visą gyvenimą, nes šis jausmas stipresnis už meilę, stipresnis už motinišką instinktą ar rajono stipruolio kumštį. Gali būti, kad planeta bus praminusi šitą jausmą panieka. Kodėl visa žmonija rašo, kalba ir stato filmus apie meilę, kai nuodugnesnių tyrimų ir didesnio dėmesio vertas kur kas stipresnis jausmas pasaulyje: pasibaisėjimas kito žmogaus morale?“ (p. 106).
Kaip jau buvo minėta, atskirties jausmui sustiprinti ir apmąstyti autorė sukuria naują tautybę – golodus. Tai neegzistuojanti tautybė, turinti savas tradicijas, ritualus ir net magiją. Golodai kiek primena romus – paraštėse atsidūrusią bendruomenę, neturinčią savos žemės ir klajojančią po pasaulį. Golodai – tai žmonės be vietos, įsitvirtinę „Šaltienos bistro“. Ši įstaiga kuriama kaip atskiras pasaulis, kuriame egzistuoja savos taisyklės, negaliojančios realiame gyvenime. Čia paisoma legendų ir magijos ritualų. Virtuvės darbas kuriamas įtikinamai ir vaizdžiai – tam veikiausiai itin padeda ir pačios autorės patirtis dirbant įvairiose virtuvėse. Golodai – uždara bendruomenė, sunkiai užmezganti ryšius. Vienintelis draugas, kurį sutinka veikėjas, yra skardinių atidarinėtojas Konstantinas. Draugystė prasideda nuo klausimo. Tai labai svarbus matas romane, nes golodai klausimų neužduoda. Vienintelis, uždavęs klausimą, tampa draugu.
Žodžio golodai kilmė – slaviška, reiškianti alkį. Interviu su Monika Bertašiūte-Čiužiene autorė kalba apie tai, kad „Golodai – amžinai alkana, nuskriausta, gyvenanti tarp mūsų tauta. Jie gali būti svetimšaliai, kurių tikrųjų pavadinimų nežinome, arba neartimi šeimos nariai. Golodai – tai atspirtis tarp dviejų pusių, kurios nesugeba viena kitos suprasti“
Itin akį traukia veikėjų vardai, dauguma jų – skirtingos kilmės, tai sustiprina golodų, kaip plačiai paplitusios tautybės, įvaizdį: Šachla, Konstantinas, Stalina, Jupiteris. Įdomu tai, kad pagrindinio veikėjo vardo nesužinome. Jo tapatybė lieka neaiški, tai galėtų būti bet kas, gyvenantis tarp mūsų. Nors realios vietos romane pateikiamos gana tiksliai, laikmetis aiškiai nenurodomas. Galime suprasti, kad romano veiksmas plėtojamas dabartyje. Link Stoties į darbą veikėjas važiuoja 16 troleibusu, tad jis gyvena ne pačiame geriausiame Vilniaus rajone – Savanorių prospekte.
Prasidėjęs socrealistiniais vaizdiniais, romanas plėtojamas į fantasmagoriją, kurioje nuotaka Šachla po pirmosios vestuvinės nakties pavirsta į kiaulę. Realybė čia nuolat persipina su pasakiškais įvaizdžiais. Užkandinės įkūrėjas Jupiteris vaizduojamas kaip golodų didvyris, kadaise Sibire medžiojęs šamus ir lakstęs su vilkais. Užklydęs į Lietuvą, jis įkuria legenda tapusį „Šaltienos bistro“. Šioje įstaigoje atsidūręs veikėjas susiduria su sunkaus gyvenimo realybe – viršvalandžiai, menkas apmokėjimas ir sunkus darbas. Suprasdamas, kad nesusikurs lengvo gyvenimo, vaikinas treniruojasi blogiausiam scenarijui: „Tad pirmiausia turiu pasitreniruoti ubagu: gatviukėj prie konteinerio radau vaiko vežimėlį ir jame stumdydavau savo menką mantą; važinėjau be bilietėlio, o grįždamas namo išlipęs iš autobuso likdavau valandėlę klūpoti toj pačioj stotelėj prašydamas išmaldos; kasdien grįžęs iš darbo nepersimaudavau kelnių, miegojau ant grindų ir šlapinausi į dvilitrį mineralinio butelį, pastatytą šalia gulto; parsivilkau namo negyvą balandį ir jaukinausi neįprastus kvapus“ (p. 38). Iš citatos galima nuspėti, kad veikėjas – pažeista asmenybė. Jo psichologinė būklė abejotina, gali turėti sutrikimų, o regimos fantasmagorijos, tikėtina, tėra tik jo vaizduotės vaisius. Galiausiai ir pats veikėjas suabejoja, ar viskas, ką patyrė, buvo realu: „Net pats nesu tikras, ar kai kurie dalykai apskritai nutiko, o gal man tik pasivaideno? Bet kita vertus, na ir kas, kad visa tai ir susapnavau?“ (p. 182).
„Šaltienos bistro“ šiek tiek priminė ir pirmąjį Romaino Gary romaną Mirusiųjų vynas, kuris kuriamas iš gausybės fantasmagorinių detalių. Gary protagonistas susiduria su milžinišku faru, traiškančiu kirmėles ir viešnamį lankančias vienuoles, o Dumbrytės personažas sutinka ne ką labiau netikėtus golodus: teftelių skardines atidarinėjantį pianistą, magiškų galių turinčią daržovių pjaustytoją ir į kiaulę pavirtusią nuotaką. Šis motyvas kiek komiškai rezonuoja su Kafkos Gregoro Zamzos virtimu į vabalą. Nuolat tarp kiaulių besisukusi Šachla galiausiai pati ja pavirsta.
Romano kalba – paprasta, buitinė. Stilistinių ornamentų autorė beveik nenaudoja, tačiau jie ir nederėtų kuriamo veikėjo pasakojime. Vartojami paprasti sakiniai skaitytoją priartina prie pasakotojo, jo kalbėjimo tonas įtikina.
Šis romanas nepretenduoja tapti rimtosios literatūros šedevru ar grietinėle, tačiau greičiausiai tokių ambicijų ir neturi. Šiaip ar taip, skaitant romaną buvo sunku atsiplėšti nuo talentingai kuriamų situacijų ir dialogų. Kiekvienas puslapis pripildytas išmoningai kuriamo naratyvo, kuriame realybė įgauna maginių atspindžių. Golodų pasaulis, įtraukęs jo nepažįstantį jauną vaikiną, jį subrandina ir užaugina, o skaitytoją panardina į vykusiai sukurtą grotesko ir fantasmagorijos pasaulį.
Ieva Dumbrytė, ŠALTIENOS BISTRO: Romanas, Vilnius: Kitos knygos, 2021, 216 p. Dizainerė Lina Sasnauskaitė.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI“ 2021 m. nr. 8.
